Ramūnas Butautas po pirmosios pergalės Europos čempionate dar gynė savo schemas, bet pripažino, kad rinktinė geriausiai atrodė tada, kai penketo nedraskė nuolatiniai keitimai, o žaidimui vadovavo Tomas Delininkaitis.

"Ačiū, klausimai buvo protingi", - po pokalbio su būriu žurnalistų tarstelėjo R.Butautas.

Buvo sunku suprasti, ar treneris kalba rimtai, ar ironizuoja. Vis dėlto žurnalistų spaudžiamas prie sienos rinktinės treneris pripažino, kad daugelis gerbėjų ir žurnalistų pastabų po pirmųjų pralaimėjimų buvo teisingos.

Bet treneris kartu priminė, kad, netekus ilgamečių lyderių, sunku išlaikyti pastovią žaidėjų rotaciją ir stabilų ritmą.

- Treneri, kokie pirmieji įspūdžiai apie rungtynes?

- Laukėme sunkaus susitikimo, jis toks ir buvo. Mums tai buvo paskutinė galimybė, tačiau tokioje pat padėtyje buvo ir bulgarai. Žinojome, kad jie kausis iš paskutiniųjų. Šįkart tarsi pavyko išvengti duobės rungtynių pradžioje, buvome perėmę iniciatyvą, tačiau paskui leidome varžovams priartėti, ir vyko kieta kova.

Džiaugiuosi, kad rungtynių pabaigoje pavyko sutramdyti emocijas. Sužaidėme drausmingai, išnaudojome bulgarų silpnas vieteles, ir todėl turime tokį rezultatą.

- Tikslas patekti į kitą etapą pasiektas, bet ar esate patenkintas žaidimu?

- Vis dar ieškome savo žaidimo. Manau, kad labiausiai mums koją kiša psichologinis faktorius. Tikiuosi, kad ši pergalė padės sutvirtėti psichologiškai, vėl imsime pasitikėti savo jėgomis.

Ir aš, ir žaidėjai tikime, kad niekas neprarasta. Šis čempionatas jau parodė, kad galima laukti įvairių rezultatų, ir nė vienose rungtynėse nėra aiškių favoritų. Mums grupės varžybos susiklostė blogai, praradome du taškus, bet nepraradome galimybių kautis dėl vietos ketvirtfinalyje.

Žinau, kad Lodzėje mūsų laukia stipresni varžovai, tačiau per pasirengimo rungtynes įrodėme, kad galime kovoti su visais.

- Šių rungtynių pabaigoje Lietuvos rinktinės žaidimas susitvarkė, kai jį rikiavo Tomas Delininkaitis. Kodėl jis sėdėjo ant suolo tris kėlinius? Ir kodėl jį taip dažnai keičiate, net nespėjus apšilti kojų?

- Mes skiriame užduotis kiekvienam žaidėjui, turime atsitraukimo variantus, jei kuriam nors krepšininkui nesiseka. Tomas šiandien pasirodė aikštėje atakuojančio gynėjo pozicijoje, tačiau su savo užduotimis nesusitvarkė, todėl ir nebeleidome jo į aikštę.

Prieš ketvirtą kėlinį mums reikėjo žaidėjo, kuris galėtų nuraminti komandą ir kartu paaštrinti žaidimą. Tomas su tomis pareigomis puikiai susitvarkė. Jo išėjimas į aikštę tapo lūžio momentu.

- Tiek Andrius Mažutis, tiek Artūras Jomantas įžaidėjo pozicijoje dažnai klysta, žaidžia neužtikrintai. Ar nevertėtų Delininkaičiui patikėti pagrindinio įžaidėjo pareigas nuo pirmų rungtynių minučių?

- Andrius ir Artūras turi kitų privalumų, gerai ginasi, gali pagreitinti žaidimą. Tomas, žinoma, gali žaisti įžaidėjo pozicijoje, tačiau jis mums galėtų būti naudingesnis kaip metikas. Įžaidėjo pozicijoje jis mums buvo kaip gelbėjimo ratas, jei nesužaistų kiti atakų organizatoriai.

- Tačiau Delininkaitis ir visose rungtynėse Vroclave ir per paskutinį draugišką mačą su Ispanija įrodė, kad daug geriau ir naudingiau komandai rungtyniauja įžaidėjo pozicijoje. Ir sėkmingai vadovauja žaidimui, ir gauna progų išmesti savo tritaškius. Kodėl jis vis tiek nežaidžia?

- Na, yra tam tikrų priežasčių... Tomas neturi tų savybių, kurias turi kiti įžaidėjai. Jomantas ir Mažutis yra vieni iš geriausių gynėjų, kuriems skiriame konkrečias užduotis. Jie gali ir spartinti tempą. Mes priimame tokius sprendimus, kokių, mūsų supratimu, reikalauja situacija.

- Tačiau A.Mažutis ir šiandien, ir praėjusiose rungtynėse gynyboje žaidė nesėkmingai, nesusitvarkė su savo oponentais.

- Todėl jis žaidė tik epizodiškai, leido pailsėti kitiems žaidėjams. Šiandien ne varžovų gynėjai mums kėlė daugiausia problemų. Mes bulgarams leidome atkovoti 12 kamuolių po savo krepšiu ir taip prisidarėme papildomų rūpesčių.

- Per pirmus tris kėlinius žaidėjus kaitaliojote labai dažnai, net kas minutę. Ketvirtajame jau žaidė stabilus penketas, o nuo suolo krepšininkai pakildavo tik tada, kai reikėdavo pakeisti pavargusį komandos draugą. Gal jau pats metas mažinti rotaciją?

- Labai teisingai pastebėjote. Tačiau nepamirškite, kad mes netekome lyderių, kurie žaisdavo po 30 minučių, o dubleriams likdavo po 10. Nesu didelės rotacijos šalininkas ir laikausi stabilaus penketo koncepcijos, bet pats gyvenimas mus verčia keisti žaidėjus, ieškoti optimalių variantų.

Galbūt aš klystu, nėra neklystančių žmonių. Tačiau aš laikausi savo požiūrio.

- Treneri, Vroclave mus daug kas nuvylė - pradedant šios arenos aura, baigiant mūsų žaidimu. O kas nudžiugino?

- Nudžiugino tai, kad patekome į kitą etapą. Nors žaidimas ir buvo banguotas, tačiau tikime savimi ir žinome, kad galime žaidimą pagerinti. Šiandienos rungtynių paskutines keliolika minučių jau žaidėme panašų krepšinį, kokį norėtume demonstruoti šiame čempionate. Dvi dienos nėra daug, bet pergalė suteiks psichologinių jėgų ir manau, kad galime padaryti didelį kiekybinį šuolį.

- Norisi kuo greičiau palikti Vroclavą?

- Jeigu ne pralaimėjimai, tai galėtume likti. Gražus miestas, vieną vakarą buvome išėję apsižvalgyti.