Šarūnas Jasikevičius mėgaujasi ramybe ir poilsiu tėvų namuose, vaizdingoje pakaunės gyvenvietėje. Atostogas gimtinėje krepšininkui trikdo tik lietingas ir šaltas oras.

Tačiau kai nereikia niekur skubėti, Šarūnas gali iki išnaktų skaityti, o ryte – ilgiau pamiegoti. Sūnaus poilsį saugantys ir branginantys tėvai Rita ir Linas Jasikevičiai viskuo pasirūpina. O mama, žinoma, dar palepina sūnų savo gaminamais patiekalais.

Praėjusį sekmadienį Š.Jasikevičius pirmą kartą aplankė naujuosius brolio Vytenio ir jo žmonos namus. Štai taip ramiai, apsuptas artimiausių žmonių, Šarūnas leidžia atostogas gimtinėje.

Lietuvos krepšinio žvaigždė kol kas nežino tikslaus savo atostogų grafiko, nors planų turi įvairių. Jis turi laisvę rinktis ir tai – didžiulis malonumas.

Šįmet 33-ejų Š.Jasikevičius vėl susigrąžino Auksinio berniuko vardą – su Atėnų "Panathinaikos" jis laimėjo visus įmanomus titulus: tapo Eurolygos, Graikijos čempionu ir šios šalies taurės laimėtoju. Tačiau šlovė ir vėl pateikė savo sąskaitą krepšininkui. Sutinęs ir skaudantis kelis kartais net trukdė vaikščioti, todėl mintys apie Lietuvos rinktinę greitai tapo aiškios – Europos čempionate jis nežais.

Grįžęs į Kauną Šarūnas iškart nuskubėjo į Kauno medicinos universiteto klinikas pas Lietuvos rinktinės gydytoją Rimtautą Gudą. Traumuotas kelis vis dar tiriamas ir kol kas neaišku, ar jam užteks tik poilsio ir nesunkaus gydymo.

Š.Jasikevičius interviu pažadėjo tik su viena sąlyga – jeigu nekalbėsime, kur jis žais kitą sezoną: "Nenoriu apie tai kalbėti, nes nieko nežinau dar."

Didelė tikimybė, kad Šarūnas liks Graikijos čempionų klube. To nori abi pusės, tad tikėtina, kad pavyks suderinti sutarties detales, dėl kurių šiuo metu derybos tebevyksta. Tačiau susidomėjimą laimę nešančiu vienu geriausiu Europos įžaidėjų rodo ir dar keli Europos grandai.

– Šarūnai, šį sezoną vėl laimėjote visus įmanomus titulus. Ar noras laimėti tebėra didžiausias jūsų motyvas?

– Taip. Kitu atveju nežinau, kodėl dar reikėtų žaisti krepšinį.

– Dėl pinigų dar galima būtų.

– Na taip, galima. Aišku, malonu uždirbti, bet vis tiek visą laiką labiausiai noriu laimėti.

– Sako, kad ateina persisotinimas pergalių, kai viskas laimėta, kai nebelieka neįveiktų aukštumų. Nejaugi tas noras laimėti nė kiek nemažėja?

– Iš tikrųjų nemažėja. Kartais ir pats pagalvoju, kad jau galėtų būti nesvarbu, viena pergale daugiau ar mažiau... Bet kai ateina tas laikas, kai įsijaučiu į visą kovos veiksmą, tas noras laimėti vėl pasidaro toks pats, lyg kovočiau pirmą kartą. Ir visas mano darbas treniruotėse – gal iš baimės, kad nepasirengsiu gerai varžyboms, o vėliau gailėsiuosi, yra toks pats sunkus.

– Ar pergalės skonis priklauso nuo to, su kokia komanda laimi?

– Visada maloniau laimėti su Lietuvos rinktine. Bet kai su tais pačiais vyrais žaidi kartu beveik metus laiko, kartu keliauji, gyveni, jie irgi tampa kaip šeima. O jeigu dar su jais ir labai gerai sutari, taip pat stiprėja jausmas, skatinantis laimėti ir dėl pergalės padaryti viską, kas įmanoma.

– Esate sakęs, kad laimėti tris titulus per sezoną yra labai sunku ir retai kam pavyksta. Jums tai pavyko padaryti jau ne pirmą kartą.

– Laimėjus ir vieną titulą sezonas – super. Bet galbūt kitiems atrodo, kad laimėti du ar visus tris titulus yra tas pats, kaip nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti taurę. Tai padaryti yra be galo sunku ir nuostabu, jeigu kai kada tai pavyksta.

– Ar trys laimėti titulai pasako viską apie sezoną, ar yra dalykų, kurie iš šalies buvo nematomi?

– Buvo sunku. Juk sezonas mums prasidėjo blogai, Graikijos čempionate pralaimėjome tokių rungtynių, kurias privalėjome laimėti – prieš "Panellinios", prieš "Maroussi". Tada buvo fejerverkų... Fejerverkų ir komandos viduje, ir iš klubo prezidento, ir iš trenerio pusės. Tai buvo nekoks laikas. Bet iš tiesų aš šita komanda visada labai tikėjau, nes joje – geri žmonės ir labai daug talento. Matėsi, kad tas visas "Panathinaikos" sukauptas talentas turi duoti rezultatą, bet vis kažko trūko. Ir tik nuo Eurolygos šešioliktuko pagaliau viskas stojo į savo vietas, motyvacija gal didesnė atsirado.

– "Panathinaikos" buvo suburta pergalėms. Turbūt psichologinis spaudimas taip pat buvo juntamas?

– Taip. Bet, manau, kad psichologinė įtampa yra gerai. Nes kol jos nejautėme, tai ir nežaidėme. O kai jau atėjo laikas būtinai laimėti, kai visi pajuto kiekvienų rungtynių kainą, tai ir žaidimas pasikeitė. Tai – meistriškumas, patirtis.

– Esate dirbęs su daugeliu garsių trenerių, apie kuriuos sakoma – asmenybės. Jūs taip pat asmenybė, kuri niekada nebijo reikšti savo nuomonės. Kokie jūsų santykiai su Željko Obradovičiumi?

– Jis yra iš tų trenerių, kuris mokosi ir iš žaidėjų. Jis mėgsta sakyti: "Aš mokausi iš jūsų, tikiuosi, jūs mokotės iš manęs." Nėra buvę, kad Obradovičius neišklausytų žaidėjo. Bet ir mes klausome jo.

– Ar niekada neabejojote trenerio sprendimais?

– Visada sakau, kad žaidėjui neegzistuoja idealus treneris, treneriui neegzistuoja idealus žaidėjas. Būna, kad murmi sau po nosimi, kai tave pakeičia. Bet turbūt taip elgiasi dauguma krepšininkų, nes niekas niekada nenori būti pakeičiamas. Iš kitos pusės, "Panathinaikos" yra 12–13 labai gerų žaidėjų ir negali vienas žaisti po 30–35 minutes per rungtynes.

– Bet jums, lyderiui iš prigimties, turbūt reikėtų tų 30 minučių?

– Dabar jau nebereikia.

– Tad toks vaidmuo žvaigždžių perpildytoje komandoje, kai nepatenkate į starto penketą, nežaidžiate po 30 minučių, jums visiškai priimtinas?

– Na, norėčiau startuoti, norėčiau daugiau žaisti, bet juk man už nugaros yra dar maždaug 10 žaidėjų, norinčių to paties ir galinčių tai daryti. Todėl turime viskuo dalytis. O aš patenkintas tuo, kad daugiausia žaidžiu paskutiniajame ketvirtyje, kai vyksta svarbiausi įvykiai. Kol taip yra, dėl kitų dalykų galima kentėti, nes tikrai nėra blogai.

– Ar su Ž.Obradovičiumi galite pasikalbėti dviese, jeigu jums kažkas nepatinka?

– Taip, visą laiką. Jis iš tų trenerių, kurie su komanda gali ir alaus išgerti, kai tam yra tinkamas laikas. Obradovičius – normalus žmogus. Visi treneriai skirtingi: vienas mėgsta intensyvesnį darbą, kitas yra labiau atsipalaidavęs, bet visiems tinka vienintelis dalykas – jeigu gerai žaidi, daryk, ką nori.

– NBA – jau praėjęs etapas jums?

– Niekada nesakyk niekada, bet turbūt – taip. Nežinau, ko ten man reikėtų lįsti vėl. Buvau, mačiau, pabandžiau, kažkas pasisekė, kažkas ne, ir užtenka.

– Pavasarį atsakydamas į Eurolygos sirgalių klausimus sakėte, kad Lietuvos rinktinė yra didžioji jūsų meilė. Sprendimą joje nežaisti turbūt priėmėte nelengvai?

– Iš dalies taip. Iš kitos pusės šis sprendimas jau buvo priimtas už mane, kai iš rinktinės pasitraukė Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila. Be to, pastaruosius kelis mėnesius turiu problemų dėl kojų. Todėl sprendimą, kuris buvo kaip ir vienintelis, priėmiau gana ramiai, galvojau, kad bus sunkiau.

– Šis sprendimas priimtas tik šiai vasarai?

– Lyg ir taip. Bet kitas vasaras žaisti bus dar sunkiau, nes nejaunėju.

– Linas Kleiza viename interviu sakė, kad šių metų Europos čempionate rinktinė bus jauna ir alkana pergalių, o tai – papildomas motyvas kautis. Ar sutinkate su tokiais žodžiais?

– Nesutinku, nes nesuprantu, kodėl 33 metų krepšininkas negali būti alkanas pergalių. Manau, kad visi į Europos čempionatą važiuoja norėdami laimėti, nes kitaip nėra prasmės apskritai atstovauti rinktinei. Nemanau, kad kas nors žaidžia rinktinėje tik norėdamas išbūti joje tam tikrą laiką ir išvažiuoti. Visi važiuoja laimėti.

– Ar jaunystė Lietuvos rinktinei nebus trūkumas?

– Sunku pasakyti. Patirtis yra svarbi, bet ji – tik vienas veiksnių. Yra ir jaunų ekipų, kurios laimi titulus. 2003 m. mes irgi nebuvome veteranų komanda.

– Kaip manote, kas galėtų šiemet būti pagrindiniu Lietuvos rinktinės įžaidėju?

– Nežinau. Kuris juo bus, tas ir atidirbs.

– Per savo karjerą daugiausia žaidėte šiltuose kraštuose – Ispanijoje, Izraelyje, Graikijoje. Gyvenimas Pietų šalyse, jose kunkuliuojantis temperamentas jums priimtinas?

– Tikrai, man labai patinka Viduržemio jūros šalių atmosfera, žmonės, klimatas. Nors esu lietuvis, nesijaučiu šiauriečiu. Pripratau prie šilto oro, prie tų šalių gyventojų mentaliteto, kuris turi ir pliusų, ir minusų. Man ten patinka. Nesunkiai prisitaikiau ir prie graikiško gyvenimo ypatumų. Džiaugiuosi tuo, ką turiu. Žinau, kad gali būti daug blogiau, todėl nesistengiu vyti Dievo į medį.

– Ar Graikijoje, žinant "Panathinaikos" ir "Olympiakos" priešpriešą, galite ramiai, neužkabinėjamas sirgalių, vaikščioti po miestą, vakarieniauti viešose vietose?

– Galiu. Tikrai nėra jokių problemų išeiti į miestą. Graikijoje baisios nesąmonės vyksta tik salėje. Šiaip nuolat žmonės prieina, net ir "Olympiakos" sirgaliai, bet bendrauja normaliai, persimetam keliais žodžiais, jie netrikdo.

– Tačiau jūsų meilės miestas vis tiek yra Barselona?

– Tikrai taip.

– Kiek laiko būsite Kaune?

– Nežinau. Šiaip gerai čia jaučiuosi, visi lepina: mama, tėtis, brolis. Tik man trūksta normalaus gyvenimo ritmo, veiklos, vaikštau iš kampo į kampą. Toks gyvenimas greitai atsibosta, tada jau lekiu kur nors. Bet jeigu sportuočiau, pavyzdžiui, su Aleksandru Kosausku, turėčiau normalų ritmą, tai gyvenimas namuose būtų visai geras. Užsimesčiau treningėlį ir į Dainų slėnį galėčiau eiti. Tik kad lyti nustotų. Lietuvos orai, aišku, labai koreguoja viską.

– Šią vasarą turėsite ilgas atostogas?

– Po kokio mėnesio ar pusantro pradėsiu lengvai judėti. Tik dar neaišku, kaip bus su koja. Kol kas neturime visų atsakymų, bet, kaip supratau, gydytojui nepatiko tai, ką matė. Kelio problemos dar gali pakoreguoti visus mano vasaros planus.