Po avarijos kurį laiką net vaikščioti negalėjęs sportininkas dabar drąsiai tvirtina besijaučiantis laimingas: „Paprasčiausiai esu laimingas, turiu, kur permiegoti, esu pavalgęs, turiu kuo apsirengti. Ko man trūksta? Turbūt tik vieno dalyko – norėčiau, kad daugiau žmonių būtų laimingi.“

– Greičiausiai galime pradėti pokalbį nuo jūsų gyvenimo JAV. Vis dėlto jos jums apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.

– Na, taip. Išvažiavau, berods, 2002 ar 2003 m. Ten gyvenau aštuonerius metus. Įvyko autoavarija. Dvi savaites praleidau komoje, buvo lūžę 27 kaulai 58 vietose. Šiek tiek atsigavęs važinėjau su neįgaliojo vežimėliu.

Po avarijos nusprendžiau, kad reikia grįžti į Lietuvą, nes tai vis dėlto yra mano tėvynė, mano gimtinė, kurios niekada nebuvau pamiršęs. Bet, kaip ir sakau visiems, JAV iš tiesų suformavo mano, kaip asmenybės, pasaulėžiūrą.

Nemanau, kad gailiuosi [išvykęs į JAV]. Džiaugiuosi. Gal todėl, kad JAV gyvenau būdamas 20–28 metų. Negaliu sakyti, kad tai vis dar buvo paauglystės laikas, bet tuo metu kaip tik formavosi mano pasaulėžiūra. Galiu sakyti, kad nesigailiu.

Dabar, grįžęs į Lietuvą, visai kitaip žiūriu į pasaulį. Žinoma, manęs kartais klausia – gal taip yra todėl, kad patekai į avariją, buvai komoje. Gal tai turėjo įtakos. Gal taip galvoju ir dėl to, kad buvau svetimoje šalyje. JAV – daugiakultūrinė šalis.

– Jūs neišsamiai pasakojate apie avariją, tarsi tai būtų vienos dienos įvykis, bet iš tikrųjų tai stipriai pakeitė jūsų gyvenimą. Ar galite prisiminti, kaip ta avarija įvyko? Kas dėjosi jūsų galvoje?

– Neprisimenu, kaip įvyko pati avarija. Gydytojai sakė, kad tikriausiai ir neprisiminsiu, nes skausmas blokuoja smegenų signalus ir tas prisiminimas ištrinamas. Viso to tikrai neatsimenu, bet po prabudimo iš komos buvo tikrai sunku. Tada svėriau 51 kg. Dabar sveriu 115 kg. Prieš avariją svėriau 102 kg.

Komoje praleidau 14 dienų. Manau, kad buvimas komoje, ligoninėje, prabudimas, supratimas, kas įvyko, mane labiausiai pakeitė, kaip asmenybę, žmogų. Visa tai pakeitė pasaulio, vertybių supratimą. Aš suvokiau, kas yra laimė. Kaip visiems sakau – esu laimingas, man nieko netrūksta. Noriu parodyti ir kitiems neįgaliesiems, kad, stengiantis ir siekiant savo tikslo, galima pasiekti tai, ką jau esu pasiekęs, – laimę.

Labai noriu, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų, noriu paskleisti žinią, kad mes turime stengtis. Nesvarbu, kokia ta negalė, bet turime stengtis ir galime pajusti laimę.

– Kaip dabar suvokiate laimę?

– Viduje jaučiu, kad esu laimingas. Atėjau pas jus, kalbu radijuje, mane kažkur filmuoja, einu į treniruotes, darau pratimus... Visa tai darant man būna gera. Tikriausiai manęs gali paklausti – ar tau ko nors trūksta. Drąsiai galiu atsakyti – man nieko netrūksta.

Viso to tikrai neatsimenu, bet po prabudimo iš komos buvo tikrai sunku. Tada svėriau 51 kg. Dabar sveriu 115 kg. Prieš avariją svėriau 102 kg.

Laimę sudaro daug sudėtinių dalių. Kažkada gyvenime gal ir būdavo taip, kad pažiūrėdavau, kas kokį automobilį turi, kokiame bute ar name gyvena. Tai lyg ir įdomu. Pagalvoji, kad kažkada ir tu norėtum tai turėti. Dabar tokio pojūčio ar noro nebėra, nebematau, kas su kokia mašina važinėja ar kur gyvena. Aš paprasčiausiai esu laimingas, turiu, kur permiegoti, esu pavalgęs, turiu kuo apsirengti. Ko man trūksta? Turbūt tik vieno dalyko – norėčiau, kad daugiau žmonių būtų laimingi.

– Tai gražus altruistiškas noras. Minėjote, kad po avarijos jums reikėjo laiko, iš pradžių turėjote sėdėti vežimėlyje. Žinome, kad 2016 m. Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse iškovojote du medalius – aukso ir sidabro. Jūsų gydytojai JAV turbūt nustebtų, išgirdę apie jūsų pasiekimus?

– Iš tikrųjų su vienu iš gydytojų JAV aš susirašinėju. Ar gydytojai nustebę? Na, jie sako – padarėme gerą darbą. Taip, jie padarė gerą darbą. Dėl to nieko nesakau. Kai buvau jau čia, Lietuvoje, gydytojau Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje tvirtino – tikrai gydytojo atliktas geras darbas. Tikriausiai todėl dabar esu ten, kur esu, bet nemanau, kad tai lėmė vien tik tas darbas ar situacija.

Dažnai mąstau, kodėl viskas taip įvyko. Daug užduodu sau klausimų pamąstymui. Iš savo trenerio Rimanto Plungės ne kartą esu išgirdęs ir pats apie tai pagalvoju, jog visa tai įvyko, kad atsidurčiau ten, kur esu, ir daryčiau tai, ką noriu daryti.

Kaip minėjau prieš tai, norėčiau, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingi. Esu patyręs traumą, turiu negalią ir suprantu neįgaliuosius. Žinau, kaip iš tiesų yra sunku išeiti į visuomenę, sportuoti. Iš tikrųjų tam reikia aplinkinių pagalbos.

Manau, kad tą pagalbą turėtų suteikti ir parolimpinis komitetas ar Neįgaliųjų sporto federacija. Mano tikslas – kad tos organizacijos suteiktų kuo daugiau reikiamos pagalbos, parodytų kuo daugiau noro, kad Lietuvoje atsirastų dar daugiau sportuojančių neįgalių žmonių, tų, kurie galėtų atstovauti savo šaliai tarptautinėse varžybose. Manau, kad avariją ir patyriau tam, kad atsidurčiau čia.

– Bendraujate ir su kitais mūsų parolimpiečiais. Yra tokių, kuriems vis pritrūksta vos kelių centimetrų iki medalio.

– Taip. Yra tokių sportininkų: lengvaatletis Ramūnas Verbavičius, lengvaatletė Ramunė Adomaitienė. Londono parolimpinėse žaidynėse ji iškovojo ketvirtą vietą, trečiai vietai nusileisdama centimetru. Lygiai tas pats įvyko Rio parolimpinėse žaidynėse – ji iškovojo ketvirtą vietą tuo pačiu vienu centimetru pralošdama trečios vietos nugalėtojai.

Žinoma, tokie gyvenimo išbandymai, bet man patinka tai, kad tiek Ramūnas, tiek Ramunė, tiek visi kiti, kurie dalyvauja ar dalyvavo parolimpinėse, kurie yra rinktinės nariai, yra labai stiprūs žmonės. Ramunė sakė – aš nepasenau, praėjus ketveriems metams atsilikau tuo pačiu centimetru. Gal dar po ketverių metų ji iškovos ir aukštesnę vietą.

Tikiu, kad viduje jai buvo sunku, apmaudu, bet ji į tai žiūrėjo pozityviai, kaip į teigiamą dalyką. Iš tikrųjų ne visi mes būname pasaulyje, olimpinėse ar parolimpinėse ketvirti. Tai aukštas pasiekimas, bet tas vienas centimetras gali įtraukti į neigiamas emocijas. Vis dėlto tai reiškia, kad viskas gerai.

Dar kartą sakau – žmonės, turintys negalią, dalyvaujantys varžybose ar bet kokioje veikloje, yra labai stiprūs. Noriu, kad tokių žmonių būtų kuo daugiau.

– Kodėl teigiate, kad jie stiprūs? Kur reikia tos stiprybės?

– Visų pirma jie stiprūs psichologiškai. Nežinau, kaip kiti sureaguotų į tą centimetrą, bet kaip [šauniai] Ramunė sureagavo... Tas pats Ramūnas. Jis buvo sveikas patyręs sportininkas, bet patyrė sporto traumą. Dabar jis važinėja neįgaliojo vežimėliu, bet mes su juo visur nueiname – ir pavalgyti, ir vakare išeiname į miestą, jeigu reikia. Jis nesijaučia ir aš nejaučiu, kad kažkas būtų ne taip.

Tai parodo, kad nesvarbu, kokiam kūno pavidale yra žmogus. Manau, svarbu, kas jo galvoje, širdyje, ką jis galvoja, kiek yra stiprus psichologiškai.

Kai išgirstu sveikus žmones sakant „kaip sunku gyventi“ [...], galvoju, kodėl žmonės taip daro? Kodėl žmogus, kuris nebegali vaikščioti, vis tiek sugalvoja, ką daryti? Tada supranti, kad tai stiprybė. Manau, kad jie tikrai labai stiprūs žmonės.

– Ko gero, būtų gana lengva, užsidaryti nuo visko, paskęsti kokiame nors alkoholizme, pasiduoti. Turbūt čia ir reikia stiprybės?

– Mano paties situacija tokia... Galėjo būti ir vienaip, ir kitaip. Kas nulėmė tokį apsisprendimą? Kai prabudau iš komos, nevaldžiau kairės kojos. Tikrai buvo sunku. Gydytojai svarstė, ką daryti, gal tą koją amputuoti. Buvo labai sunku.

Po avarijos supratau, kad reikia eiti iki galo. Pirma kilusi mintis – kuo greičiau pradėti vaikščioti. Tai ir bandžiau pasiekti.

– Ar su jumis dėl to buvo tariamasi?

– Taip, buvo tariamasi. Dvi savaites po prabudimo vis ateidavo gydytojas ar seselė, kuri mankštindavo tą koją, nors jos ir nevaldžiau. Kažkada prabudęs galiausiai pajudinau kojos pirštus. Tai buvo požymis, kad viskas gali būti neblogai. Tada vėl pakilo ūpas. Pagalvojau – bus taip, kaip bus, bet turiu kažką daryti ir kažko pasiekti. Sporto mintyse dar nebuvo, nors ir sportavau visą gyvenimą.

– Bet tai darėte savo malonumui?

– Studijavau kūno kultūrą ir sporto pedagogiką, specializavausi būtent disko ir rutulio srityje. Būdamas sveikas dalyvavau ir Lietuvos čempionatuose, studentų varžybose. Nepasiekiau aukštų rezultatų, bet nebuvau ir iš paskutiniųjų. Buvau kažkur per vidurį.

Labai sunku prasimušti į tą profesionalų sportą, nes, norint prasimušti į profesionalų sportą, turi kovoti Europos, pasaulio lygio varžybose, iškovoti prizines vietas. Tokio lygio, kad galėčiau sportuoti kaip profesionalas, tikrai nebuvau pasiekęs.

Po avarijos supratau, kad reikia eiti iki galo. Pirma kilusi mintis – kuo greičiau pradėti vaikščioti. Tai ir bandžiau pasiekti. Grįžęs į Lietuvą to siekiau metus. Po pusmečio pradėjau vaikščioti normaliai.

nebuvau apsisprendęs kur, pirma mintis buvo viską daryti, kad kuo greičiau pradėčiau vaikščioti. Tai ir dariau. Metus laiko grįžęs į Lietuvą tai ir dariau. Po pusmečio kažkur pradėjau vaikščioti normaliai.

Beveik visą vasarą praleidau reabilitacinėje ligoninėje. Ten atvažiavau jau paeidamas, nors tai daryti dar buvo sunku, bet jau nueidavau 200–300 m.

– Ar yra kas nors aplinkiniuose, kas jus erzina? Ar nėra taip, kad kokia nors pernelyg dažna užuojauta kaip tik siutina ir motyvuoja dar labiau stengtis?

– Suprantu, ką turite omenyje. Taip kažkada buvo, bet dabar visuomenė labai šauniai priima neįgaliuosius. Tie patys universitetai – jeigu nori, gali studijuoti. Taip pat yra su mokyklomis, darbdaviais. Tikrai nėra taip, kad dėl negalios reiškiama didelė užuojauta. Keičiasi laikai, pasaulis, mūsų žmonių pasaulėžiūra. Apskritai viską keičia ir naujos technologijos.

Nors žmogus nemato, jis gali keliauti po Europą, važiuoti į Italiją, Prancūziją. Tai jis daro ne su komanda, o pats. Tai parodo, kad mūsų pažiūros plečiasi. Visi labai gražiai sutaria.

Tikiu, kad žmonės su vežimėliais erzina, kad dar daug kur pastatai, viešos vietos nėra pritaikytos. Kai kalbu su jais, suprantu, kad situacija nebloga, bet dar nėra ir gera.