Gegužės 31 d. Skuode vykusiose varžybose Ž.Savickas drauge su Vidu Blekaičiu, Karoliu Aleksandravičiumi ir Martynu Brusoku gynė Lietuvos garbę akistatoje su Latvijos galiūnų rinktine. Iš veteranų ir jaunimo sudaryta lietuvių komanda laimėjo net šešias rungtis iš septynių ir 13:8 nugalėjo latvius.

O birželio 8 d. Lazdijuose vykusiose Europos galiūnų taurės komandinėse varžybose jis poroje su V.Blekaičiu dar kartą įrodė, kad dar turi parako. 33 taškus surinkę tituluoti Lietuvos galiūnai už savęs paliko tautiečių porą – M.Brusoką ir K.Aleksandravičių, kurie surinko 27 taškus. Trečioje vietoje liko estai Michelis Radlikas ir Romekas Weltas, surinkę 21,5 taško.

"Tikrai negalvojau, kad laimėsime, nes mes su Vidu priklausome savotiškai rizikos grupei. Vidas šiais metais turėjo traumų, aš irgi nesu tokios sportinės formos, kad vienas pats galėčiau ištraukti komandą, tačiau paaiškėjo, kad nesame tokie jau silpni. Gal ir pradžių buvo kiek sunkiau, po trijų rungčių turėjome po lygiai taškų su kitomis komandomis, bet paskui išsiveržėme į priekį ir užtikrintai laimėjome. Dar smagiau, kad mūsų antra komanda – M.Brusokas ir K.Aleksandravičius aplenkė labai pajėgius lenkus ir estus", – sakė daugkartinis planetos čempionas ir prestižinių "Arnold Strongman Classics" turnyrų nugalėtojas Ž.Savickas.

– Žydrūnai, ar galima sakyti, kad sugrįžote į galiūnų sportą?

– Vadinti tai sugrįžimu gal kiek per skambu. Praėjusių metų spalio pabaigoje dar dalyvavau varžybose, Europos rąsto kėlimo čempionate užėmiau pirmą vietą, bet po jų nusprendžiau, kad atėjo laikas pailsėti. Vis dėlto po 2015 m. pradžioje patirtos kaklo traumos daug ir sunkiai dirbau, kad grįžčiau į pasaulio galiūnų elitą, intensyviai treniravausi, dalyvavau įvairiose varžybose. Tačiau, nepaisant to juodo darbo treniruotėse, pernai mane kaip niekada iki tol vargino įvairios smulkios traumos. Dėl jų praradau šansą pakovoti dėl aukštų vietų 2018 m. pasaulio galiūnų čempionate ir apskritai visas sezonas buvo labai komplikuotas. Tad norėjosi pagaliau išsigydyti visus skaudulius, pailsėti, pasimėgauti ramesniu kasdieniu gyvenimu, pabūti su šeima. Nusprendžiau, kad šie metai bus skirti reabilitacijai.

– Sprendžiant iš jūsų pasirodymo Europos galiūnų taurės komandinėse varžybose, tas poilsis buvo gan intensyvus?

– Prisipažinsiu, kad net ir atostogaudamas toliau treniruojuosi, palaikau sportinę formą, tik lengvesniu režimu. Vasarą planavau dalyvauti keliose komandinėse galiūnų varžybose, tad visiškai atsipalaiduoti negalėjau. Labai stipriai nesiruošiu, į didelius tarptautinius turnyrus nesiveržiu, bet Lietuvoje vykstančiuose galiūnų renginiuose mielai dalyvauju. Asmeninių tikslų neturiu, tiesiog noriu pajusti tą varžybų atmosferą ir kažkiek padėti komandai.

– Pernai rekordinį – keturioliktą – kartą dalyvavote pasaulio galiūnų čempionate. Prieš tas varžybas sakėte, kad norėtumėte jas laimėti – ir pasitraukti iš galiūnų sporto. Deja, tada dėl traumos teko pasitraukti iš varžybų nepasiekus norimo tikslo.

– Sakyčiau, kad realių galimybių laimėti pernai neturėjau, nes prieš pat varžybas sužinojau, kad kai kurios rungtys buvo pakoreguotos taip, kad man būtų kuo sunkiau jas laimėti. Tačiau į prizininkų trejetuką patekti tikrai galėjau. Deja, viską sumaišė traumos. Paskutinėje treniruotėje prieš čempionatą pasitempiau Achilo sausgyslę, prasidėjo uždegimas, teko gerti vaistus nuo skausmo, o jie dar labiau susilpnino sausgyslę. Atrankos varžybose startavau labai sėkmingai ir sunkvežimio tempimo rungtyje pasiekiau labai gerą rezultatą, bet kartu ir dar labiau patempiau Achilo sausgyslę. Nepaisydamas to bandžiau startuoti ir finaliniame etape, tačiau buvo aišku, kad su viena koja nieko nepasieksiu. Galiausiai prisidėjo dar ir bicepso trauma. Tai buvo skaudi pamoka, rodanti, kad jei nesi pasiruošęs 100 proc., geriau iš viso nedalyvauti.

Šiuo metu sveriu gal 20 kg mažiau nei savo geriausiais laikais, bet ištvermės rungtyse tai būtų mano pranašumas.

Po tų varžybų buvo labai liūdna, nes tuo metu buvau pasiekęs tikrai gerą sportinę formą ir galėjau varžytis dėl vietos prizininkų trejete. Deja, aplinkybės man tąkart buvo nepalankios.

– Šiųmetį pasaulio galiūnų čempionatą jau praleidote. Ar dar turite ambicijų sugrįžti į aukščiausio lygio varžybas ir pakovoti dėl titulų?

– Atvirai pasakysiu – šiuo metu apie tai negalvoju. Man tikrai labai reikėjo poilsio, nes galiūnų sportas atima daug laiko, ne tik dėl treniruočių, bet ir dėl nuolatinių varžybų. Vis dėlto per praėjusį pusmetį tikrai neblogai pailsėjau ir dabar jaučiu, kad esu pasirengęs naujiems iššūkiams. Manau, kad šiais metais apsiribosiu Lietuvoje vykstančiomis varžybomis, bet ateityje, jei viskas bus gerai, neatmetu galimybės pasivaržyti ir su pajėgiausiais planetos galiūnais.

– Liepos 15 d. jums sukaks 44-eri. Ar, sulaukus tokio amžiaus, dar realu lygiavertiškai kovoti su gerokai jaunesniais varžovais?

– Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Aš šiuo metu tikrai esu neblogos sportinės formos. Tiesa, dabar sveriu gal 20 kg mažiau nei savo geriausiais laikais, bet ištvermės rungtyse tai būtų mano pranašumas. Kita vertus, jėgos rodikliai šiuo metu yra mažesni. Vis dėlto manau, kad du trys intensyvių treniruočių mėnesiai man leistų pasiekti ir optimalią sportinę formą. Moksliškai įrodyta, kad iki 50 metų žmogus gali ne tik palaikyti, bet ir ugdyti, didinti savo fizinę jėgą. O jėgų trūkumu aš dabar tikrai nesiskundžiu. Bet yra kita problema. Vis dėlto su kiekvienais metais kūnas vis sunkiau susitvarko su krūviais, paaštrėja įvairios traumos, skauduliai. Tad nors fiziškai aš galiu būti labai gerai pasirengęs, bet traumų rizika kiekvienais metais tik didėja.

– Tad kokie jums bus šie metai? Kokių turite planų?

– Šiais metais planuoju daugiau dėmesio skirti teisėjavimui galiūnų varžybose – tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. O pats varžybose pasirodyti planuoju liepos 20 d., kai Žagarėje su V.Blekaičiu ir M.Brusoku dalyvausime komandinėse Baltijos galiūnų varžybose. Mums iššūkį mes estai ir latviai, kiek žinau, Latvijos rinktinėje bus ir pajėgiausias jų galiūnas Aivaras Šmaukštelis, kuris dalyvavo pasaulio galiūnų čempionate.

Kadangi galiūnų sporte sezonas trunka iki gruodžio mėnesio, tad progų dalyvauti kokiose nors varžybose tikrai bus, bet šiuo metu nieko konkretaus nesu suplanavęs.

– Gal pamėginsite dar kartą pagerinti jums priklausantį rąsto kėlimo rekordą? Juolab kad pernai to padaryti nepavyko.

– Tai dar vienas man likęs iššūkis. Pernai buvau nusiteikęs ir pasirengęs kelti 230 kg sveriantį rąstą, bet Europos čempionato išvakarėse apsinuodijau. Ir nors čempionatą laimėjau pasiekęs   kuklų 205 kg rezultatą, bet mano tikslas buvo visai kitas. Deja, jėgų tuo metu rekordiniam kėlimui neturėjau. Tačiau ambicijų dar kartą pagerinti rekordą neatsisakau. Jei netrukdys traumos ir pavyks pasiekti atitinkamą sportinę formą, ateityje dar tikrai šturmuosiu tam tikrus rekordus. Tačiau šiais metais dar noriu pasimėgauti ramesniu gyvenimu.