Tačiau apskritai kiekvieną dieną Raimeda stengiasi nugyventi taip, kad vakare drąsiai pažvelgtų į veidrodį, nesigailėdama nė dėl vienos prabėgusios akimirkos.

Ji neieško lengvų kelių, o į juose pasitaikančias kliūtis žvelgia be baimės, tikėdama, kad tai – tik galimybė dar ko nors išmokti.

„Man visas gyvenimas yra kaip žaidimas, tad azartiškai į jį įsitraukiu. Kone kasdien ką nors darau, aiškinuosi su savimi, keliu sau tikslus ir bandau jų pasiekti. Žaidžiu net važiuodama automobiliu.

Tarkime, grįždama nuo jūros įvertinu, per kiek laiko įveiksiu atstumą iki namų, ir nusistatau laiką, kada turėčiau kirsti Šiaulių liniją. To tikslo atkakliai laikausi – nestoju net kavos atsigerti“, – šypsojosi azartiška šiaulietė.

Kasdien be pertraukų 48 metų Raimeda prisėda prie vokiečių kalbos vadovėlio – angliškai, rusiškai ir ispaniškai jau kalbančiai šaulei išmokti šią kalbą yra dar viena siekiamybė.

Per treniruotes šaudykloje ji ne tik tobulina techniką, bet ir atkakliai dirba su savimi, nes gebėjimas susitvardyti, kontroliuoti mintis ir išlikti šaltakraujiškai turi tiesioginės reikšmės rezultatui.

Nors negali vaikščioti, R. Bučinskytė jau dalyvavo burlaivių regatoje – negalią turintiems žmonėms pritaikyta jachta „Lord Nelson“ plaukė iš Suomijos į Lietuvą ir buvo visavertė įgulos narė: budėjo vachtose – savo pamainose, tampė bures, gamino maistą kambuze – laivo virtuvėje, kapitono tiltelyje žymėjo orų sąlygas ir net vairavo.

„Gal prieš dešimtmetį gyvenimas suteikė galimybę tai išbandyti, tad pamaniau, o kodėl gi ne?“ – sakė šaulė.

Prieš trejus metus LRT realybės dokumentikos projekte „Ypatingas būrys“, kur negalią turintys žmonės gyveno Lietuvos kariuomenės ritmu, ji šoko parašiutu: buvo labai baisu, bet Raimeda pasiryžo.

Kaip ryžosi išbandyti ir giluminį nardymą, nusileisti virve nuo Alytaus Baltosios rožės tilto, pilotuoti keturvietį lėktuvą.

„Šokti parašiutu nebuvo mano svajonė, nes gyvenime ir taip užtenka ir adrenalino, ir rūpesčių, kad  dar save provokuočiau. Žmonės, kurie tai daro, man atrodė lengvai pamišę, tad, kai sulaukiau tokio pasiūlymo, nors tai daryti buvo neprivaloma, ilgai diskutavau su savimi. Visa esybe priešinausi tokiam iššūkiui, bet ir nenorėjau pasirodyti bailė, tad azartiškoji mano dalis galiausiai paėmė viršų.

Kai prieš iššokdama žiūrėjau žemyn, širdis buvo nusiritusi į kulnus, bet kai nušokusi užpakaliu paliečau žemę, pajutau didelį pasitenkinimą ir supratau, kad baimė – tarsi migla, į kurią įėjęs, jos nebejauti“, – įsitikinusi šaulė.

Kai prieš devynerius metus ryžosi išbandyti šaudymą, Raimeda nejautė baimės, tačiau, kaip įprastai, jautė azartą ir tai buvo priežastis, dėl kurios šioje sporto šakoje ji liko ilgam. Nors tai daug kainuoja, o dėl pasikeitusios valstybinio finansavimo sistemos geriausia Lietuvos parašaulė per pastaruosius metus negavo nė cento, R. Bučinskytė nenuleido rankų, nors jos, prisipažįsta, ne kartą sviro.

Dėl ryžto ir užsispyrimo. Dėl gebėjimų šaudykloje ir už jos sienų. Dėl rezultatų – penktosios vietos Europos čempionate ir „Grand Prix“ serijos etape Serbijoje iškovoto sidabro. Dėl dvasios stiprybės ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų savybių R. Bučinskytė buvo išrinkta geriausia 2022 metų Lietuvos paralimpinio judėjimo sportininke.

Pagal specialybę niekada nedirbo

Apie savo negalią Raimeda kalba mažai ir nenoriai. Per 33 metus klausimai „o kas tau nutiko?“ ir „kaip po to jauteisi?“ įgriso iki koktumo. „Tarsi tik mano trauma būtų svarbiausia“, – paaiškino.

Būdama 15-os Raimeda pateko į motociklo avariją, per kurią lūžo stuburas ir buvo paralyžiuotos kojos. Tada jos, gyvybinos paauglės, gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Ketverius ilgus metus ji kapstėsi juodos nevilties liūne, bet galiausiai išplaukė ir prižadėjo sau nesigręžioti atgal.

„Iš pradžių viskas buvo blogai. Žiauriai blogai. Dar neseniai vaikščiojai į mokyklą, į šokius, bėgiojai, turėjai draugų ir staiga lūžti – tik sėdi namuose ant fotelio ir depresuoji. Atrodė, kad gyvenimas baigtas. Gyvenau ketvirtame aukšte, tad net išeiti niekur negalėjau. Nei apsirengti, nei į vežimą atsisėsti pati galėjau, tad tik nuolat spoksojau į keturias sienas. 

O jeigu niekad nesi skraidęs, tai ir neišmoksi, nes nežinai, kaip tai daryti. Bet atsirado žmonių, kurie patarė, padėjo, ištempė“, – sakė R. Bučinskytė.

Ir tada ji vėl pradėjo gyventi! Vakarinėje mokykloje gavo vidurinį išsilavinimą, įstojo į Šiaulių universitetą ir, baigusi magistro studijas, tapo profesionalia dalykinio – teisinės ir ekonominės kalbos – vertimo vertėja, nors šio darbo niekada taip ir nedirbo.

„Rinkausi pragmatinę profesiją, kur tik sėdi su popieriukais prie kompiuterio ir verti. Viskas stabilu, ramu. Bet po septynerių studijų metų atlikdama praktiką per porą mėnesių supratau, kad toks darbas – ne man. Užsidaryti vienumoje būtų didžiausia bausmė, nes man reikia žmonių, emocijų, bendravimo“, – prisipažino Raimeda.

Kaip ir laisvalaikiu, taip ir profesiniame gyvenime, šiaulietė drąsiai šokdavo į nepažįstamus vandenis. Vienas įdomesnių jos gyvenimo projektų – darbas Maltos ordino pagalbos tarnyboje. Humanitarinę misiją vykdančiame katalikų bažnyčios religiniame ordine Raimeda organizuodavo negalią turinčių žmonių stovyklas Europoje, piligrimines keliones.

Tai buvo ne vien kompiuterio klavišų maigymas ar pokalbiai telefonu. Šiaulietė nuolat turėjo domėtis ir ieškoti negalią turintiems žmonėms pritaikytų viešbučių, transporto priemonių, išmokti apskaičiuoti, kiek degalų reikia autobusui nuvažiuoti konkretų atstumą, kur kelionės dalyviai turi stoti ilsėtis, organizuoti ekskursijas nepažįstamuose Europos miestuose.

„Buvo labai įdomu, nors teko nemažai išmokti. Bet jei žmogus nori dirbti, rasti darbą nesunku. Moku keletą kalbų, tad galiu bet kokioje administracijoje ar įmonėje dirbti vadybininke. Kai labai reikia pinigų, eini ir dirbi, ir mokaisi“, – neslėpė R. Bučinskytė. Tačiau dabar daugiausia jos laiko atima šaudymas, mat, norėdama pasiekti rezultatų, šaudykloje ji turi nuolat daug dirbti.

Siekė nelikti paskutinė

Kaip ir viskas jos gyvenime, taip ir šaudymas, atsirado atsitiktinai. „Gyvenimas nuolat pasiūlo galimybių, tik jas arba pastebi, arba ne“, – įsitikinusi Raimeda.

Per vieną Šiaulių švenčių miesto kulkinio šaudymo klubo „Dešimtukas“ nariai suteikė galimybę visiems norintiesiems pabandyti pašaudyti oriniais pistoletais.

Su daugybe kitų smalsuolių jėgas išmėgino ir Raimeda. Nors ginklą rankose laikė pirmą kartą, patyrę šauliai stebėjosi moters gebėjimais, o po kelių mėnesių ją susirado ir pakvietė treniruotis rimčiau.

R. Bučinskytė nutarė pabandyti, nors pradžioje šaudymas jos nežavėjo. Atrodė, kad šiame sporte viskas paprasta ir aišku: šaudyti gali bet kas, tad kur čia dar galima tobulėti? Tačiau vežimėlyje sėdinčiai moteriai patiko draugija, su kuria ji susitikdavo šaudykloje, tad, pradėjusi treniruotis, neskubėjo visko mesti. Tik vėliau ji suprato, kad nors šaudyti išties gali bet kas, į tikslą pataiko toli gražu ne kiekvienas.

Daugiau nei pramoga šaudymas Raimedai tapo tuomet, kai klubas surengė pirmąsias varžybas. Jos buvo mėgėjiškos, bet R. Bučinskytės galvoje sukosi tik viena mintis: daryti viską, kad neliktų paskutinė.

Paskutinė ji neliko, tačiau tada suprato ir tai, kad nori būti ne vidutiniokė, o lyderė. Tai ir tapo akstinu treniruotis vis daugiau. Dabar sportui ji skiria bent penkias dienas per savaitę, valandų valandas ardama šaudykloje. Papildomai – ir baseine, kad stiprintų raumenis.

„Jei nori pasaulinio rezultato, turi dirbti negailėdamas savęs. Negali tik valandą per dieną pašaudyti, nes stebuklų nebūna“, – patikino R. Bučinskytė.

Perfekcionistų sportas

Jei nori būti geras šaulys, ši sporto šaka turi tapti ne prievole, o gyvenimo būdu. Technika – tik viena dedamųjų, lemiančių puikų šūvį. Ne ką mažiau, o gal – net labiau svarbu tai, kas dedasi tavo galvoje: ugnies linijoje nėra nereikšmingų detalių.

Kaip sako Raimeda, tobulas šūvis susideda iš 101 smulkmenos. Pradedant kojų, dubens, pečių, alkūnės, riešo padėtimi, baigiant absoliučia koncentracija į tai, ką darai. Akys turi matyti ir taikinį, ir pistoletą. Širdis jausti. Smegenys – ne tik blokuoti visas pašalines mintis, bet ir skaičiuoti širdies dūžius, kad praneštų kada dar būtina palaukti, o kada jau paspausti nuleistuką.

„Gyvenime turi būti toks kaip ir šaudykloje. Negali paprastai būti emocingas, konfliktuojantis ar pasiduodantis jausmams, o šaudykloje tapti kitu asmeniu. Privalai išmokti susitvardyti visada – vairuodamas automobilį, jei kas užlindo priešais, neburbėti. Nesikarščiuoti, jei kas bando išvesti tave iš kantrybės. Turi visur siekti tobulumo – negali namie būti apsikuitęs, o šaudykloje pedantas“, – teigė R. Bučinskytė.

Šaudymas yra perfekcionistų sportas, nes kaskart privalai siekti lygiai taip pat užsiimti padėtį,  lygiai taip pat laikyti galvą ar ranką, lygiai taip pat valdyti savo mintis ir jausmus. Mat tikslus šūvis į išsvajotą taikinio centrą priklauso nuo kūno padėties, žvilgsnio sutelkimo į tikslą ir gebėjimo nukreipti sąmonę to tikslo link.

„Ir visa tai turi pakartoti daug kartų“, – sakė Raimeda.

Nuolatinės varžybos su savimi

Pastaruosius šešerius metus absoliučia negalią turinčių žmonių Lietuvos čempione tampanti R. Bučinskytė specializuojasi dviejose discipinose.

Šaudyme, priešingai nei daugelyje kitų sporto šakų, atletai nėra skirstomi pagal negalią – ir sėdintiesiems vežimėlyje, ir vaikštantiems savo kojomis ar su protezu rengiamos tos pačios varžybos. Tik tie, kurie sėdi vežimėlyje, pagal pažeidimo lygį, gali turėti specialią nugaros atramą.

„Tiems, kurie gali stovėti ir labiau jausti savo kūną, gal truputį lengviau nusitaikyti į taikinį. Bet sportas tuo ir žavus, kad įdėjęs daugiau pastangų gali būti visavertis varžovas bet kam“, – įsitikinusi R. Bučinskytė.

Mažo kalibro discipinoje į už 25 metrų esantį taikinį drauge šaudo ir vyrai, ir moterys. Daugiau kaip valandą, per kurią iššaunama 60 šūvių, privalu save visiškai kontroliuoti, kad visi tie šūviai būtų tobuli.

Šaudydama pneumatiniu pistoletu per varžybas Raimeda rungiasi tik su moterimis, nors jos ir šioje discipinoje nėra klasifikuojamos pagal negalią.

„Pasitaiko, kad varžovė ir eina, ir šoka, ir bėga. Matai, kaip dirba jos rankos ir kojos ir susimąstai, o kodėl mes varžomės drauge, kol staiga pastebi, kad ji vaikšto su naujausiu kojos protezu. Tokiu geru, kad iš pradžių jo net neatskiri nuo tikros kojos“, – pasakojo R. Bučinskytė.

Šaudant pneumatiniu pistoletu siekiama pataikyti į vos centimetro dydžio centrą taikinio, kuris yra už 10 metrų.

„Tiksliai nusitaikyti į tą centimetrą reikia labai daug pastangų – visiško susitelkimo, kad matytum ir taikinį, ir pistoletą, švelniai nuleisti gaiduką, visus 60 šūvių išlaikyti petį, riešą, akis, net būti galvą pasukus taip pat. Pasitaiko, kad įpusėjus varžyboms atsiranda nuovargis, pradedi petį kelti ar galvą ne taip pasuki ir tobulą šūvį gali pamiršti.

Mūsų sportas – tobulumo siekimas. Turi visą laiką matyti, visą laiką kontroliuoti savo emocinę būklę. Negali pykti, jei ką nors ne taip padarei, negali džiaugtis, jei gerai padarei, negali skaičiuoti rezultato, nes tai numuš tave nuo tavo tikslo. Šaudyme nuolat su savimi aiškiniesi: pats iš savęs reikalauji, pats su savimi pykstiesi“, – sakė Raimeda.

Parodė naują kryptį

Savo pasirodymų šaudykloje R. Bučinskytė nesureikšmina. 2014 m. pasaulio taurės etape Jungtinėje Karalystėje ji užėmė 4 vietą, 2015 m. pasaulio taurės etape Lenkijoje buvo penkta, 2018 m. „Grand Prix“ serijos varžybose Lenkijoje iškovojo sidabro medalį. Ir 2022 m. tarptautinėse varžybose vėl įrodinėjo, kad priklauso elitui.

„Tačiau aš vis dar tikiuosi, kad didžiausi mano laimėjimai – ateityje. Jei būtų praeityje, gal ieškočiau, kuo kitu užsiimti. Šešerius metus esu absoliuti Lietuvos neįgaliųjų čempionė. Galėčiau čia ir likti, bet aš noriu daugiau. Noriu, kad mano rezultatas atitiktų pasaulinius standartus.

Geriausi sportininkai, nors ir yra labai pajėgūs, nėra kiborgai, tad tikiu, kad daugiau dirbdama, galiu jiems prilygti“, – neabejoja užsispyrusi šiaulietė.

Konkurencija šaudyme yra milžiniška. Pasaulio lyderiai kinai, Indijos šauliai ar net ukrainiečiai yra profesionalai, kurie gauna gerus atlyginimus, turi puikias šaudyklas, tad turi ir geriausias sąlygas tobulėti.

Raimeda tokių sąlygų neturi, bet vis tiek sukandusi dantis stumiasi pirmyn.

Ji dalyvauja ir negalios neturinčių šaulių čempionatuose Lietuvoje ir niekada, kaip sako, nesivaržo tiesiogiai su varžovais, kurie juda be jokios pagalbos, nes jei pradėtų tai daryti, pralaimėtų  neiššovusi nė vieno šūvio: „Šaudymas – ne krepšinis ar tenisas, kur kovoji su varžovu. Ugnies linijoje pagrindinis konkurentas, priešas, varžovas esi pats sau. Kiek tu susikaupsi, kiek atidirbsi, toks ir bus tavo rezultatas.“

2021 m. Lietuvos sveikųjų čempionate šaudydama pneumatiniu pistoletu Raimeda laimėjo sidabrą. Vienas treneris ją sveikindamas pasakė tokį komplimentą: „Realiai tu nesi mūsų konkurentė, nes žaidi savo smėlio dėžėje, mes – savo. Bet kartais tu įlipi į mūsų smėlio dėžę, primeti smėlio į akis ir išeini žaisti į savo smėlio dėžę. Tai pradeda erzinti.“

Tie žodžiai R. Bučinskytei buvo dar vienas įrodymas, kad tai, ką daro, ji daro gerai, nors daug ką daro tik intuityviai. Raimeda net neturi trenerio, nes Šiauliuose nėra nė vieno, kuris galėtų ją treniruoti. Šiaulietė turėjo minčių bent kartais treniruotis Vilniuje, bet į šaudyklą, kurioje svarstė tai daryti, su vežimėliu ji negalėtų patekti, o ir trenerė turi per daug darbo su negalios neturinčiomis šaulėmis. 

Tačiau metų metus tik viena pati ieškojusi būdų tobulėti, 2022-aisiais Raimeda pradėjo dirbti su ugdančiuoju vadovu, vadinamuoju koučeriu, Ramūnu Klyviu.

„Nors neturi nieko bendra su šaudymu, jis įnešė daug naujovių į mano šaudymą, nes yra dirbęs su sportininkais, sporto psichologija. Jei sporte ar šaudyme turi problemų, kažkur stringi, kažko nemoki padaryti, nežinai kaip išeiti iš beviltiškos padėties, tokie žmonės labai padeda tą problemą išanalizuoti ir pasiūlo keletą sprendimo būdų. Jie neišsprendžia tavo problemos, bet į ją pažvelgia iš įvairių pusių, o atsakymus galiausiai randi pats.

Dabar jaučiuosi pakylėta, nes bendraudama su Ramūnu išmokau susidraugauti su savimi – nebereikalauti iš savęs per daug, nesinervinti, jei kas nepavyksta. Šis žmogus man davė labai daug, tad, tikiuosi, mano rezultatai netrukus tai parodys“, – neslėpė Raimeda.

Ji turi minčių ir vilčių prasibrauti į  2024 m. Paryžiaus paralimpines žaidynes, nors tai priklauso ne vien nuo jos rezultatų – ir nuo galimybės bent nuvažiuoti į svarbiausias varžybas, kur galėtų iškovoti kelialapį. O net tokia galimybė ne visada pasitaiko, nes trūksta pinigų.

Tačiau užburtame rate besisukanti šiaulietė vis tiek siekia iš to rato išsiveržti, nes ne jos būdui gailėtis savęs ir svarstyti apie tai, kas būtų jeigu būtų.

Ten, kur jaučiasi reikalinga

Raimedos 23 metų dukra Aušrinė niekada nebandė žengti motinos pramintu keliu ir šaudyti nemėgino. „Mažai vaikų nori mėgdžioti savo tėvus. Aušrinė turi savo kelią, kuriame, negali nuspėti, kas laukia. Dabar duktė kaip tik atsidūrė kryžkelėje: netrukus baigs universitetą Danijoje ir nežino, ką gyvenimas jai pasiūlys, kur įsitvirtins, ką veiks.

Tai – sunkus laikotarpis: kasdien į paskaitas ėjai, žinojai, ką veiksi, bet turėsi nerti į nepažintus vandenis“, – teigė R. Bučinskytė.

Tačiau, kad ir ką duktė nuspręstų veikti, Raimeda ją visada besąlygiškai palaikys. Nes ir pati nebijojo bandyti, nebijojo suklupti, o suklupusi vėl pakildavo ir drąsiai čiupdavo vis naujas galimybes.

„Jau sakiau, kad gyvenimas – didelis žaidimas, o to žaidimo taisyklės yra tavo rankose. Jei pats ieškosi, kaip patobulinti savo gyvenimą, tai tas žaidimas ir bus įdomus.

O jei tik sėdėsi nieko neveikdamas ir kitus kritikuodamas, būsi našta. Mano aplinkoje tokių žmonių nėra“, – šypsojosi Raimeda.

Ji daug išbandė ir daug matė – ne tik keliavo po pasaulį, bet ir gyveno Ispanijoje bei Šveicarijoje. Galėjo įsikurti Vokietijoje, bet grįžo į gimtuosius Šiaulius ir ten jaučiasi laiminga.

„Čia – mano draugai ir giminės. Čia man gera ir čia jaučiuosi reikalinga“, – patikino šaulė.