Bananų ir futbolo mėgėjui, Ispanijos tenisininkui Rafaeliui Nadaliui, 2008-ieji buvo ypač dosnūs: jis tapo olimpiniu ir pasaulio čempionu, laimėjo prestižinius "Grand Slam" serijos "Roland Garos" ir Vimbldono turnyrus bei buvo pripažintas geriausiuoju Europos sportininku.

Tradicinėje Lenkijos agentūros PAP apklausoje R.Nadalis surinko 146 taškus ir 20 tšk. aplenkė antroje vietoje likusią Rusijos lengvaatletę, olimpinę čempionę Jeleną Isinbajevą. Trečiąją vietą su 101 tšk. užėmė "Formulės 1" lenktynių pasaulio čempionas britas Lewisas Hamiltonas.

Be to, autoritetingo Prancūzijos sporto dienraščio "L'Equipe" geriausio 2008 m. pasaulio atleto rinkimuose R.Nadalis pateko į trejetuką kartu su Pekino olimpinių žaidynių žvaigždėmis – Jamaikos sprinteriu Usainu Boltu ir JAV plaukiku Michaelu Phelpsu.

– Metai buvo fantastiški, – prieššventiniuose interviu sakė R.Nadalis. – Labiausiai džiaugiuosi sėkme olimpinėse žaidynėse. Į Kiniją atvykau pavargęs, šlubavo sveikata ir iki paskutinės akimirkos abejojau, ar pavyks Pekine gerai sužaisti. Kai iškovojau aukso medalį, iš pradžių negalėjau patikėti, kad tapau čempionu. Sutrikau ir netgi susinervinau, kai užgrojo Ispanijos himną. Olimpiadai neprilygsta joks kitas teniso forumas, todėl žaidynių niekada nepamiršiu.

– O šiemetinio Vimbldono turnyro finalo su Rogeriu Federeriu?

– Iš tiesų šią mūsų dvikovą galima pavadinti unikalia, grandiozine. Man ji – kol kas emocingiausia per visą karjerą. Bet kurią beveik penkias valandas vykusio mačo akimirką galėjo įvykti lemiamas lūžis. Varžybas trikdė erzinančios pertraukos dėl lietaus. Po susitikimo jaučiausi išsunktas lyg citrina.

– Kada laimėjote savo pirmąsias varžybas?

– 1994-aisiais tapau Balearų salų čempionu. Man tada buvo aštuoneri.

– Ar tiesa, kad teniso mokyklą baigėte vėliau nei jūsų bendraamžiai?

– Sportas – naudingas užsiėmimas, tačiau vaikystėje jis neturėtų užimti septynias dienas per savaitę. Turi likti laiko mokslui, draugams. Aš be atodairos nėriau į treniruotes, keliones, reitingų turnyrus. Mokykla liko nuošalyje.

– Ar dar yra aukštumų, kurias norėtumėte pasiekti?

– Kasmet sausio 1-ąją gyvenimas tarsi prasideda iš naujo. Tai, žinoma, simbolinis atskaitos taškas, tačiau, prasidėjus Naujiesiems, visada pagalvoju, kas manęs laukia. O kalendoriuje – daug varžybų. Esu laimingas, kaip klostosi mano karjera. Todėl stengsiuosi, kad ir 2009-ieji nebūtų prastesni. Svarbiausia – sveikata. Jos linkiu visiems žmonėms ir sau asmeniškai.

– Ką jums davė tenisas ir jūs jam?

– Man tenisas – labai svarbi gyvenimo dalis. Aš netausoju savęs žaidimui, nes profesionalo karjera tęsiasi neilgai. Noriu, kad ji būtų užpildyta lyg indas – iki viršaus. Nežinau, kuo aš nusipelniau tenisui. Tai galėtų pasakyti šios sporto šakos žinovai, žiūrovai, mano varžovai.

– Ar manote, kad tenisas – sąžininga sporto šaka?

– Iš esmės dauguma sporto šakų yra sąžiningos, nors ir tarp jų yra nuodėmingų. Dopingas – sunkiai nuplaunama dėmė. Vis dėlto tenisininkai, kaip ir futbolininkai, bene rečiausiai nusižengia švaraus sporto principams.

– Kalbama, kad vienas jūsų kozirių – išskirtinė fizinė jėga.

– Jei mano kūnas būtų be trūkumų, nežinočiau, kas yra traumos. Pripažįstu, kad gamta man nepašykštėjo privalumų, bet tai nereiškia, kad nebūtina treniruotis, o pergalės savaime kris į krepšį kaip sunokę bananai.

– Mėgstate bananus?

– O, taip! Vieni mano bičiuliai atsigauna smaguriaudami ledais ar migdolais, kiti – kirsdami picas ar krevetes. Aš dievinu bananus.

– Jūs raketę laikote kairiąja ranka. O šaukštą?

– Šaukštą laikau dešiniąja ir ne teniso korte ja naudojuosi dažniau nei kairiąja. Su varžovais grumiuosi kairiąja. Man taip patogiau.

– Kaip jus pakeitė iškovoti titulai, apdovanojimai?

– Niekaip. Esu toks pat, kaip prieš 18 metų, kai pirmą kartą paėmiau į rankas teniso raketę. Kuklus, nedrąsus. Nesirenku, su kuo bendrauti, nuo ko atsiriboti. Grįžęs į gimtąjį Manakorą nevengiu gatvėse pasišnekučiuoti su miestiečiais. Juk dauguma iš jų matė, kaip pradėjau žaisti tenisą, jiems įdomu, kaip man dabar sekasi.

– Jus turnyruose visada lydi kas nors iš artimųjų. Tai padeda žaisti?

– Žinoma! Neįsivaizduoju, ar tinkamai susikaupčiau kovai, jei tribūnose nebūtų nė vieno giminaičio.

– Jūsų dėdė Miguelis Angelis Nadalis žaidė futbolą "Barcelona" klube ir Ispanijos nacionalinėje rinktinėje. Kodėl nepasirinkote futbolo?

– Jei ne tenisas, tikrai žaisčiau futbolą. Kai tenisas atsibos ir išeisiu į pensiją, grąžinsiu skolą sporto karaliui – nepraleisiu nė vienų mano favorito Madrido "Real" rungtynių.

R.Nadalio dosjė

Gimė: 1986 m. birželio 3 d. Manakore, Maljorkoje (Ispanija).

Ūgis: 185 cm.

Svoris: 80 kg.

Šeimyninė padėtis: nevedęs.

Pomėgiai: bananai, futbolas, golfas, kompiuteriniai žaidimai.

Sportinė karjera: žaisti tenisą pradėjo 1990 m., pirmasis treneris – dėdė Tonis Nadalis.

Pasiekimai: "Geriausias Metų naujokas" pagal Teniso profesionalų asociacijos (ATP) versiją (2003 m.), Daviso taurės su Ispanijos rinktine laimėtojas (2004 m.), penkių "Grand Slam" turnyrų nugalėtojas (2005–2008 m.), geriausias Europos tenisininkas (2005 m.), "Geriausias Metų debiutantas" pagal "Laureus World Sports Awards" versiją (2006 m.), Pekino olimpiados čempionas (2008 m.), pasaulio čempionas pagal Tarptautinės teniso federacijos (ITF) versiją (2008 m.), geriausias Europos sportininkas (2008 m.).