Su Kaunu atsisveikinęs Sonny Weemsas „Žalgirio“ metraštyje paliko ryškų pėdsaką – iš Arkanzaso kilusį 25-erių legionierių sirgaliai atsimins kaip ir praeityje žalgiriečių ekipoje žibėjusius Ennisą Whatley, Tyusą Edney, Antonie Bowie ar Tanoką Beardą.

Įspūdingu ir galingu žaidimu pasižymėjęs puolėjas mūsų šalies krepšinio arenose varžovams taip ir liko neįminta mįslė. Eurolygoje kauniečiams šį sezoną prasibrauti tarp aštuonių stipriausių žemyno komandų nepavyko, tačiau Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) „Žalgiris“ su S.Weemsu buvo nenugalimas.

Apmaudžiai čiurną per antrąsias Baltijos krepšinio lygos (BBL) ketvirtfinalio serijos rungtynes su Prienų „Rūdupiu“ susžeidusiam S.Weemsui sezonas baigėsi anksčiau, nei tikėtasi. Vis dėlto iš Lietuvos amerikietis išsivežė ir du trofėjus – su „Žalgiriu“ iškovotą Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės laimėtojo medalį bei LKL „Oro karaliaus“ titulą.

Prieš išskrisdamas į tėvynę S.Weemsas išskirtiniame interviu mūsų dienraščiui pasidalijo įspūdžiais per Kaune praleistą sezoną.

– Sonny, ar labai kremtiesi, kad sezonas baigėsi būtent taip? – paklausėme legionieriaus.

– Esu įpratęs užbaigti pradėtus darbus, todėl trauma – labai apmaudus įvykis. Norėjau su „Žalgiriu“ sėkmingai užbaigti pirmąjį savo sezoną Europoje, tačiau suprantu, kad kai kurių dalykų žmogus tiesiog negali kontroliuoti. Tokiomis akimirkomis privalai išlikti stiprus ir nepalūžti psichologiškai.

– Kokie prisiminimai liks po „Žalgiryje“ praleisto sezono?

– Pirmiausiai – sirgaliai. Žaisdamas čia įsitikinau, kodėl Lietuva vadinama krepšinio šalimi. Lietuviai puikiai supranta krepšinį ir žavisi juo. Kažką panašaus patyriau, kai atstovavau Arkanzaso „Fort Smith“ komandai JAV studentų krepšinio lygoje (NCAA). Savų universitetų ar koledžų krepšininkus sirgaliai palaiko taip pat labai aistringai ir karštai, tačiau neįsivaizdavau, kad kažkas panašaus yra Europoje. Atmosfera „Žalgirio“ arenoje visada buvo nuostabi. Įsitikinau, kad Kauno komandos aistruoliai – vieni geriausių visame žemyne.

Aišku, ir mano komandos draugai. Mikroklimatas kolektyve ir puikus žaidėjų tarpusavio supratimas – labai svarbūs dalykai šiuolaikiniame krepšinyje. Džiaugiuosi, kad mane ši ekipa labai šiltai priėmė. „Žalgiryje“ sutikau daugybę nuostabių žmonių, kurie man padėjo įsikurti Kaune, priprasti prie kitos kultūros. Tikrai ilgėsiuosi Kaune praleisto laiko, čia buvusių sirgalių ir, žinoma, savo komandos draugų.

– Ar panašaus pobūdžio traumų esi patyręs anksčiau?

– Kai žaidžiau universiteto komandoje, buvau susižeidęs dešinę čiurną. Prireikė nemažai laiko, kol grįžau į rikiuotę. Apskritai, traumos mane aplenkdavo, dėl to galiu džiaugtis.

– Ką planuoji kitam sezonui? Galvoji apie NBA lygą ar yra tikimybė, kad sugrįši į Europą?

– Mano prioritetas – NBA lyga. Neabejoju, kad žaisiu joje. „Žalgiryje“ man sekėsi. Eurolygoje rungtyniavau gerai ir sulaukiau nemažai dėmesio. Jau dabar turiu daug pasiūlymų iš NBA ekipų. Pagrindinis mano tikslas – greičiau pasveikti ir geriau pasirengti naujam sezonui.

– Tavęs laukia Toronto „Raptors“ ar kuri nors kita NBA ekipa?

– Į Kanadą tikriausiai negrįšiu. Su „Raptors“ sutarties neturiu, ji baigėsi po praėjusio sezono, todėl ramiai galėjau skristi į Europą. Kol kas neaišku, ar šiam klubui galiu būti reikalingas ir ar jis reikalingas man. Ko gero, atstovausiu kitam NBA klubui. Manau, derybos užtruks kelis mėnesius, tačiau tikiu, kad rasiu ekipą, kuriai būsiu naudingas.

– Kurį mačą „Žalgirio“ sudėtyje prisiminsi ilgiausiai?

– Buvo nemažai gerų rungtynių Eurolygoje, tačiau giliausiai įstrigo VTB Vieningosios lygos dvikova Kaune su Maskvos srities „Chimki“. Mano dėjimas paskutinėmis sekundėmis lėmė „Žalgiriui“ pergalę. Kiekvienas krepšininkas norėtų patirti tokių emocijų, dėl tokių epizodų ir žaidžiamas krepšinis. Dvikova su „Chimki“ įsimintina ir dėl kitko – tai buvo vienos geriausių mano rungtynių „Žalgirio“ gretose.

– Ar daug naujų draugų susiradai Lietuvoje?

– Esu gana uždaro būdo. Kaune su manimi gyveno keli bičiuliai. To man visiškai užteko. Žmonės gatvėje atpažindavo, gana dažnai užkalbindavo, tai – visiškai natūralu, tačiau nepasakyčiau, kad pažinčių ir draugų ratas labai išsiplėtė. Čia, Kaune, geriausi mano draugai buvo vyrukai iš komandos. Jų pokštų ir juokelių tikrai pasiilgsiu.

– Kas labiausiai žavėjo ir nepatiko Kaune?

– Labai sunkus klausimas (šypsosi). Tikrai patiko Lietuvoje praleistas laikas. Galbūt klimato sąlygos – ne pačios geriausios, žiemą anksti temsta, tačiau šis ramus miestas man patiko. Pirmoji mintis, kuri šauna į galvą kalbant apie dalykus, nuteikiančius optimistiškai, – moterys. Lietuvoje yra labai daug gražių merginų ir moterų. Einant gatve tikrai yra į ką paganyti akis (juokiasi).

– Kurie „Žalgirio“ žaidėjai – artimiausi tavo draugai?

– Adaptuotis Lietuvoje man daugiausiai padėjo DC (DeJuanas Collinsas – aut. past.). Su juo praleisdavome nemažai laiko, tačiau tai natūralu, nes abu esame amerikiečiai. Apie „Žalgirio“ lietuvius liks tik geriausi prisiminimai. Paulius Jankūnas – nuostabus žmogus, o Robertas Javtokas turi unikalų humoro jausmą. Jo pokštų ir juokelių tikrai pasigesiu. Marko (Popovičius – aut. past.) – gana tylus, tačiau labai geras vyrukas. Daug laiko praleisdavau ir su Mindaugu Kuzminsku. Apskritai visa „Žalgirio“ komanda man buvo tarsi antroji šeima.

– Būtent M.Kuzminskui ir Dainiui Šalengai greičiausiai teks pakeisti tave lengvojo krašto puolėjo pozicijoje. Kaip manai, ar jie susidoros su šia užduotimi?

– Dainius labai geras, patyręs žaidėjas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Mindaugą. Jis dar jaunas ir viskas, ko jam šiuo metu reikia, – tai trenerių pasitikėjimo. Jei jis ir toliau noriai dirbs su aukščiausio lygio specialistais, manau, kad ateityje pravers NBA duris.

– Palikai komandą prieš lemiamas sezono kovas. Kokį LKL čempionato finišą prognozuoji „Žalgiriui“?

– Labai tikiuosi, kad „Žalgiris“ apgins titulą, bet bus nelengva. Vilniaus „Lietuvos rytas“ pastaruoju metu rungtyniauja neblogai. Sostinės ekipa turi gerą įžaidėją Tyrese'ą Rice'ą. Šiuolaikiniame krepšinyje įžaidėjo vaidmuo ypač svarbus. Kai ekipa turi gerą šios pozicijos krepšininką, lengviau rungtyniauti ir kitiems žaidėjams, jie pasitempia. Manau, kad „Žalgiriui“ viskas susiklostys sėkmingai. Jei P.Jankūnas, M.Popovičius ir Milovanas Rakovičius sužais taip, kaip gali, mes tikrai laimėsime. Sakau „mes“, nes vis dar jaučiuosi esąs šios komandos narys. Planuoju atvykti į Lietuvą per LKL finalo seriją ir palaikyti saviškius.

– Ką norėtum pasakyti „Žalgirio“ sirgaliams? Ar negaila, kad tinkamai atsisveikinti, atrodo, ir nebuvo progos?

– Ačiū jiems už prisiminimus, kuriuos nešiosiu atmintyje visą gyvenimą. Gaila, kad negalėjau užbaigti sezono. Mes, žaidėjai, turėjome didelių lūkesčių ir žinau, kad sirgaliai taip pat tikėjosi ne mažiau. Deja, neturiu kito pasirinkimo – nelemta trauma privertė keisti planus. Jei neturėčiau pasiūlymų iš NBA klubų, net neabejoju, kad žaisčiau čia ir kitą sezoną. Gal nustebinsiu, tačiau tokį karjeros etapą tikrai įsivaizduoju. Jei neįsitvirtinsiu NBA, net neabejodamas grįšiu į „Žalgirį“.

– Lietuvoje susipažinai ir su Ty Lawsonu, kuris, pasibaigus NBA lokautui, grįžo į Denverio „Nuggets“ ekipą. Ar tebebendraujate?

– Žinoma, apsikeičiame žinutėmis beveik kiekvieną dieną. Jis labai mane palaikė morališkai, kai patyriau traumą. Džiaugiuosi, kad jam puikiai sekasi NBA lygoje, jis yra vienas savo ekipos lyderių. Bus smagu kitą sezoną susitikti jį NBA arenose.

– Ar daug ko išmokai per Europoje praleistą laikotarpį?

– Svarbiausių dalykų išmokau krepšinio aikštėje. Pažintis su poziciniu krepšiniu buvo labai naudinga. JAV labai svarbios individualios savybės. Jomis aš čia puikiai naudojausi, bet teko pratintis prie komandinio žaidimo. Supratau, kokia svarbi gynyba ir jos sistemų kaitaliojimas per rungtynes. Kaune pagerėjo mano tritaškių metimų taiklumas. Į Ameriką grįžtu būdamas geresnis krepšininkas. Tuo nė kiek neabejoju.