Zadneprovskių šeimoje – rudeninė ramybė ir derliaus skaičiavimo metas. Olimpinė ir pasaulio čempionė Laura baigė dar vieną įspūdingą sezoną, jos vyras Andrejus sportinius trofėjus jau apžiūrinėja kitomis – trenerio akimis. Savaitgalį Vilniuje vyksiančiame Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės čempionate nedalyvaus nei Laura, nei Andrejus. 

„Laura jau baigė sezoną ir po truputį rengiasi kitam, tik pradėjo bėgioti. Nėra prasmės dabar veržtis į varžybas. Aš tribūnose veikiausiai taip pat nepasirodysiu. Planuoju tomis dienomis apsilankyti Mančesteryje, kur rengiamas seminaras penkiakovės treneriams. Bus įdomu pasiklausyti ir pasimokyti“, - pasakojo A.Zadneprovskis.

Beveik lygiai prieš metus 39-erių metų vilnietis pradėjo ir vadovo karjerą - tapo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) viceprezidentu. Kokie jam ir visai Lietuvos penkiakovininkų šeimai buvo 2013-ieji, A.Zadneprovskis papasakojo mūsų portalui.

- Ar 2013-uosius galima vadinti vienais sėkmingiausių lietuviams šiuolaikinės penkiakovės istorijoje?

- Nėra ko kuklintis – metai buvo „superiniai“. Nuo mūsų su Edvinu (olimpiniu vicečempionu Edvinu Krungolcu. – aut. past.) laikų tai buvo vienas geriausių sezonų. Mano žmona Laura tapo pasaulio moterų čempione. Ji užtvirtino savo, kaip stipriausios planetos penkiakovininkės vardą. Mano treniruojamas Justinas Kinderis laimėjo auksą vyrų varžybose. Su Justinu dirbu neseniai, nuo vasario mėnesio. Taip sutapo, kad būtent šiemet jis užkopė į viršūnę.

- Kuo paaiškintumėte 2013-ųjų sėkmę?

- Sezono pradžia nebuvo lengva, bet paskui įsibėgėjome. Gerai pasirengėme. Įdomu, kad svarbiausiems startams ruošėmės namuose, tėvynėje. Nereikėjo nei stovyklų Vengrijoje ar kur kitur. Kaune mums buvo sudarytos puikios sąlygos, todėl ir rezultatai pranoko lūkesčius.

- Prie J.Kinderio pergalės prisidėjote kaip treneris. O prie žmonos laimėjimų? Ar ji įsiklauso jūsų profesinių patarimų?

- Laurai visada pasakau, kas man užkliūna. Ar fechtavimo rungtyje, ar kitose. Ji į tuos patarimus įsiklauso, jei mano, kad bus naudos. O kartais galvoja kitaip. Dabar pradėjome rengtis kitam sezonui. Buvome porą savaičių Druskininkuose, tokioje savotiškoje reabilitacijoje. Artimiausi startai – tik pavasarį. Jiems po truputį ir rengiamės.

- Ugdote ir jaunąją penkiakovininkų kartą. Kaip sekasi trenerio vaidmuo?

- Man darbas patinka. Tiesa, jaunoji karta dabar kitokia. Jaunimas labiau išlepęs, bet gabių vaikų tikrai yra. Nemažai mūsų talentų savaitgalį pasirodys šalies čempionate. Nedalyvaujant lyderiams jaunimas turės šansą parodyti save ir pakovoti dėl medalių.

- Ar stebint auklėtinių pasirodymą paties netraukia į varžybų sūkurį?

- Kartais save pagaunu mąstant dar kaip sportininką. Per varžybas galvoju: o aš vieną ar kitą veiksmą daryčiau kitaip. Tačiau greitai grįžtu į realybę. Skaudanti koja apie save primena (šypsosi – aut. past.). Šiaip savo malonumui lengvai pabėgioju, dviratį paminu, paplaukioju baseine, kaip aš sakau, pasimaudau. Būna, kad su Justinu (Kinderiu. – aut. past.) išeinu pajudėti. Tada labai aiškiai pamatau, kad mano laikas jau praėjo.

- Jau metai kaip dirbate LŠPF viceprezidentu. Ką per tą laiką pavyko nuveikti sporto šakos labui?

- Savo vaidmens nesureikšminu, bet pokyčių įvyko. Federacijoje yra nemažai skirtingų nuomonių, todėl įvedėme naują praktiką – po kiekvienų svarbesnių varžybų rengiame bendrus aptarimus. Susėdame drauge ir kalbamės, kas pavyko, kas ne, tariamės, ką daryti kitaip.

- Prieš keletą metų bandėte jėgas politikoje – su A.Zuoko judėjimu „Sąjunga Taip“ siekėte mandato į Vilniaus miesto tarybą. Ar šioje srityje jau galutinai padėjote tašką?

- Dabar aš šią sritį stebiu iš distancijos. Esu toks pasyvus visuomenininkas (šypsosi. – aut. past.). Šiai dienai mane tokia situacija tenkina, bet ... juk neveltui sakoma: „Niekada nesakyk niekada“.

(B.Barausko/BFL nuotr. L.Asadauskaitė ir J.Kinderis šiemet parsivežė aukščiausios prabos medalius)