Vietoj dviejų lauktų olimpinių medalių – 5-oji vieta sprinto varžybose ir 7-oji – keirino. Simona Krupeckaitė pripažino, kad dėl savo pasirodymo Londono žaidynėse išgyvena prieštaringų emocijų bangas.

– Simona, kokios mintys apniko jus atsisveikinant su olimpiniu treku? – paklausėme olimpietės.

– Jausmų labai daug. Sunku pasakyti, kurie yra stipresni. Jaučiu ir liūdesį, ir linksmumą, ir gailestį. Sumaištis. Patyriau didelį stresą: malonūs įspūdžiai maišosi su nusivylimu. Gera nuotaika užplūsta tada, kai supranti, kad viskas jau baigėsi, o darbo padaryta tikrai nemažai. Dima (dviratininkės treneris ir vyras Dmitrijus Leopoldas – aut. past.) sako, kad minimalus planas įvykdytas su kaupu, o maksimalus mums nepasidavė. Pagalvojus apie tokias sezono užbaigtuves, kartais net verkti norisi, nors negaliu pasakyti kodėl. Jaučiu emocijų perteklių. Noro kuo geriau pasirodyti buvo labai daug, kaupiausi tam, todėl apmaudu. Žinoma, rezultatai nėra prasti, tačiau ketverius metus nuolat buvau tarp prizininkių, o dabar nesugebėjau tarp jų įsiterpti. Sunku pralaimėti. Manau, kad visada taip būna, kai savo sporto šakoje esi vienas iš lyderių.

– Vienas populiariausių klausimų pastaruoju metu jums – kokios tokių olimpinių rezultatų priežastys? Paklausiu kitaip: ar kas nors atsitiko?

– Ne, viskas buvo labai gerai. Olimpinėms žaidynėms ruošėmės stovyklose, nesklandumų nebuvo. Susitvarkėme visas problemas su dviračiais. Jokio streso. Stengiausi visą spaudimą numesti kuo toliau. Turiu galvoje tai, kad žurnalistai mane į olimpines žaidynes išlydėjo jau užkabinę aukso medalį. Tuo tikėjau ir pati, todėl dabar yra sunkiau. Puikiai suprantu, kad padariau viską, ką galėjau, tačiau aukščiau bambos neiššoksi. Manimi žmonės tikėjo, palaikė, todėl dabar mane kamuoja labai prieštaringi jausmai.

– O jūs pati ne per anksti įsikalbėjote, kad Londone viskas bus gerai?

– Tikrai ne. Niekada negyvenau posakiu, kad olimpinėse žaidynėse svarbiausia tik dalyvauti. Visur visada važiuoju kovoti dėl medalio. Žinojau, kad čia bus stipri konkurencija. Jeigu sportininkai į olimpines žaidynes važiuoja tik dalyvauti, vadinasi, jie paprasčiausiai neturės jose ką veikti. Daugybė žmonių – masažuotojų, sportininkų, trenerių – į žaidynes atvažiuoja tik dėl medalių. Mūsų sporto šakoje nebūna atsitiktinumų, čia šiaip sau nepasiseka. Būna apmaudu, kai pralaimi dėl savo smegenų neveiklos, dėl per didelio jaudulio, kaip kad aš keirino varžybose. Iš savęs labai daug tikėjausi. Sau buvau išsikėlusi kartelę gana aukštai. Nepavyko.

Pervargome. Dima labai išsekęs, nes treneris visada pavargsta labiau negu sportininkas. Vakar nuo įtampos Dimai net kraujas iš nosies prasimušė. Juk smėlio pilį statėme kartu: aš, treneris, olimpinis komitetas, dviračių federacija.

– Iš šalies atrodo, kad nesėkmė keirino rungtyje jus išmušė iš vėžių prieš sprinto lenktynes.

– Aš tiesiog nesitikėjau, kad keirino varžybose užimsiu tokią žemą vietą. Tai, žinoma, išmušė iš vėžių. Tiesiog tris mėnesius kiekvieną dieną galvojau apie šią rungtį, stačiau smėlio pilį, o per vieną akimirką ta pilis ėmė ir sugriuvo. Gaila įdėto darbo. Visos pastangos buvo nupūstos it žaibu. Jei galėčiau pasakyti, kad kažko nepadariau, dabar būtų lengviau. Sprinte jau buvo sunkiau, nes keirino rungtyje gavau gerą antausį nuo savęs pačios.

– Ar galima sakyti, kad perdegei prieš olimpines žaidynes?

– Metai buvo tikrai įtempti, startų nemažai. Atrodo, kad jų gausa turėjo padėti įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Pranašumas tai, kad susipažinau su būsimomis varžovėmis, trūkumas – teko nemažai keliauti. Dėl perdegimo – net nežinau. Suprantu vieną dalyką: labai sunku išsilaikyti viršūnėje. Kai esi nulis ir pakyli aukštyn, visi tavimi džiaugiasi, palaiko ir jautiesi it figūrėlė ant torto viršūnės. O kai stovi ant torto viršūnės ir kas nors duoda per galvą, kad net pasieki patį dugną – sunku. Draugai mane palaiko ir supranta. Jie sako, kad penktoji vieta olimpinėse žaidynėse – gerai, o man tai nenormalu. Žinau, kad tai nėra mano vieta, norėtųsi būti aukščiau. Nereikia pamiršti, kad olimpinės žaidynės – tai visai kitas pasaulis, varžybų lygis jose labai aukštas. Visada sakiau ir sakysiu, kad tokioms žaidynėms ruošiasi ne sportininkas ir ne treneris. Joms ruošiasi atskiros valstybės – tai yra politika, finansai, mokslas. Manau, Lietuva turėtų sėdėti ir tylėti, kai jos sportininkai dar sugeba užimti tokias aukštas pozicijas žaidynėse. Mūsų valstybė visam šalies sportui skiria tiek pinigų, kiek kitos valstybės duoda pusei sportininko. Tikrai žinau, kad Rusijos dviračių sporto rinktinės vienos rungties grupė gauna 7 milijonus per metus.

– Ar jau kalbėjotės su mūsų sporto valdininkais?

– Dar nebuvau jų sutikusi, tačiau girdėjau, kad nieko blogo apie mane nekalba (šypsosi). Vykau kovoti dėl medalio, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas įdėjo nemažai pastangų, kad turėčiau tai, ką turiu. Jie padarė viską, ką galėjo, tačiau visada norėtųsi daugiau.

– Ką pasakytumėte kritikams, teigiantiems, kad tokių galimybių sportininkės, kaip jūs, rezultatai Londone – nepateisinamai žemi?

– Daug kas net nesuvokia, kiek įdedame pastangų, kad atvažiuotume į žaidynes. Kainos juk niekas nežino. Nesupranta, ką mums reiškia pralaimėjimai ir pergalės. Turėdami tokias sąlygas ir galimybes privalėtume didžiuotis tuo, ką turime. Žmonės jau išlepinti pergalių. Visi priprato, kad Simona Krupeckaitė pozuoja su medaliu. Kodėl niekas nesidomi, kaip mes treniruojamės? Kodėl niekas nepasveikina, kai aš per treniruotę atsistoju su 160 kilogramų ant pečių? Pasišildyti medalio spinduliuose malonu ne vien man. Taip, kyla klausimų, kodėl aš iš pasaulio taurės varžybų atvežiau medalį, o iš Londono – ne. Tačiau tai – du skirtingi dalykai. Į trekus užsieniečiai atvažiuoja su filmavimo kameromis, išnagrinėję kiekvieną treko milimetrą ir varžovus. Su Dima pasižiūrėjome, kokias technologijas naudoja konkurentai, ir apakome – mes esame lyg akmens amžiuje. Jie kuria sportą, o mes jame tik dalyvaujame.

– Olimpiniame kaimelyje gyvenate jau beveik savaitę. Kokių įspūdžių susikaupė?

– Jau nelabai norisi čia būti. Lovos nelabai patogios poilsiui, kambariai maži, juose karšta. Dienotvarkė paprasta: valgai, miegi ir treniruojiesi. Smagu, kai sportininkai gali sau leisti linksmintis. Vienintelė mūsų pramoga – stalo futbolas. Dar spėjau knygą paskaityti. Mane pradėjo žavėti Švedijos rašytojai, per savaitę perskaičiau "Mergina su drakono tatuiruote". Ieškosiu dar ko nors panašaus. Švedai turi savo stilių.

– Gal skirsite laiko pirkiniams Londone? Ar traukia namai?

– O ką namuose veikti? Nejaugi sėdėti? Norisi susitikti ir su draugais, ir pabėgti nuo žmonių akių. Pirkinių sąrašo Londone dar nesudarėme.

– Ar nemanote, kad olimpinio ciklo pabaiga – gera proga šeimos pagausėjimui?

– Metas būtų pats geriausias. Planų yra, nors sunku tai planuoti. Reikia pasiruošti emociškai, fiziškai. Reikia išsivalyti nuo neigiamų emocijų. Reikia noro turėti šeimą. Planuose yra visko, o kaip Dievas duos – žiūrėsime. Jaučiuosi išsikrovusi, manyje – vakuumas, jėgų nėra. Negalėčiau netgi štangos pakelti. Pasivažinėti dviračiu savo malonumui gal ir galėčiau, tačiau mūsų treniruotės tokios, kad kiekvieną dieną iš savęs išsunkiame viską. Nežinau, kada grįšiu į savo rėmus. Viskas priklausys nuo aplinkybių, draugų, Dimos.

– Kur praleisite atostogas?

– Norėtųsi ir šen, ir ten nuvykti, tačiau be Dimos niekur nevažiuosiu. Kai tik rasime bendro laisvo laiko, ką nors sugalvosime. Galiu užtikrinti, kad dviratis su mumis neatostogaus... Paliksiu jį kur nors.