– Kokie jausmai užplūsta po tokio įspūdingo ir itin daug jėgų pareikalavusio finišo? Ar tai, kad varžybos vyko Lietuvoje, teikė daugiau motyvacijos bei noro iškovoti medalį?

– Žinoma, kad įspūdžiai tik patys geriausi. Malonu, kad varžybas pavyko suorganizuoti pakankamai gerai. Sulaukėme teigiamų atsiliepimų ir iš užsienio sportininkų. O svarbiausia visus nustebino publikos palaikymas. Sportininkai, beje, ne tik lietuviai, pajuto tokią varžybinę dvasią, stiprią energiją. Varžovai buvo be galo nustebę ir priėję man kartojo: „Kaip įspūdingai čia palaiko žmonės, kaip už jus serga!“

Esu laiminga, kad pavyko iškovoti sidabro medalį. Vieną medalį Lietuva turi, ir iškovojome jį namie. Tad varžybos, manau, tikrai dešimtuko vertos (šypsosi).

– Užsienyje nepritrūks tokio žmonių palaikymo?

– Žinoma, kad trūks, bet nieko nepadarysi. Smagu, jog bent kartą turėjau galimybę startuoti tokiomis sąlygomis ir patirti, ką jaučia užsienio sportininkai, kai jų ateina palaikyti žmonės. Tiesa, kai kuriose šalyse gyventojai yra netgi santūresni, nei kad lietuviai čia sirgo. Bet palaikymo atmosfera tikrai suteikia daugiau jėgų ir savos sienos tikrai padeda.

– Medalį vėl iškovojote tik po to, kai labai atsilikinėjote. Ar čia tokia taktika, ar tai įvyksta neplanuotai?

– Nežinau, kas man šiemet yra. Bet kažkodėl pastaruoju metu nepavyksta paskutinėje rungtyje startuoti iš aukštesnių vietų. Atrodo, kad pats likimas verčia padirbėti kiekvienoje rungtyje. Nuo pradžių iki galo maksimaliai išsikrauti. Pavyzdžiui, fechtavimosi rungtis paskutiniu metu vis pakiša koją. Ir tikrai po tos rungties aš visą laiką pagalvoju: „Turbūt ne šiandien, o kitą kartą“. Bet finišas atneša apdovanojimus. Džiaugiuosi, kad viskas baigiasi taip.

– Greičiausiai varžovės iki pat finišo prisibijo jūsų?

– Na, žinant mane jos tikrai baiminasi (šypsosi). Nes nors jos ir turėjo didelę minutės ar netgi daugiau persvarą prieš paskutinę bėgimo ir šaudymo rungtį, aš jas pavijau. Pažįstame viena kitą, tad kiekviena lyderė žino, ko galima iš manęs tikėtis.

– Kiek jūs prisidėjote prie to, jog pasaulio šiuolaikinės penkiakovės varžybos vyktų Vilniuje?

– Mano asmeninio indėlio čia nebuvo. Kaip žinome, turėjome šį čempionatą surengti Druskininkuose, tačiau jie nespėjo paruošti sportinių objektų. Todėl teko viską perkelti į Vilnių. Ir smagu, kad per tokį trumpą laiką pavyko suorganizuoti tikrai aukštos klasės renginį.

– Koks būna pasiruošimas iki tokio rango turnyro, varžybų? Ar tenka laikytis ypatingai griežto režimo, dietos?

– Pasiruošimas yra toks, kad tiesiog tenka sumažinti krūvį. O kokių nors specialių dietų ar režimų man tikrai nereikia laikytis.

– Jūsų vyras Andrejus Zadneprovskis yra ir jūsų treneris. Greičiausiai iš jo sulaukiate ne tik palaikymo, bet ir kritikos?

– Kritiką aš girdžiu ne tik iš savo vyro. Tenka jos išklausyti ir iš kitų žmonių. Turiu didelę komandą, kurioje yra daug trenerių. Be to, kritikos pasigirsta ir iš pašalinių žmonių. O ir pati žinau, kokios yra klaidos, kas yra gerai ar blogai. Klaidų visada buvo ir bus, nes tobulų žmonių nėra. Tad kritika yra gerai.

– Ar jau tenka mąstote apie Tokijo olimpiadą ir pasiruošimą jai?

– Apie olimpiadą dar anksti kalbėti. Mano planai šiuo metu yra tiesiog startuoti įvairiose varžybose, turnyruose. Iš tikrųjų dar toli iki Tokijo. Nežinau, kaip ten viskas bus, nes daug kas priklauso nuo sveikatos. O, kaip žinote, sportininkams traumų pasitaiko. Todėl dar nieko negaliu pažadėti. Kol kas tiesiog treniruojuosi. Bet jeigu viskas bus gerai, be abejo, važiuosime į Tokiją.

– Abu su vyru esate sportininkai. Dukrai irgi linkėtumėte rinktis šį kelią?

– Sportas yra sveikata. Be to, jis ugdo tam tikras žmogaus charakterio savybes. Tiesą pasakius, norėčiau, kad ji būtų sportininkė. O būtent kurios šakos ir ką ji pasirinks, net neįsivaizduoju. Nežinau, ar jai penkiakovė patiktų. Bet ji yra aktyvi bei užsispyrusi. Šios savybės tikrai tiktų sporte. Dukrą šiuo metu supažindiname su vienokiu ar kitokiu sportu, vedame į visokius būrelius. O kas jai patiks labiau, čia, kaip sakoma, bus tik jos pasirinkimas.

– Esate ne tik profesionali sportininkė, bet ir krašto apsaugos savanorė. Ar ištikus būtinybei čiuptumėte ginklą ir stotumėte ginti Tėvynės?

– Labai tikiuosi, kad niekada gyvenime taip nereikės daryti ir kad niekas mūsų nepuls ir kad mes ginklų neišsitrauksime, o taikiai visi gyvensime ir viskas bus gerai.