Paskutinis įstatymo projektas pavasarį keliavo per Seimo komitetus ir komisijas, bet posėdžių salės taip ir nepasiekė, o tik sukėlė didžiosios sporto bendruomenės dalies nepasitenkinimą.

„Šios darbo grupės tikslas – paruošti sporto įstatymą, kuris nebūtų skaldantis. Praeitame projekte matėme diskriminacinius elementus neįgaliųjų atžvilgiu, kitus niuansus, netenkinusius nieko. Nenuostabu, kad projektas buvo grąžintas taisyti. Siekiame įstatymo be diskriminacinių elementų. Tai turi būti teisės aktas, tenkinantis visas suinteresuotas puses“, – sakė P.Kalvelis.

– Kokį vaidmenį LPOK atlieka rengiant naują įstatymo projektą? – paklausėme P.Kalvelio.

– Pavasarį Seimo atmesto įstatymo projekte nedalyvavo ne tik Lietuvos parolimpinis komitetas. Nebuvo klausiama daugybės kitų nevyriausybinių organizacijų nuomonės. Tarp jų – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Tai – mažų mažiausiai keista. Atmestas projektas buvo paruoštas labai siaurame rate, o labiausiai suinteresuotų pusių nuomonės net nebuvo klausiama. Džiaugiamės, kad pagaliau sulaukėme kvietimo ir prasidėjo nuoseklus darbas. Tikimės geresnio rezultato negu buvo, nes praeitas projektas neįgaliųjų atžvilgiu buvo net blogesnis nei dabar galiojantis įstatymas.

– Dėl ko darbo grupėje sutariama ir kurie klausimai kelia daugiausiai prieštaravimų?

– Natūralu, kad darbo proceso pradžioje kyla šiokių tokių diskusijų dėl sąvokų. Pavyzdžiui, kyla klausimų, kodėl įstatyme neįvardintas Lietuvos parolimpinis komitetas, kodėl neminima vidurinė mūsų sporto grandis – Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija ir Lietuvos aklųjų sporto federacija. Kol kas kalbama tik apie piramidės pagrindą sudarančius klubus. Neramina kūno kultūros pamokų skaičius mokyklose. Pagal dabartinį įstatymą per savaitę privalomos dvi pamokos, nors Europos sąjungos rekomendacija yra ne mažiau kaip trys pamokos. Siekiame, kad kūno kultūros pamokose mokiniai su negalia turėtų asistentus. Pavyzdžiui, per matematikos ar istorijos pamokas mokiniai gali pretenduoti į asistentą. Kažkodėl kūno kultūros pamokose to nėra. Manome, kad tokią teisę tiesiog būtina įtvirtinti įstatyme.

– Pavasarį daug prieštaravimų sukėlė rentų klausimas. Ar apie tai buvo diskutuota?

– Rentų, stipendijų ir premijų klausimo dar nepriėjome. Siūlysime remtis ne kažkokiomis emocijomis, kuo mus Seime bandė kaltinti kai kurios valstybinės įstaigos, aiškinusios, kad LPOK nepateikia faktų. Jau per pirmą darbo grupės posėdį mes pasakėme, kad remiamės vien tik faktais. Dabartinis įstatymas sveikiems sportininkams per olimpinį ketverių metų ciklą numato šešias galimybes užsitikrinti rentą. Tuo metu parolimpiečiai per tą patį laiką gauna tik vieną galimybę. Akivaizdu, kad tai yra diskriminacija. Kita vertus, suprantame, kad olimpinių ir parolimpinių žaidynių rangas skiriasi, todėl esame linkę ieškoti kompromiso. Svarstome galimybę kalbėtis apie tam tikrą koeficientą, kuris atspindėtų varžybų rangą ir būtų taikomas skiriant rentą. Norime diskutuoti ir rasti visas puses tenkinantį sprendimą. Bet norime turėti tokias pačias galimybes kaip ir sveikieji sportininkai.

– Užsiminėte apie varžybų rangą. Pagal ką jis gali būti nustatomas?

– Mūsų supratimu, varžybų rangą nusako jų mąstas. Jį galime vertinti pagal dalyvių skaičių, atrankos sistemas, populiarumą. Suprantama, kad rentos už Lietuvos čempiono titulą niekas neduoda ir neduos. Sveikieji sportininkai turi svarbiausias varžybas – vasaros ir žiemos olimpines žaidynes. Neįgalieji turi vasaros ir žiemos parolimpines žaidynes. Kurtieji turi savo žaidynes. Štai čia ir turime žiūrėti. Pavyzdžiui, paskutinėse olimpinėse žaidynėse dalyvavo sportininkai iš 207 pasaulio valstybių. Parolimpinėse žaidynėse valstybių skaičius siekė 160. Kurčiųjų žaidynėse dalyvavo 97 valstybės.

Dar vienas svarbus kriterijus – dalyvių skaičius. Olimpinėse žaidynėse startavo per 11 tūkstančių sportininkų, parolimpinėse žaidynėse netoli keturių su puse tūkstančio, o Kurčiųjų žaidynėse varžėsi kiek daugiau nei trys tūkstančiai atletų. Dar yra tokie kriterijai kaip sporto šakų skaičius, atrankos į žaidynes sistema, sudėtingumas. Remiantis skaičiais galime daryti aiškiai argumentuotas prielaidas ir tada jau kalbėti apie koeficientus.

– Kada naujas įstatymo projektas gali pasiekti Seimo posėdžių salę?

– Nemanau, kad per rudens sesiją įstatymas bus paruoštas. Darbo tempai šiuo atveju nenusako kokybės. Dirbama atsakingai, bet projekto skyrių yra daug, todėl norime išdiskutuoti juos iki mažiausių smulkmenų. Norime, kad projektui pasiekus Seimą galėtume ramiai pasakyti, jog tai yra teisės aktas, kuriam pritaria visa sporto bendruomenė. Nenorime palikti erdvės spekuliacijoms. Bet tam reikia laiko. Manau, jog Seimo narių balsavimui įstatymo projektas bus pateiktas kitų metų pavasarį.