Kuo daugiau uždirbi, tuo didesnį procentą savo pelno turi sumokėti – toks principas turėtų būti taikomas, jei Seimas patvirtins pasiūlymą dėl progresinių mokesčių. Versle tokie principai suprantami, tačiau sportui jie gali tapti dar vienu smūgiu į paširdžius.

Seimo pernai priimtas įstatymas dėl lažybų reklamos draudimo jau gerokai atsiliepia sporto organizacijų pajamoms. Nuo liepos 1-osios sporto klubų pavadinimuose turės išnykti lažybų kompanijų pavadinimai, o vėliau per kelerius metus įsigalios visiškas tokio pobūdžio reklamos draudimas.

Tokio įstatymo šalininkai turi svarių argumentų, tad šie griežtinimai tarsi suprantami. Šiuo metu Seime kelią skinasi įstatymų pataisos, pagal kurias ketinama įvesti naujus mokesčius ir koreguoti esamus.

Tarp kitų pataisų minimas planas padidinti mokestinę naštą dideles pajamas gaunantiems piliečiams. Šioje kategorijoje neretai atsiduria ir sportininkai, laimintys piniginių prizų komerciniuose turnyruose ir čempionatuose. Pasak buvusio galiūno, dabartinio politiko Ž. Savicko, planuojamos pataisos gali skaudžiai smogti tiek jo sporto šakos, tiek ir kitų rungčių atletams.

– Kodėl, jūsų nuomone, progresinių mokesčių taikymas sportininkams nebūtų teisingas?

– Tai yra specifinė veiklos sritis, todėl ji turi nemažai specifinių situacijų. Būti sportininku nelygu būti verslininku ar šiaip darbuotoju, todėl nesąžininga taikyti tuos pačius kriterijus. Sporte, skirtingai nei versle, negali paskaičiuoti į priekį, kiek turi investuoti pinigų arba darbo, kad uždirbtum tam tikrą procentą pelno. Sporte absoliučiai nėra jokių garantijų. Gali būti, kad rezultatą pasieksi labai greitai, arba – labai lėtai, o gal jo nebus niekada.

– Tačiau sportininkai gauna pajamas kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, kurie be išlygų turi susimokėti valstybei...

– Kalbu apie tas išskirtines situacijas, kai, gavus didžiulį uždarbį, jis būtų apmokestinamas didesniu tarifu. Suprantama, kad daug mokesčių gali mokėti kai kurie krepšininkai ar futbolininkai, kurie yra sudarę garantuotas dideles sezono sutartis. Tačiau dažnam sportininkui, ypač kalbant apie individualias šakas, skambi pergalė tampa atpildu už labai ilgą periodą – 10–15 metų darbo. Jis laimi ką nors svarbaus ir pelningo kartą per dešimtmetį, o valstybė užsimojo iš jo atimti kone pusę to uždarbio. Jei išdalytume tuos pinigus dešimtmečiui, galbūt paaiškėtų, kad sportininkas uždirba net mažiau nei vidutinis lietuvis, o mokesčius sumokės didžiulius.

Būti sportininku nelygu būti verslininku, todėl nesąžininga taikyti tuos pačius kriterijus.

Niekas nepagalvoja, kad net ir tas didelis vienkartinis uždarbis, tarkime, dešimtys ar šimtai tūkstančių eurų, sportininkui neatpirks ilgamečių išlaidų, kurios atvedė iki pergalės. Per 20 metų trunkančią karjerą gali būti vos metai ar dveji, kai laimėsi prizų ir pateksi po didesnio tarifo mokesčių volu. Tačiau niekas nepaklaus, kaip tu gyvenai likusius aštuoniolika ar devyniolika metų. Tiesiog atims didelę dalį tavo uždarbio, o toliau – žinokis kaip nori.

– Galbūt tokiu atveju reikėtų kaupti patiriamų išlaidų įrodymus ir juos pateikti valstybei, kai ji reikalaus susimokėti už laimėtą prizą didesniu tarifu?

– Nemanau, kad kiekvienam sportuojančiam piliečiui yra realu dešimtmečiais žymėtis ir kaupti čekius apie išlaidas, pavyzdžiui, traumoms gydyti, prevencijai, papildams, treneriams, inventoriaus nuomai ir t. t. Tai būtų beprotiškas krūvis ir nelogiška. Juk tokią milžinišką buhalterinę naštą turėtų užsikrauti, pavyzdžiui, ir nepilnamečiai ar vaikai, iš kurių absoliuti dauguma netaps profesionaliais sportininkais ir tik keli procentai jų kada nors uždirbs didelių premijų iš sporto.

– Koks jūs siūlytumėte?

– Manau, sportininkams galima palikti iki šiol galiojusį 15 proc. apmokestinimo tarifą. Tai būtų ne tiek skausminga ir jiems, ir valstybei. Žinoma, galima pasižiūrėti į konkrečias sportininkų grupes. Pavyzdžiui, olimpinių sporto šakų atstovai gauna nepalyginti didesnį finansavimą iš valstybės, todėl jiems mokesčių padidinimas galbūt nebūtų toks skausmingas. Neolimpinių rungčių atletai valstybės paramos beveik nesulaukia, o mūsų šalį kartais garsina net labiau. Apie save kalbėti būtų nekuklu, nors turbūt per tuos kelis dešimtmečius pergalių ir rekordų esu šiek tiek prisidėjęs, kad Lietuva taptų garsesnė tiek Europoje, tiek JAV, tiek kituose žemynuose.

Kalbu apie dabartinius ir būsimus čempionus. Jei juos įspeisime į mokestinį kampą, dauguma jų ras išeitį. Tiesiog iškels savo mokestines prievoles į užsienio šalis, kur tarifas yra gerokai palankesnis. Tuomet valstybė ne tik nesurinks didesnių mokesčių, bet ir apskritai neteks net to, ką gauna dabar. Tokių pavyzdžių matėme ne vieną.