V.Čmilytę-Nielsen nuo Niujorko skyrė beveik 7 tūkst. km, tačiau ji keletą savaičių kiekvieną vakarą mintimis persikeldavo į šį Jungtinių Valstijų miestą. Geriausia šalies šachmatininkė sėsdavo prie kompiuterio ekrano ir įdėmiai sekdavo mačą dėl pasaulio šachmatų karūnos.

Milžiniško susidomėjimo pasaulyje sulaukusią dvikovą po dramatiškos kovos laimėjo norvegas Magnusas Carlsenas. Kad palaužtų pretendentą Sergejų Karjakiną, titulą gynusiam norvegui nepakako dvylikos pagrindinių partijų, pasibaigusių lygiosiomis – 6:6. Tačiau per greitųjų šachmatų ("tie-break") seriją M.Carlsenas šansų rusui nepaliko – 3:1 ir trečią kartą iš eilės pelnė pasaulio čempiono titulą.

Prie genialiojo norvego sėkmės prisidėjo ir lietuvės vyras Peteris Heine Nielsenas. Penkiskart Danijos šachmatų čempionas vadovavo M.Carlseno trenerių štabui. Kartu su 43 metų sutuoktiniu norvegui padėjo ir daugkartinė pasaulio ir Europos čempionatų prizininkė Viktorija.

– Kaip pasveikinote M.Carlseną su pergale mače dėl karūnos?

– Su pačiu norvegu nešnekėjau, bet tikrai žinau, kad mano sveikinimus jis gavo ir išgirdo. Perdaviau per vyrą, o pati nenorėjau įkyrėti.

– Kokių emocijų jums padovanojo šis protų mūšis?

– Pažįstu abu žaidėjus, su abiem esu žaidusi. Mano vyras yra M.Carlseno sekundantas. Jis su Magnusu šiam mačui ruošėsi maždaug pusę metų. Todėl buvau labai įsitraukusi į tas kovas, turėjau aiškų savo favoritą. Žinoma, teko ir pasinervinti. Buvo keli momentai, kai Magnusas buvo patekęs į sunkias situacijas, titulas buvo pakibęs ant plauko. Norvegas buvo dvikovos favoritas, bet mačas jam klostėsi nesėkmingai. Tarkime, per trečią ir ketvirtą partijas jis turėjo didžiulę persvarą, buvo arti pergalės, bet sėkmė išsprūsdavo.

– Kokios konkrečiai buvo jūsų vyro užduotys Niujorke?

– Peterio funkcija – būti šalia Magnuso. Jį palaikyti psichologiškai, duoti gerus patarimus. Jis privalėjo visada išlikti ramus ir tvirtas, kad galėtų suteikti pagalbą savo kolegai čempionui.

Būdama mama ir politikė, aš laisvalaikiu beveik nebeprisėdu prie lentos, tačiau kartais analizuoju įdomiausias partijas, seku šachmatų aktualijas.

– O jūs tuomet buvote pagalbininko pagalbininkė?

– O kaipgi? Palaikytojui irgi reikalingas palaikymas (juokiasi –  aut. past.). Dėl to ir smagu, kad nors ir iš tolo, bent šiek tiek prisidėjau prie pergalės.

– S.Karjakinui rengiantis turnyrui ir pačių varžybų metu padėjo gausus būrys specialistų, žinomų didmeistrių. O ar gausi buvo M.Carlseno komanda?

– Magnusas laikosi kitokios nuostatos. Jam nereikia didelio specialistų būrio. Užtenka trijų keturių žmonių. Jis yra labiau praktikas nei teoretikas. Norvegas teoriniam pasiruošimui skiria mažesnę reikšmę, nors, be abejo, ir šia prasme yra labai stiprus. Magnusas nemažai dėmesio teikia fiziniam pasirengimui. Jis yra labiau šachmatininkas sportininkas nei šachmatininkas menininkas. Jis į šachmatus žiūri labai pragmatiškai.

– Kaip jūsų vyras tapo norvego komandos nariu?

– Jie pažįstami nuo vaikystės. Visuomet gerai sutardavo, tad natūralu, kad Magnusas pasitelkė Peterį. Vyras atlieka savotiškas štabo vadovo funkcijas. Žinoma, prieš kiekvieną mačą jis turi parengti konkrečius žaidimo variantus, planus, kuriuos Magnusas turi įsiminti, kad sėdęs prie lentos tiksliai žinotų, kaip elgtis. Tačiau, be abejo, buvo ir kitų žaidėjų, didmeistrių, kurie padėjo Magnusui pasirengti mačui.

– Gal vyras iš Niujorko jums skambindavo patarimų, kaip geriau sudėlioti taktiką čempionui?

– Nesu atsitiktinis žmogus šachmatų pasaulyje, todėl natūralu, kad su Peteriu pakalbėdavome ir apie profesinius dalykus. Aptardavome ir konkrečius ėjimus. Stebėdama mačus žinodavau, ar jie vyksta pagal Magnuso komandos scenarijų, ar kažkas pasisuko kitaip.

– Kuris esate geresnis šachmatininkas: jūs ar Peteris?

– Viską parodo reitingai. Pagal juos Peteris – akivaizdžiai pranašesnis. Kita vertus, nuo 2015 m. kovo esu pristabdžiusi savo sportinę karjerą. Atsidaviau kitoms veikloms. Išimtį padariau tik šį rudenį, kai žaidžiau šešias partijas pasaulinėje šachmatų olimpiadoje. O praeityje su vyru esame susikovę ne kartą. Man labiau sekasi, kai žaidžiame nežiūrėdami į lentą. Tokiu būdu esu jį ne sykį įveikusi.

– Specialistai pastebėjo, kad M.Carlsenas Niujorke buvo ne pačios geriausios formos, blankesnis nei įprastai. Ar atsiskleisti norvegui neleido S.Karjakinas?

– Iš tiesų Magnusas neparodė visų savo sugebėjimų. Gal dėl jaudulio, gal dėl kitų priežasčių, tačiau buvo situacijų, kurioms esant, jis įprastai laimi devynis kartus iš dešimties, tačiau norvegas jomis nepasinaudojo. Kita vertus, S.Karjakinas, būdamas gana kūrybiškas žaidėjas, naudojo aklai gynybinę strategiją, dėl kurios sulaukė ir pašaipų. Tai buvo savotiškas mazochizmas: sėdėti apkasuose ir laukti varžovo klaidos. Tikroji Magnuso jėga atsiskleidė papildomose greitųjų šachmatų partijose. Ten jau S.Karjakinas neturėjo jokių šansų. Beje, dieną, kai tapo čempionu, norvegas šventė savo 26-ąjį gimtadienį. Šachmatų sporte, skirtingai nei krepšinyje, žaisti per gimtadienį nėra geras ženklas. Tačiau čempionas pasirodė visai neprietaringas.

– Jums su M.Carlsenu teko susidurti prie šachmatų lentos. Ar pavyko susikauti su tada dar būsimu pasaulio čempionu?

– Kiek pamenu, maždaug prieš šešerius metus buvome susitikę žaibo šachmatų turnyre Osle. Žaidėme dvi partijas, kurių vieną, žaisdama baltosiomis figūromis, baigiau lygiosiomis. Atsimenu, labai tuo džiaugiausi, nes Magnusas tuo metu jau buvo pasaulio reitingo lyderis.

– Ar esate bandžiusi jėgas ir su S.Karjakinu?

– Labai seniai, atrodo, 2003-iaisiais. Jis buvo berniukas, gal trylikos metų. Bet jau tada Sergejus buvo jauniausias pasaulio didmeistris. Buvo akivaizdu, kad auga vienas didžiausių šachmatų talentų. Jau tada rusas buvo pasakęs, kad turi aiškų tikslą – tapti pasaulio čempionu. Tąsyk man pavyko jį įveikti, bet teko gerokai pasistengti.

– M.Carlsenas planetos čempiono sosto neužleidžia jau trejus metus. Ar, būdamas vos 26-erių, jis dar ilgai išlaikys savo pozicijas šachmatų elite?

– Šachmatininkų branda – individualus dalykas, tačiau yra ir bendrų tendencijų. Dabartinis šachmatų elitas gerokai atjaunėjo. Kita vertus, 25–26 metai laikomi šachmatininkų aukso amžiumi. Tačiau, pavyzdžiui, indas Viswanathanas Anandas pasaulio čempionu tapo sulaukęs 40-ies. Jei viskas klostysis palankiai, ir, jei pats Magnusas ras motyvacijos, jis gali dominuoti dar dvidešimt metų. Dar ilgai būsime M.Carlseno eros liudininkais.

– M.Carlsenas po vienos pralaimėtos partijos Niujorke pyktelėjęs išėjo iš spaudos konferencijos. Ar tai buvo tipiškas norvego poelgis?

– Nemanau. Jis nėra ūmus žmogus. Veikiau atvirkščiai – ramus, turintis puikų humoro jausmą. Žinoma, jo charakteris – čempiono. Magnusas yra lyderis, reiklus sau ir kitiems, pripratęs, kad jo norų būtų paisoma. Tad nenuostabu, kad, kai po pralaimėjimo norvegui dar teko laukti, kada ateis jo laikas pasisakyti spaudos konferencijoje, jis tiesiog nepanoro to daryti. Tai nebuvo nepagarbos ženklas, labiau parodymas, kad jis jaučiasi ir elgiasi laisvai, natūraliai.

– Grįžtant prie lietuviškų aktualijų – neseniai pradėjote antrąją kadenciją Seime. Ar jau jaučiatės visaverte politike?

– Pirmoji kadencija buvo ne visa. Į Seimą patekau likus pusantrų metų iki kadencijos pabaigos. Tad galima sakyti, kad tai buvo tik apšilimas. Dabar jaučiuosi kur kas labiau patyrusi, tad yra lengviau orientuotis ir politikos koridoriuose.

– Ar tai, kad bent iki 2020-ųjų krimsite politikės duoną, reiškia, kad su profesionalia šachmatininkės karjera jau viskas baigta?

– Būdama mama ir politikė, aš laisvalaikiu beveik nebeprisėdu prie lentos, tačiau kartais analizuoju įdomiausias partijas, seku šachmatų aktualijas. Mūsų sporto šaka dėkinga tuo, kad amžius mus riboja mažiau. Kitose šakose po ilgos pauzės grįžti į aukščiausią lygį yra nepaprastai sunku, o šachmatuose viskas įmanoma.