„Gal susitikime, kai grįšime iš Filipinų“, – į pasiūlymą pakalbėti apie atsakė A. Knašas.

25-erių tinklininkas, ką tik grįžęs po sėkmingo pasirodymo Tailande, tarsi nujautė, jog aukščiausias sezono taškas dar nepasiektas. Po kelių dienų jo laukė skambiausias karjeros titulas.

Savaitės Lietuvos sporto herojais tapo paplūdimio tinklininkai – 25 metų klaipėdietis Audrius Knašas, gyvenantis Kaune ir 24 metų kaunietis Patrikas Stankevičius, įsikūręs sostinėje.

Lietuvių duetas praėjusią savaitę Filipinuose pasipuošė prestižinio „Beach Pro Tour Challenge“ serijos turnyro bronza. Tai pirmieji tokių varžybų medaliai per visą Lietuvos paplūdimio tinklinio istoriją.

Mūsiškiai Filipinuose startavo dviem laimėjimais grupėje. Ketvirtfinalyje mūsiškių laukė akistata su Ispanijos paplūdimio tinklinio legendomis Pablo Herrera ir Adrianu Gavira, kuriems jie buvo anksčiau pralaimėję abi tarpusavio akistatas. Šįkart išaušo revanšo valanda. Lietuvos sportininkai 2:1 (21:16, 13:21, 15:9) palaužė ispanus ir užsitikrino geriausią karjeros pasiekimą tokio lygio turnyruose. Vėliau nedaug trūko, kad P. Stankevičius ir A. Knašas būtų pasidabinę dar aukštesnės prabos apdovanojimais. Turnyro pusfinalyje mūsiškiai po dramatiškos kovos 1:2 (16:21, 21:19, 13:15) pralaimėjo antriems pagal skirstymą australams Thomui Hodgesui ir Zachery Schubertui. Tą pačią dieną akistatoje dėl trečiosios vietos lietuviai 2:1 (23:21, 17:21, 15:10) patiesė anglus Javierą ir Joaquiną Bello.

Įkvėpimas: A. Knašas laisvalaikiu mėgsta pasigilinti ir į Friedricho Nietzsche’ės filosofijos veikalus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Galingas finišas lėmė, jog 2024-uosius Lietuvos sportininkai pasitiks turėdami realias galimybes perrašyti savo sporto šakos istoriją. Jie mėgins tapti pirmaisiais lietuviais, iškovojusiais kelialapį į olimpinių žaidynių paplūdimio tinklinio varžybas.

„Iki Paryžiaus olimpiados mums trūksta nedidelio žingsnelio, bet jį žengti bus be galo sunku“, – neslėpė A. Knašas.

Svarstėme, ar verta dar kažkur belstis, jei nesijaučiame optimaliai pasiruošę. Vis dėlto per savaitę apsigydėme traumas ir nutarėme eiti iki pabaigos.

– Papasakokite apie savo kelią didžiausios karjeros pergalės link? – pradėjome pokalbį su Kaune įsikūrusiu A. Knašu.

– Kelias buvo labai ilgas ir vingiuotas (šypsosi – aut. past.). Per šiuos metus sužaidėme apie 20 skirtingų turnyrų, aplankėme gal dešimt šalių – nuo Pietų Amerikos iki Azijos. 2023-aisiais gavome įvairios patirties, bet visuomet buvo pojūtis, kad savo lygiu nenusileidžiame net elitiniams varžovams.

Metus pradėjome sausį, o pavasarį prasidėjo tarptautiniai startai. Pradžioje sekė kvalifikaciniai turnyrai Brazilijoje, kuriuose likome 9-ti. Varžybose Portugalijoje pakilome iki 5-osios vietos. Po sėkmingų startų patekome į aukščiausio lygmens „Beach Pro Tour Elite 16“ turnyrą, kur niekas iš lietuvių vyrų nebuvo dalyvavęs. Hamburge sužaidėme su stipriausia pasaulio komanda iš Norvegijos – olimpiniais ir pasaulio čempionais, taip pat – su ketvirtąja planetos pora, o atkrintamosiose varžybose susitikome su daugkartiniais Europos čempionais iš Švedijos. Likome devinti, bet įgavome pasitikėjimo, kad galime konkuruoti su bet kuo. Svarbiausia buvo išlaikyti kantrybę ir nuoseklumą, eliminuoti taktines klaidas.

Titulai: prieš keletą metų A. Knašas (nr. 7) tapo salės tinklinio Austrijos čempionu ir taurės laimėtoju. / Volleyball-Waldviertel nuotr.

– Likus kelioms savaitėms iki bronzinio etapo, sėkmingai pasirodėte Tailande, kur pakilote iki 5-osios pozicijos. Ar iš tiesu po šio etapo galėjote nebeišskristi į Filipinus?

– Tailande pritrūkome stabilumo, vos kelių taškelių, kad būtume atsidūrę stipriausiųjų ketverte. Buvome patenkinti rezultatu, bet kartu liko toks jausmas, kad galime dar geriau. Grįžome į Lietuvą, pasijautė traumuos, nuovargis. Man skaudėjo kelį, Patrikui petį. Svarstėme, ar verta dar kažkur belstis, jei nesijaučiame optimaliai pasiruošę. Vis dėlto per savaitę apsigydėme traumas ir nutarėme eiti iki pabaigos. Nežinia, kada dar tokią galimybę turėsime. Vėl sėdome į lėktuvą ir grįžome į Aziją.

– Filipinuose nusileidote po varginančios 20 valandų kelionės. Kaip sekėsi vos po dienos poilsio aklimatizuotis visiškai kitoje laiko ir klimato zonoje?

– Mes jau įpratę. Visur taupome lėšas, tad atvykstame prieš pat varžybas, ilgesnei aklimatizacijai neturime galimybių. Laikomės nusistovėjusios rutinos – iškart po kelionės einame pasportuoti su kamuoliais arba svarmenų salėje, o kitą dieną pasidarome jau dvi treniruotes. Stengiamės pajausti varžybų sąlygas – smėlį, temperatūrą, oro drėgmę, vėją. Pasidairome į priešininkus. Filipinuose mums labai svarbu buvo laimėti ketvirtfinalį, nes susitikome su paplūdimio tinklinio legendomis iš Ispanijos Pablo Herrera ir Adrianu Gavira. Šie, maždaug 40-mečiai vyrai, laimėję ne vieną medalį, dalyvavę net penkiose olimpiadose. Su jais buvome žaidę anksčiau ir abukart pralaimėjome. Šįsyk buvome išanalizavę jų strategiją, pavyko taktiškai juos pergudrauti trečiajame sete.

Kitą dieną pusfinalyje per plauką nusileidome australams. Tą pačią dieną atsigaivinę ledo voniose vėl stojome į kovą dėl bronzos medalių. Broliams iš Anglijos buvome pralaimėję turnyre Indijoje, bet šį kartą žinojome, kad medalių jiems neatiduosime. Buvo daug nervų, ginčų, bet pabaigoje parodėme savo charakterį. Po paskutinio laimėto taško griuvau ant smėlio. Jaučiausi visiškai tuščias viduje. Prislėgė visas metų nuovargis, psichologinė įtampa, sukilo emocijos. Prisėdau nuošaliai ir negalėjau net pajudėti. Ir ašarą nubraukiau. Mintyse prasisuko visas sezonas, galvojau, kiek visko reikia patirti, kiek prakaito išlieti, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar. Geresnės sezono pabaigos net nesugalvosi…

– O Vilniuje jau laukė sutikimo šventė…

– Mes, tinklininkai, nesame lepinami dėmesio, todėl buvo labai malonu jo sulaukti. Oro uoste pasitiko artimieji, tinklinio bendruomenė. Visi nuoširdžiai džiaugėsi, sveikino. Jautėmės tarsi Kalėdos būtų atėjusios keliomis savaitėmis anksčiau.

– Turbūt ir jūs turite kam padėkoti už šį nuostabų sezoną. Juk kelionės po egzotiškas šalis, gausybę turnyrų, pasiruošimas varžyboms, ko gero, kainuoja nemažus pinigus?

– Be mūsų ištikimų rėmėjų „Top sport“, „Nando“, „Conti Hotel“, „Blulita“, „Antėja“ ir daugelio kitų, mes negalėtume net pasvajoti apie tarptautines aukštumas. Įsivaizduoju kaip sunku verslininkams patikėti kažkokiais jaunuoliais, kurie dar nieko neįrodę, o tik žada skambias pergales. Todėl esame jiems be galo dėkingi už mums suteiktą pasitikėjimo avansą, kurį pamažu pradedame atpirkinėti. Bent jau morališkai.

Debiutas: 2018-aisiais vos sustoję į porą lietuviai iškart nuskynė Europos jaunimo čempionato bronzos medalius. / Cev.eu nuotr.

– Per sezoną dalyvavote apie 20 turnyrų Europoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. Kas jums padeda planuoti biudžetą, organizuoti visą logistiką, dėliotis maršrutus, užsakinėti bilietus, viešbučius, tinkamą maitinimą? Gal turite agentą, pagalbininką, kuris atliktų visus tuo darbus?

– Kol kas viską daromės patys, pakonsultuoja ir rėmėjai, bendražygiai, tokie kaip Skirmantas Staniulis, kurie skiria savo laisvalaikį, patys įsitraukia į tinklinio pasaulį. Abu su Patriku universitete studijuojame su verslu, finansais susijusius dalykus, tad studijų metu įgytas žinias pritaikome praktiškai. Šiaip kaip tik dabar buriame visą pagalbininkų komandą: ieškome vadybininko, kalbamės su treneriais. Dirbome su specialistu iš Lenkijos, bet išsiskyrėme, dabar bandome susitarti su labai kvalifikuotais treneriais iš Italijos. Jei sugebėsime juos įpirkti, tikrai turėtume dar pakilti meistriškumo laiptais.

– Gal prie to gali prisidėti ir valstybės institucijos – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Nacionalinė sporto agentūra arba LTOK?

– Deja, dėmesio beveik nesulaukiame. Olimpinis komitetas kažkiek prisideda, o iš kitur – nieko. Pagal dabartinę sistemą mūsų pasiekimai prestižiniuose „Pro Tour“ turnyruose nieko nereiškia. Valstybė skaičiuoja tik pergales Europos ar pasaulio čempionatuose. Paplūdimio tinklinyje yra tokia milžiniška konkurencija tarp elito porų, kad mums, lietuviams, prasibrauti tarp penkių geriausių Senojo žemyno komandų kol kas yra nerealu. Žinant, kiek pajėgių duetų pretenduoja į titulus, net patekti į Europos čempionatą yra didelis pasiekimas. Gaila, kad valstybei mūsų sporto specifika nelabai rūpi. Gelbėja tik Tarptautinės tinklinio federacijos mums, kaip perspektyviai komandai, skiriama nedidelė parama, bet iš esmės laikomės tik privačių rėmėjų dėka.

Ir ašarą nubraukiau. Mintyse prasisuko visas sezonas, galvojau, kiek visko reikia patirti, kiek prakaito išlieti, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar.

– Grįžkite prie malonesnių temų. Papasakokite, kaip atsidūrėte tinklinio pasaulyje?

– Į tinklinio treniruotes atėjau vėlai – tik 13-os ar 14-os metų. Tiesa, iki tol paplūdimio tinklinį nuolat žaisdavau pajūryje, gimtojoje Klaipėdoje. Galima sakyti gyvenau Melnragės aikštelėse. Be to, augau sportiškoje šeimoje, tad aktyvus gyvenimo būdas, kūno priežiūra man ugdyta nuo mažų dienų. Mano senelis Algimantas Knašas, buvęs sportininkas, išgarsėjo visoje sovietų sąjungoje dviračiais atlikęs keturių ar penkių mėnesių ekstremalų žygį nuo Klaipėdos iki Vladivostoko. Jaunystėje sportavo ir tėvas bei mama. Turbūt tie genai persidavė ir man.

Padirbėjęs pas trenerį Aleksą Petrikauską pamažu pasiekiau suaugusiųjų lygį. Jame prasidėjo skambesnės pergalės - su Klaipėdos komanda tapau salės tinklinio Lietuvos čempionu. Nusprendžiau išmėginti jėgas užsienyje. Išvykau į Prancūzijos regioninę lygą. Ten gerai užsirekomendavau ir sulaukiau dėmesio iš Austrijos aukščiausiosios lygos klubo. Austrijoje sezonas susiklostė puikiai – tapome šalies čempionais, laimėjome taurę. Turėjau gerų pasiūlymų, bet mane labiau viliojo paplūdimio tinklinis. Nutariau surizikuoti – atsisveikinti su sale, atsisakyti garantuoto kontrakto ir sutelkti visas paplūdimio tinkliniui. Jaučiau, kad šioje atmainoje gali įgyvendinti savo svajonę – iškovoti olimpinį kelialapį. Salėje su Lietuvos rinktine tai padaryti būtų neįmanoma. Neturime tiek pajėgių žaidėjų, kad atlaikytume didžiulę elitinių rinktinių konkurenciją.

– Kaip susilipdė jūsų su Patriku pora?

– Patriką pažinojau seniai. Buvau ne kartą prieš jį ir su juo žaidęs salėje. O kartu jėgas išsibandėme dar 2018 metais. Vasaromis pažaisdavome paplūdimio tinklinio varžybose. Patrikas – kaunietis, bet gyvena Vilniuje. Aš – klaipėdietis, bet įsikūriau Kaune. Į duetą mus suvedė atsitiktinumas. Jis su kitu partneriu turėjo dalyvauti Europos jaunimo (iki 22 metų) čempionate, bet jo kolega gavo traumą. Aš irgi po traumos neturėjau komandžioko. Mus sustatė į porą. Be jokių bendrų treniruočių iškart laimėjome bronzos medalius. Pamatėme, kad tinkame vienas kitam. Tą sezoną baigėme atskirai, bet kitą jau pradėjome bendras treniruotes ir laimėjome savo pirmąjį tarptautinį suaugusiųjų turnyrą.

Stilius: iki 2 m ištįsusį ilgaplaukį P. Stankevičių varžovai praminė Ibra – garsiojo futbolininko Z. Ibrahimovičiaus pravarde. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur jūsų poros stiprybė?

– Mes esame gana skirtingi, bet todėl puikiai papildome vienas kitą. Aš esu dešiniarankis, Patrikas – kairiarankis. Aš sąlyginai neaukštas – apie 190 cm, Patrikas gerokai aukštesnis. Jis gali daug ką nuveikti dėka gerų fizinių duomenų, aš judrumu, gudrumu, taktikos pagalba. Mūsų žaidimo sistema atitinka šiuolaikines tendencijas. Žaidžiame taip, kaip tai geriausios komandos, kurios turi kairiarankį. Pavyzdžiui, panaudodamos vadinamąjį antrąjį lietimą. Jei aš priimu kamuolį ir perduodu Patrikui – jis gali daryti du sprendimus – smūgiuoti kamuolį arba perduoti atgal man, kad aš užbaigčiau ataką. Varžovų užtvaros statytojas nežino, ką mes pasirinksime. Atsiranda netikėtumo aspektas. Stengiamės išlaikyti didelį žaidimo tempą bei intensyvumą, vos priimame kamuolį, ieškome progų iškart atakuoti, bėgame, griūname, vėl atakuojame. Čia pavyzdžiu mums yra jaunas Švedijos duetas, pastaruoju metu šluojantis visus varžovus. Jie savo neįtikėtinu žaidimo intensyvumu, galima sakyti, pakeitė paplūdimio tinklinį. Kaip kažkada Stephenas Curry, savo itin tolimais metimais tarsi atitraukęs NBA tritaškio liniją.

– Sportinis meistriškumas ir darbas labai svarbu, bet spėčiau, kad siekiant aukščiausių viršūnių turite augti ir kaip asmenybės…

– Aš stengiuosi į gyvenimą žvelgti ne paviršutiniškai, o šiek tiek giliau. Analizuoju, kodėl kažkas nutiko vienaip ar kitaip. Paskaitau ne tik savo studijuojamos specialybės – antreprenerystės vadovėlius ar mokslinę informaciją apie sportininkų fiziologiją, bet ir filosofines knygas. Pavyzdžiui, man įdomūs savo sričių lyderiai, jų autobiografijos. Iš filosofų patinka Nyčės veikalai. Jie duoda daug minčių apmąstymui ir padeda sunkesniais momentais.

Į tinklinio treniruotes atėjau vėlai – tik 13-os ar 14-os metų. Tiesa, iki tol paplūdimio tinklinį nuolat žaisdavau pajūryje, gimtojoje Klaipėdoje.

– Pakalbėkime apie taip netikėtai priartėjusią olimpinę svajonę. Ar ji jau pasiekiama ranka?

– Šis sezonas buvo pirmas aukščiausiame profesionaliame lygyje. Būdami naujokai nuveikėme nemažai, bet norint patekti į Paryžiaus olimpines žaidynes reikia daugiau stabilumo. Į olimpinį reitingą skaičiuojami 12 geriausių turnyrų nuo 2023-ųjų sausio iki 2024-ųjų vasaros. Mūsų reitingo taškų vidurkis šiemet siekė 460 taškų, o reikėtų apie 600. Laiko pasikelti vidurkį turime apie pusmetį. Labai tikimės, kad kitąmet bus daugiau tokių sėkmingų pasirodymų kaip pastarasis Filipinuose.

– Kada pradėsite 2024-ųjų olimpinį sezoną?

– Gruodį skirsime traumų apsigydimui ir organizaciniams reikalams. Kažkiek ruošimės ir fiziškai, o ant smėlio grįšime sausį. Iš pradžių dirbsime uždarose patalpose, o vėliau vasarį išvyksime kažkur į šiltus kraštus jau intensyvesnėms žaidybinėms treniruotėms. Pavasarį jau prasidės lemiami turnyrai.