Sauliaus Štombergo sugrįžimas į didįjį krepšinį nebuvo labai netikėtas. Turbūt labiau netikėta buvo, kai jis pareiškė apie karjeros pabaigą. Tačiau dvejų metų pertrauka vienam geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų nė kiek nepakenkė.

2007-ųjų birželį Saulius Štombergas tvirtai pareiškė, kad baigia karjerą. Būdamas 33-ejų – beveik pačiame jėgų žydėjime. Noras būti su šeima, susilaukti antrojo vaiko, galų gale prabusti rytais nejaučiant skausmo buvo stipresnis už norą žaisti krepšinį.

2008 m. vasarį Štombergų šeima jau sūpavo antrąjį vaiką – Igną. Saulius galėjo matyti sūnų kiekvieną dieną, išlydėti į mokyklą dukrą ir kartu ruošti pamokas, su žmona aptarti visus šeimos reikalus. Buvo laiko ir savo verslą pradėti, tik jį teko stabdyti dėl prasidėjusios krizės.

Prieš 2008 m. sezoną S.Štombergas jau sutiko padėti Palangos "Naglio-Adakrio" komandai Nacionalinės krepšinio lygos čempionate. 2009-ųjų pavasarį jis demonstravo meistriškumą "Kauno dienos" taurės turnyre, kuriame kovojo daug profesionalių žaidėjų.

Ir vasarą įvyko tai, kas ir turėjo įvykti, – S.Štombergas nutarė sugrįžti į didįjį sportą. 2009 m. liepą jis pasirašė sutartį su Kazanės "Uniks" klubu. Saulius sugrįžo pailsėjęs, išsigydęs skausmus, pasiilgęs krepšinio. Ir nė kiek nepanašus į veteraną.

"Saulius ir įžengęs į penktą dešimtį atrodys kaip 25-erių", – taip apie 36 metų Lietuvos krepšininką viename interviu pasakė jo komandos draugas Marko Popovičius.

– Sauliau, ar nebuvo sunku sugrįžti į didįjį sportą?

– Dveji metai be krepšinio pralėkė akimirksniu. Turėjau ką veikti. Gimė sūnus, savo malonumui žaidžiau krepšinį, NKL čempionate dalyvavau. Manau, po traumos būtų buvę sunkiau grįžti nei man po savanoriškos pertraukos. Greitai išsijudinau ir viskas gerai. Pasirengti užteko porą mėnesių rimtai padirbti. Aišku, aš ir iki tol nuolat judėdavau, ne lovoje gulėdavau. Buvau atsisveikinęs su profesionalo karjera, nes gal buvau kažkiek persisotinęs krepšinio, o ir šeimai reikėjo daugiau dėmesio, norėjome antrojo vaiko.

– Ar dabar, kai reikia būti vėl atskirai nuo šeimos, nesijaučiate blogai?

– Sunkoka, aišku, bet tai laikini sunkumai. Juk yra daugybė žmonių, kurių situacija daug blogesnė. O man iš tiesų – nieko naujo, taip gyventi buvau įpratęs. Kai baigiau sportuoti, reikėjo įprasti prie namų, šeiminio režimo. Ko gero, tai buvo sunkiau, nei vėl sugrįžti į sportininko gyvenimo ritmą, kuris yra pakankamai aiškus – treniruotės, poilsis, varžybos. Viskas sudėliota ir žinoma iš anksto. Laikas bėga daug greičiau nei gyvenant namuose, kur daugybė visokių darbų ir reikalų.

– Ar tada, kai pats nebežaidėte, širdis suvirpėdavo žiūrint krepšinį?

– Nežinau... Nelabai turbūt, buvau pavargęs nuo krepšinio, mano jo buvo per daug, gal todėl jis man ir neteikdavo tokio malonumo. Bet pamažu tas jausmas praėjo, sugrįžo noras žaisti. Tad kiek leis sveikata ir bus noro, dar žaisiu. Save prisižiūrint profesionaliai žaisti galima ilgai, aišku, jeigu neatsitiks nelaimingų atsitikimų aikštėje. Manau, ta pertrauka man išėjo į naudą – pailsėjo organizmas, išnyko skausmai. Kūnas, jeigu ir ne kaip naujas, bet vis tiek jaučiuosi gerai.

– O dabar jaučiate malonumą žaisdamas?

– Taip, aišku. Tik norėčiau daugiau laiko rungtyniauti, nes kartais net nespėju įsijausti į žaidimą.

– Ar neužtenka 20 minučių, kurias vidutiniškai praleidžiate aikštėje per Europos taurės rungtynes ir 18 – Rusijos čempionate?

– Pagal savijautą tikrai galiu žaisti daugiau. Ir norisi. Nors amžių kartais jaučiu, nes su Valdu Chomičiumi dirbame labai daug, jo reikalavimai labai dideli. Tokio sunkaus darbo, koks buvo su Valdu, daugiau iš savo karjeros neprisimenu. Būdavo po tris treniruotes per dieną, tai tuomet krūvis atsiliepdavo.

Tačiau man gerai, kad dirbu su lietuviu treneriu ir žaidžiu gerai pažįstamoje komandoje, kurioje buvau praleidęs tris sezonus. Pažįstu miestą, klubą, visi mane pažįsta, tad nereikėjo iš naujo taikytis prie visų ar įrodinėti, ką galiu. Dėl to man buvo daug paprasčiau sugrįžti.

– Ar nenorėtumėte ir Eurolygoje pažaisti?

– Klubas turi tokį tikslą. Turime iškovoti Europos taurę ir tada žaisime Eurolygoje. Galimybių tai padaryti yra ir stengsimės jas išnaudoti. Per labai sunkų Rusijos čempionatą, manau, būtų daug sudėtingiau patekti į Eurolygą.

– O apie kitą sezoną su klubo vadovais pasikalbate?

– Taip. Mano sutartis pasirašyta pagal formulę 1+1, tad po sezono žiūrėsime, kaip čia viskas bus. Dabar esu nusiteikęs žaisti ir toliau.

– Kai nežaidėte krepšinio, bandėte imtis verslo. Dabar galite pasakyti, kad krepšinio peripetijos jums daug geriau pažįstamos nei verslas?

– Sakyčiau, laikas, kai ėmiausi verslo, buvo nedėkingas. Prasidėjo krizė ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ir stipriems verslininkams kortos buvo sumaišytos. O mane, tik pradėjusį verslą, automatiškai ištiko nesėkmė. Kol nepasikeis bendra padėtis, iš mirties taško turbūt nieko nepajudinsiu, todėl sėdėti ir laukti kažko, kol ekonomika atsigaus, nėra prasmės, jeigu galiu užsiimti tuo, ką geriausiai moku.

– Ar Kazanėje krizė jaučiama?

– Susidarė įspūdis, kad mažiau nei Lietuvoje. Neturint verslo Rusijoje gal sunku tiksliai įvertinti, kokia tikroji padėtis, tačiau gyvenimas ten atrodo gyvesnis – nėra tiek uždarytų parduotuvių, kavinės pilnos žmonių, nepaisant didelių kainų. Nors krepšininkų kontraktai visur sumažėjo, mūsų klubas normaliai gyvuoja, kartais net premijų gauname už geras rungtynes.

– Permetus akimis visą jūsų karjerą, akivaizdu, kad joje ryškiausią įtaką, neskaitant Lietuvos rinktinės, jums darė trys klubai – "Atletas", "Žalgiris" ir "Uniks".

– Tikrai taip. Visos šios komandos man daug davė. "Atletas" – postūmį į didįjį krepšinį, atstovaudamas šiam klubui pirmą kartą paragavau legionieriaus duonos, kai išleido žaisti į Kiniją. Su "Žalgiriu" pajutau didžiųjų krepšinio pergalių skonį, tai buvo mano didžiausi ir įsimintiniausi laimėjimai su klubine komanda. "Uniks" man suteikė stabilumo jausmą.

S.Štombergo dosjė

Gimė: 1973 m. gruodžio 14 d. Klaipėdoje.

Ūgis: 204 cm.

Šeima: žmona Simona, dukra Saulė (10 m.), sūnus Ignas (2 m.).

Karjera: Lietuvos rinktinė (1995–2004 m.), Kauno "Atletas" (1993–1996 m.), Kauno "Žalgiris" (1992–1993 m., 1997–1999 m., 2002–2003 m.), Šanchajaus "Vostok" (1996–1997 m.), Bolonijos "Kinder" (1999–2000 m.), Vitorijos "Tau Ceramica" (2000–2001 m.), Stambulo "Efes Pilsen" (2001–2002 m.), Kazanės "Uniks" (2003–2004 m., 2005–2007 m., 2009–2010 m.), Stambulo "Ulker" (2004–2005 m.).

Laimėjimai su Lietuvos rinktine: Europos čempionas (2003 m.), olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojas (1996 m., 2000 m.), Europos vicečempionas (1995 m.).

Laimėjimai su klubinėmis komandomis: Europos taurės laimėtojas ir naudingiausias finalo žaidėjas (1998 m.), Eurolygos čempionas (1999 m.), Eurolygos vicečempionas (2001 m.), NEBL čempionas (1999 m.), LKL čempionas (1993, 1998, 1999, 2003 m.), Europos visų žvaigždžių rungtynių dalyvis (1998 m.), Turkijos čempionas (2002 m.), Turkijos taurės laimėtojas (2002, 2005 m.), Rusijos vicečempionas (2004 m.), FIBA-Europos "Visų žvaigždžių" rungtynių dalyvis (2004 m.), FIBA-Europos lygos čempionas (2004 m.).