Moterų varžybose pergalę iškovojo į "Audimas Volley team" susibūrusios vilnietės Vytenė Vitkauskaitė, Urtė Andriukaitytė, Gerda Grudzinskaitė ir Rugilė Grudzinskaitė. Jos finale įveikė kitą Vilniaus komandą "SK Auksma" ir ne tik į viršų kėlė nugalėtojų taurę, bet ir pelnė kelialapį į Europos sniego tinklinio čempionatą.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Austrijoje užgimęs sniego tinklinis veržiasi iš salės ir paplūdimio tinklinio šešėlio. 2016 m. Europos tinklinio konfederacija pirmą kartą surengė oficialias šios egzotiškos sporto šakos varžybas, o 2018 m. kovą Austrijoje įvyko ir pirmasis Senojo žemyno sniego tinklinio čempionatas. Tada moterų varžybose puikiai pasirodė aukso medalius iškovojusios Lietuvos tinklininkės Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė. Vyrų grupėje Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis užėmė trečią vietą.

Pernai dar dvi Lietuvos moterų komandos sužibėjo atskiruose Europos sniego tinklinio turuose. 2018 m. gruodį seserys Gerda ir Rugilė Grudzinskaitės bei Daiva Anuškevičiūtė užėmė trečią vietą Maskvoje vykusiose varžybose, o 2019 m. vasarį Gruzijoje bronza pasidabino Birutė Aleknavičiūtė, Svetlana Bekiš-Šturo ir Vlada Oganauskienė.

"Žaisti tinklinį ant sniego yra ganėtinai ekstremalus užsiėmimas, – "Vilniaus dienai" sakė šalies čempionių komandoje žaidusi R.Grudzinskaitė. – Visų pirma, žaisti tenka minusinėje temperatūroje. Kai dalyvavome Maskvoje vykusiose Europos sniego tinklinio varžybose, spaudė 15–16 laipsnių šaltukas, o Druskininkuose "Snow Arenoje" buvo tik 5–6 laipsniai šalčio. Bet su sese kalbėjomės, kad Druskininkuose šalčio pojūtis buvo netgi stipresnis. Tad tenka žaisti apsivilkus šilumą sulaikančius drabužius, specialias apsaugas, taip pat apsirūpinti pirštinėmis, kepurėmis ir futbolininkų bateliais – jie ant sniego yra nepamainomi, nes be jų šokinėti ir bėgioti būtų labai sudėtinga."

– Tinklinis su futbolininkų bateliais yra gan egzotiškas reiškinys, bet jums tokie bateliai turėtų būti gerai pažįstami. Vis dėlto jūsų tėtis Žydrūnas Grudzinskas praeityje buvo profesionalus futbolininkas, o šiuo metu vadovauja futbolo akademijos "Žalgirietis" veiklai, treniruoja vaikus. O kodėl jūs pasirinkote tinklinį?

– Sportas yra mūsų šeimos genuose. Tėtis ir senelis žaidė futbolą, mama yra kūno kultūros mokytoja, tad mūsų vaikystėje sporto netrūko. Anksčiau visa mūsų šeima savaitgaliais eidavo ne į prekybos centrą, o į sporto salę ir žaisdavome tinklinį. Vaikystėje aš trejus metus lankiau šiuolaikinius šokius, po to su metais vyresne sese Gerda buvau pasukusi į lengvąją atletiką, bet jaučiau, kad tai ne man. Vienu metu labai norėjau žaisti futbolą, bet tėtis nesutiko. Jis pasiūlė išbandyti jėgas kokioje nors kitoje, anot jo, mergaitėms labiau tinkančioje sporto šakoje. Ir tada geriausia mamos draugė Asta Jansonienė pakvietė mane su sese į tinklinio treniruotę "Tauro" sporto mokykloje. Mane šis sportas įtraukė nuo pirmos treniruotės. Labai patiko ne tik pats žaidimas, bet ir bendravimas su kitomis merginomis, komandinė atmosfera.

Būtų labai didelis pasiekimas tiek mums, tiek ir visai Lietuvai, jei pavyktų patekti į žiemos olimpiadą.

Taip pat labai didelę įtaką turėjo ir Lietuvoje po M.Povilaitytės ir I.Dumbauskaitės pergalių Europos jaunimo čempionatuose išpopuliarėjęs paplūdimio tinklinis. Kai Vilniuje vykdavo kokie nors tarptautiniai paplūdimio tinklinio turnyrai, aš su sese juose padavinėdavome kamuolius, o kartu ir įdėmiai stebėdavome geriausias Lietuvos paplūdimio tinklininkes. Tada dar negalėjome net įsivaizduoti, kad po kelerių metų kartu su jomis treniruosimės ir dalyvausime varžybose.

– Tinklinį žaidžiate ir salėje, ir ant smėlio, o dabar dar ir ant sniego. Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su sniego tinkliniu?

– Pirmosios rimtos sniego tinklinio varžybos man buvo 2018 m. gruodį Maskvoje vykęs Europos turas. Išvykau į varžybas be jokio pasirengimo, o grįžau su bronzos medaliu. Apskritai man tos varžybos paliko labai ryškų įspūdį. Aikštelės, organizavimas ir pats žaidimas buvo aukščiausio lygio. Tas bronzos medalis kol kas yra didžiausias mano pasiekimas tarptautinėje arenoje. Dar šauniau, kad medalį laimėjau žaisdama su sese ir mūsų drauge. Tai buvo nuostabi patirtis. Taip pat labai džiaugiuosi ir Druskininkuose iškovotu Lietuvos čempionės titulu. Šis čempionatas tikrai buvo labai įdomus, jame dalyvavo beveik visos pajėgiausios Lietuvos sniego tinklinio atstovės. Labai smagu, kad mums pavyko ne tik dalyvauti, bet ir laimėti. Dar smagiau, kad ši pergalė mums lėmė ir teisę dalyvauti Europos sniego tinklinio čempionate.

– Prognozuojama, kad sniego tinklinis ateityje taps olimpine sporto šaka. Planuojama, kad ji bus įtraukta į 2022 m. Pekino žiemos olimpinių žaidynių programą, tiesa, kol kas kaip parodomoji sporto šaka. Ar tai suteikia papildomos motyvacijos varžytis sniego tinklinyje?

– Tokia galimybė tikrai yra reali ir labai viliojanti. Būtų labai didelis pasiekimas tiek mums, tiek ir visai Lietuvai, jei pavyktų patekti į žiemos olimpiadą. Mes rimtai galvojame apie tai, planuojame ir ruošiamės visoms varžyboms. Galiu drąsiai sakyti, kad tai yra vienas iš tikslų, kurio mes visos siekiame.

– Vis dėlto kol kas didesnę dalį sezono praleidžiate žaisdama tinklinį salėje ir paplūdimyje. Kuri tinklinio atmaina jums yra artimesnė?

– Kadangi sergu astma, šaltuoju metų laiku negaliu sportuoti uždarose paplūdimio tinklinio arenose. Todėl natūraliai daugiau dėmesio skiriu salės tinkliniui. Bet kai salės tinklinio sezonas baigiasi ir prasideda paplūdimio tinklinio varžybos atvirose erdvėse, aš treniruojuosi drauge su paplūdimio tinklinio specialistais ir geriausiomis žaidėjomis. Salės ir paplūdimio tinklinis vienas kitam netrukdo.

– O sniego tinklinis?

– Jį žaisti yra bene sunkiausia. Ir ne tik dėl šalčio, bet ir dėl dangos. Štai Druskininkuose aikštelėje buvo ne tik puraus sniego, bet ir ledo, o tai dar labiau apsunkino žaidimą. Skiriasi ir žaidimo technika. Nors dabar aikštelėje žaidžiame jau ne dviese, o trise, vis tiek reikia daug bėgioti, o ant sniego tai daryti nėra lengva. Apskritai žaisti tinklinį ant sniego yra sunkiau nei ant smėlio, be to, ir traumų rizika gerokai didesnė. Per smėliuką bėgioji lengvai, o ant sniego to lengvumo nėra, reikia viską kruopščiai apskaičiuoti, įvertinti varžoves, jų išsidėstymą ir paduodant kamuolį taikyti į konkrečią vietą, o ne į varžovę.

– Esate vilnietė, bet Lietuvos čempionate atstovaujate Jonavos komandai. Kodėl?

– Labai norėčiau žaisti Vilniuje. Nes čia mano namai, artimi žmonės, pati geriausia trenerė. Bet mano pirmoji komanda "SM Tauras" dalyvauja tik Lietuvos pirmenybėse, o Jonavos ekipa žaidžia ir Baltijos lygos varžybose. Suprantu, kad man daug geriau žaisti ir treniruotis Jonavoje, kovoti su pajėgesnėmis varžovėmis ir sparčiau tobulėti.

– Praėjusiais metais žaidėte ne tik Jonavoje, bet ragavote ir legionierės duonos Prancūzijoje. Kokie įspūdžiai iš šio karjeros etapo?

– Labai įdomi patirtis, bet manęs netenkino varžybų lygis ir požiūris. Tai buvo Prancūzijos ketvirtos lygos komanda, žmonės ateidavo pažaisti savo malonumui, o man labai trūko kovos, aistros, noro laimėti, įveikti varžovą. Pusmetį ten pažaidusi nusprendžiau, kad reikia grįžti į Lietuvą. Labai džiaugiuosi, kad vėl esu Jonavos "Aušrinė KKSC" komandoje, vėl galiu žaisti su savo sese Gerda. Kol kas Lietuvos čempionate mes esame trečios, tęsiame kovą ir Baltijos moterų tinklinio lygoje, o svarbiausios sezono kovos laukia pavasarį. Praėjusiame sezone mes Lietuvoje užėmėme trečią vietą, tikiu, kad šiais metais galime būti dar aukščiau.

– Kokie ateities planai, svajonės?

– Šiuo metu Lietuvos sporto universitete Kaune studijuoju treniravimo sistemas. Ateityje norėčiau būti trenere, bet šiuo metu labiausiai noriu tobulėti kaip tinklinio žaidėja. Didžiausia mano, kaip ir kiekvieno sportininko, svajonė – Olimpinės žaidynės. Pati nuostabiausia dovana būtų dalyvauti olimpiadoje su sese Gerda, kuri yra mano geriausia draugė ir asmeninis pavyzdys.