– Kaip jaučiatės sugrįžęs?

– Jaučiuosi gerai, trūksta tik vėsumos Arkties. Aišku, šiek tiek pasiilgstame kelionių, vargo.

– Per daug komfortiškai čia jaučiatės. Kiek laiko trūko ši kelionė?

– Pusantro mėnesio, ne per seniausiai grįžome.

– Tiek ir planavote laiko užtrukti ar užtrukote ilgiau, trumpiau?

– Planavome apie du mėnesius, vietomis pasitaikė geri orai. Manau, kad tilpome.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Keliese išvykote ir keliese grįžote?

– Mes išplaukėme tryse, vėliau dėl asmeninių priežasčių vienas komandos narys paliko laivą. Mes likome dviese su Živile ir parplaukėme.

– Ar buvo dėl to daugiau iššūkių, kad sumažėjo įgula?

– Šiek tiek buvo, kadangi man teko daugiau darbo, nors visada gelbėjo Živilė, bet kai laive lieki dviese, turi daugiau pagalvoti, paplanuoti ir numatyti į priekį.

Iš euforijos drebėjo rankos, kad pamatėme mešką iš saugaus atstumo.

– Dėkojame, kad dalijatės vaizdais iš kelionės. Vaizdas lyg iš atviruko. Greičiausiai tų iššūkių pasitaikė, kokie yra labiausiai įstrigę?

– Kadangi plaukėme į Arktį, laive turėjome šildymo sistemą. Sugedo šildymo sistema ir laive buvo 4 laipsniai, kadangi vandenynas tokios temperatūros, lauke – 10 laipsnių šilumos. Daugiausia laiko leisdavome ant denio. Sugedo variklio aušinimo sistema, buvo truputį ribotas judėjimas, kada buvo štilius. Apart to, kad Barenco jūros viduryje atsimušėme į plaukiantį rastą bei ledo lytis, viskas gerai.

– Kaip ta akistata su meškomis?

– Atsikėliau ryte patikrinti, kokia situacija ar laiko mus inkaras ir žiūriu, ar tik meška nelaiko įsikabinusi. Matau krante mešką su meškiuku valgančius vėplio dvėselieną. Iš karto filmavau, fotografavau. Iš euforijos drebėjo rankos, kad pamatėme mešką iš saugaus atstumo.

– Ledo lytis vandens paviršiuje. Viena yra, kai jūra rami, o kita – kai banguoja. Kokius iššūkius tai kelia?

– Kadangi jachta yra iš stiklo pluošto audinio, jeigu į mus pataikytų ledo lytis, kas buvo tai padaryta, ji gali skilti. Tuo tarpu aliuminė ar plieno jachta įlinktų, kur skilimas ar įlinkimas, kur nuskendimas ar nuplaukimas tolyn. Toks iššūkis, labai nemalonu, kai plauki kuo aukščiau į viršų, jau matai, kad pareina bangos 2–3 metrų, gręžiuosi atgal ir užteko, kadangi ledo žemėlapis tą ir žadėjo.

– Koks yra vienas labiausiai įsiminęs šios kelionės iššūkis? Ką išskirtumėte?

– Nėra to vieno, viskas sudėta iš mažų dalelių, visų išgyvenimų.

– Papasakokite apie tikslą, nes plaukėte tikrai ne tik dėl to, kad pirmasis burine jachta nuplauktumėte taip toli, bet turėjote ir dar vieną tikslą.

– Pasiekti aukščiausią Šiaurės platumą. Tai, ką daro plieniniai laivai. Tai yra greičiau simbolika, labiau dėl simbolio, Lietuvos vardo garsinimo, nes ten, Svalbarde, niekada neplazdėjo vėliava ant burinio laivo. Norėjome apiplaukti Špicbergeną, bet kadangi sutikome tris, apsigręžiančius laivus, pagamintus iš metalo, nusprendėme tai padaryti kitais metais. Žmonės teigė, kad per daug ledo, per mažai vėjo, neužteks kuro, grįžtame atgal.

– Esate šeimos gydytojas ir neatrastų vietų pasaulyje tyrinėtojas. Ar tų iššūkių laukia ir kažką jau planuojate naujo?

– Kaip sako, apetitas kyla bevalgant. Po šešių parų, nemiegojęs, jau apžiūrinėjau naują laivą, bet šįkart pagamintą iš plieno.

– Kaip čia, krante?

– Pradžioje supo, dabar nieko, bet norime atgal į jūrą.  

– Ten geriau jaučiatės.

– Ten vieni iššūkiai, krante kiti iššūkiai. Kadangi po kelionės gavę tam tikrą terapinę dozę tų iššūkių, dabar priiminėjame juos krante. 

– Ar žmona taip pat pritariamai linkčioja, ar keičia požiūrį?

– Sakė, kad šiek tiek atsikando, bet tai laiko klausimas, kada bus patraukta kartu su kapitonu.