Pereiti į pagrindinį turinį

Nuomonė: kodėl stebimės, kad JIE tokie, kaip mes?

Nuomonė: kodėl stebimės, kad JIE tokie, kaip mes?
Nuomonė: kodėl stebimės, kad JIE tokie, kaip mes? / AFP nuotr.

Tikiuosi, kad Šarūnas pratęs savo pastabas iš Vilniaus, bet pagalvojau, kad tautai (kurios giminės nedalyvauja "šventėje" Lenkijoje) norėtųsi apie rinktinę išgirsti ir iš Vroclavo.

Gal ir būtų ką papasakoti. Deja. Žinote, kokia bėda? Rinktinė užsidariusi po septyniais užraktais. Aišku, ir man atrodo, kad krepšininkams nusibodo kas kelios dienos besikartojančios spaudos dienos ir tie patys klausimai po kiekvienų draugiškų rungtynių. Bet kurį išnervintų esminis pasiteiravimas: "Jūsų komentaras apie rungtynes."

Keista, tačiau toks prašymas Vroclave nenervino lenkų, turkų, bulgarų. Patikėkite, jų žurnalistai nėra kokie nors ateiviai iš kitų galaktikų, kasdien prigalvojantys originalių klausimų apie tai, kiek šaukštelių cukraus krepšininkai dedasi į vidutinį puodelį kavos ar kokia Saulės sistemos planeta toliausiai nutolusi nuo Žemės. Jie tiesiog dirba savo darbą, o krepšininkai - savo. Ir aikštėje, ir už jos ribų.

Bet negalvokite, kad verkiu, kokia jau skalsi ta žurnalistų duona. Daugeliui atrodo, kaip smagu - važiuoji į čempionatą, imi krepšininkų autografus ir gauni pasakiškus pinigus už kažkokius "straipsnius". Iš tikrųjų taip ir yra. Žurnalisto darbas - svajonių darbas. Eikite dirbti, įsitikinsite...

Kartais tas darbas tampa ir dar geresnis. Kaip trečiadienio vakarą, kai visi žurnalistai lyg susitarę bandė įrodyti treneriui tai, apie ką jūs visi komentaruose rašote jau kelias dienas - kad nereikia tų beprotiškų keitimų devynaukščių, o geriausiai su įžaidėjo pareigomis tvarkosi Tomas Delininkaitis.

Bet trenerių tema - jau gerokai aptrinta. Įdomiau, kaip elgiasi krepšininkai.

Nuo šeštadienio iki trečiadienio krepšininkai sėkmingai visus aplink statė ant ausų. Visa Lietuva, kuri skaito bet kuriuos laikraščius ar interneto tinklalapius, ilgai stovėjo ant tos kūno vietos. Nes ant ausų stovėjo tie žmonės, kurie visą tą informaciją perduoda. Lenkai, turkai, bulgarai net likus kelioms valandoms iki rungtynių kalbėdavosi su savo žurnalistais (ir kartu - savo sirgaliais), lietuviai - ne. Lietuviai pusantros paros kaupdavosi rungtynėms, o gal tam, kad padėtų filosofams sukurti naują chaoso sampratą?

"Ar turite protingų klausimų", - mestelėjo Jonas Mačiulis po antro, gėdingo, pralaimėjimo Europos čempionate. Bet kuris sveiko proto žmogus būtų paklausęs: "Ar po dviejų mėnesių pasirengimo stovyklų ir 10 draugiškų rungtynių dar turite protingų atsakymų, kodėl aikštėje atrodote kaip krepšinio pradinukai?"

To klausimo niekas neuždavė. Nes visi buvo pastatyti ant ausų. Ką ir sakyti, jei vienas kolega, norėdamas nekaltu komentaro žanru išreikšti susikaupusias emocijas, dar klausia aplinkinių, ar ne per aštriai parašė, ar nenusišnekėjo.

Ant ausų iki trečiadienio rungtynių su bulgarais trečio kėlinio stovėjo ir Lietuvos rinktinės sirgaliai. Jie tiesiog priversti kažkuo tikėti. Žmonės, užmokėję už viešbučius Lodzėje ir Katovicuose ir atvykę iš šalies, kurioje žodis "pasitikėjimas" jau yra devalvuotas daugiau kartų už visas pasaulio valiutas kartu sudėjus.

Todėl žmonės tiki tais 12-a žaidėjų ir nežinia, kiek trenerių. Tačiau pamažu įsitikina (ir tai gerai), kad jie nėra kokie nors antžmogiai, o tik paprasti žmonės.

Tokie patys lietuviai, kurie, kaip ir daugelis iš mūsų, abejoja, ar darbdavys neišmes iš darbo, ar pavyks išmaitinti šeimą, suka galvas, kaip išgyventi iš bedarbio pašalpos, iš ko nupirkti vaikui sauskelnių.

Visus šiuos tūlo lietuvio nuogąstavimus labai lengva paversti tūlo krepšininko baimėmis ant „Hala Stulecia“ parketo.

Daugelis iš mūsų esame kupini sutrikimo ir baimės dėl ateities. Kodėl turėtume tikėtis, kad mūsų tautos žiedas, mūsų numylėti krepšininkai, bus kitokie nei mes patys?

Todėl ir matome, kad Vroclave žaidė trys-keturi krepšininkai, o kiti vaikščiojo ant žarijų ir drebėjo iš baimės. Ant žarijų šiais laikais Lietuvoje mėgaudamiesi vaikšto treneriai, žiūrovai, statybininkai, žurnalistai, vadybininkai, sodininkai, inžinieriai...

Bet blogiausia, kad nenorime sau to pripažinti. Ir tikimės, kad viskas susitvarkys savaime. Vien Andrių Mažutį pakeitus T.Delininkaičiu, Robertą Javtoką - Marijonu Petravičiumi, o Ramūną Butautą - Rimu Kurtinaičiu ar kokiu kitu iš 3 milijonų trenerių. 

Smagu sapnuoti rožinius sapnus. Ir būti pasirengus bet kurį oponentą pastatyti ant ausų, apspjauti, apjuodinti ir pasakyti: "Aš ne ryžas, tu ryžas". Drąsi tauta. Bent jau lenkai, pamatę lietuvišką sirgaliaus pasturgalį, tuo išsyk įsitikino. Gaila, kad T.Delininkaitis nematė to epizodo. Galbūt būtų galėjęs po tų rungtynių atsakyti, kur dingo lietuvių charakteris.

Ir, beje, brangūs LIETUVIAI, gal pagaliau baigsite keikti "tūpus žurnalistus", "tūpus premjerus", "tūpus seimūnus", "tūpus kašiorus" ir t.t. Ir pagaliau pažiūrėkite į save. Nes tas „tūpas“ personažas yra vieno iš aplinkinių tėvas, brolis, vyras, svainis, draugas. Galbūt nepatikėsite, bet ir A.Mažutis turi artimų žmonių, kuriems nepaprastai skaudu matyti šitą visiškai „tūpą“ purvo pylimą.

P.S. - krepšininkai trečiadienio vakarą jau pasikeitė. Gal pats laikas pradėti keistis ir mums visiems?

 

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų