"Malonu, kad pasveikino, pagerbė, įteikė apdovanojimą, specialius Lietuvos rinktinės marškinėlius. Tik tas numeris ant marškinėlių manęs nedžiugina. Žaisdamas "Žalgiryje" vilkėjau 10 numeriu paženklintą aprangą, o dabar gavau 75 numerį. Bet jau nieko nepadarysi", – su šypsena konstatavo B.Zelkevičius, iki šiol gyvenantis futbolu, vadovaujantis Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybai.

– Kovo 22-ąją Lietuvos vyrų futbolo rinktinė Liuksemburge pradės 2020 m. Europos futbolo čempionato atrankos varžybų ciklą. Kaip manote, ar pavyks naujam strategui V.Urbonui sustyguoti lietuvių žaidimą?

– Prieš kelias savaites Trenerių taryba turėjo labai įdomų ir turiningą susitikimą su naujuoju Lietuvos vyrų futbolo rinktinės treneriu Valdu Urbonu. Jis labai tvarkingai išdėstė savo požiūrį, mintis ir sumanymus. Aš Valdą neblogai pažįstu dar iš tų laikų, kai jis žaidė mano treniruotame "Žalgiryje". Tai yra ramus, protingas ir įdomus žmogus, puikus futbolo specialistas. Atvirai pasakysiu, man šis federacijos pasirinkimas labai patinka, manau, kad V.Urbonas buvo geriausias įmanomas variantas iš visų mums žinomų kandidatų. Puikiai suprantu, kad jam nebus lengva perrikiuoti Lietuvos rinktinės gretas, nes problemos yra įsisenėjusios ir per kelias dienas ar mėnesius jų niekas neišspręs. Natūralu, kad Valdas jaučia tam tikrą įtampą, bet jis taip pat žino kur atėjo ir ko atėjo.

Kita vertus, nesutinka su kai kurių specialistų komentarais, kad Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu galėjo tapti tik savižudis. Vis dėlto,  treniruoti šalies rinktinę turėtų būti kiekvieno futbolo trenerio pagrindinis tikslas. Be abejo, šiuo metu rinktinė yra pačiame dugne ir ypatingų aukštumų su ja niekas nepasieks. Tačiau blogiau būti taip pat jau negali.

– O gal visgi gali būti ir blogiau? Jei Lietuvos rinktinė pralaimėtų Liuksemburgui, tai neabejotinai sukeltų futbolo mėgėjų nepasitenkinimą.

– O kodėl manote, kad Lietuvos rinktinė šiuo metu yra pajėgesnė už Liuksemburgą? Vis dėlto Liuksemburgas – tai ne San Marinas ar Gibraltaras, tai aukštesnio lygio komanda. Užtenka pažvelgti į pasaulinį šalių rinktinių reitingą. Liuksemburgas jame užima 87 vietą, o Lietuva – 132. Mūsų futbolo mėgėjai dažnai leidžia sau nuvertinti mažų valstybių futbolo rinktines, susidaro įspūdis, kad daugelis vis dar gyvena praeities pergalėmis.

Kartą aš taip pat sulaukiau priekaištų, kad Lietuvos rinktinė tik minimaliu skirtumu įveikė Kiprą. Tačiau jau tada Kipras buvo futbolo šalis, ten kiekviename kaimelyje buvo puikios futbolo aikštės, stadionai – ir jie visada buvo pilni žaidžiančių bei stebinčių žmonių. Nenuostabu, kad per keliolika praėjusių metų Kipras, kaip ir beveik visos kitos Europos valstybės, aplenkė Lietuvą ir dabar mes esame futbolo autsaideriai, o ne Kipras ar Liuksemburgas. Tai reikia įsisąmoninti ir nepuoselėti nepagrįstų lūkesčių bei iliuzijų.

Pažvelkite bent jau į komandų sudėtis, palyginkite, kokiuose klubuose ir čempionatuose žaidžia mūsų ir varžovų žaidėjai. Tada gal nekils klausimų, kodėl Lietuvos rinktinė nusileido Rumunijai ar Juodkalnijai, neminint Serbijos. Visose komandose žaidžia gerokai aukštesnio lygio čempionatuose užsigrūdinę futbolininkai. O mūsų rinktinės geriausi futbolininkai rungtyniauja Lenkijos čempionate arba Kazachstano pirmenybėse. Tokia yra reali padėtis.

Man sunku suvokti, kaip per 30 metų mes nesugebėjome pasistatyti normalaus stadiono.

– Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad mūsų šalies futbolas atsidūrė tokioje nepavydėtinoje padėtyje?

– Priežasčių buvo daug ir įvairių. Juk prieš tris dešimtmečius futbolas Lietuvoje niekuo nenusileido krepšiniui, buvo ir skambios pergalės, ir ryškūs žaidėjai, ir pilni stadionai. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę krepšinis tik dar labiau sutvirtino savo pozicijas, o futbolas nuosekliai degradavo. Man sunku suvokti, kaip per 30 metų nesugebėjome pasistatyti normalaus stadiono. Jei neklystu, esame vienintelė Europos valstybė be nacionalinio futbolo stadiono. Bet tai tik ledkalnio viršūnė.

Labai prastai išvystyta yra visa futbolo infrastruktūra visoje šalyje, dėl to kyla sunkumų ugdant jaunuosius futbolininkus, rengiant pamainą. Tiesą sakant, mes iki šiol apskritai neturėjome jokios vaikų ir jaunių ugdymo metodikos, visi treneriai dirbo, kaip norėjo ar sugebėjo. Tik šių metų vasarį federacija pagaliau apsisprendė Lietuvoje įdiegti Briuselio "Anderlecht" futbolo klubo sukurtą ir ištobulintą jaunųjų futbolininkų treniruočių programą. Tai labai reikšmingas sprendimas, bet jo vaisių sulauksime tik po daugelio metų.

– Ar tikite, kad lietuviams pavyks sėkmingai perimti belgų patirtį?

– Manau, kad blogiau dėl to tikrai nebus. Tačiau "Anderlecht" programa savaime jokių stebuklų nepadarys. Svarbiausi šios programos dalyviai yra treneriai. Kaip jie dirbs, tokie ir bus rezultatai. O tie treneriai yra skirtingi, vieni daugiau bendrauja su vaikais, aiškina, stengiasi, kiti tiesiog atlieka savo darbą, praveda treniruotę. Ir viskas. Tad programa nieko blogo nepadarys, bet ir kokybiško žaidėjo pati neiškeps, viskas gulsis ant vaikų trenerių pečių. Bet jei rimtai tuo užsiimsime, tai mūsų futbolas gaus labai solidų postūmį.

– Bet anksčiau ir be "Anderlecht" programos Lietuvos treneriai parengdavo futbolininkus sėkmingai žaidusius ir Lietuvos rinktinėje.

– Lietuvos rinktinės problemos susijusios ne tik su vaikų trenerių darbu. Mano manymu, esminė klaida buvo padaryta prieš 5–6 metus, kai iš rinktinės vienu mostu buvo pašalinti vyresni futbolininkai – Deividas Šemberas, Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Žydrūnas Karčemarskas. Tuo metu jie dar tikrai galėjo būti naudingi komandai, ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų, perduodami savo patirtį ir žinias jaunesniems futbolininkams. Bet tuometei federacijos valdžiai jie buvo nereikalingi, nepatogūs. Galbūt tokiu dirbtiniu rinktinės atjauninimu buvo siekiama iš anksto apsidrausti nuo galimų nesėkmių, nes juk negali reikalauti gero žaidimo ir aukštų rezultatų iš jaunos, žalios rinktinės. Manau, kad tie žmonės norėjo nuo savęs "nusiimti" atsakomybę už rezultatus, bet dėl tokio jų sprendimo Lietuvos rinktinė atsidūrė gilioje krizėje. O tuo metu kitos komandos nusiyrė į priekį.

– Tad ko mums tikėtis iš dabartinės Lietuvos rinktinės?

– Kai nėra tinkamo lygio žaidėjų, net ir geriausias treneris yra bejėgis kažką kardinaliai pakeisti. Kadangi naujų futbolo talentų Lietuvoje neatsirado, V.Urbonui teks ieškoti vidinių resursų. Gerai susipažinęs su dabartiniais rinktinės nariais jis turėtų parinkti jiems geriausias pozicijas aikštėje, o žaidimo planą pasirinkti pagal geriausias jų savybes.

Be to, rinktinė – tai ne futbolo klubas, rinktinėje jis paprasčiausiai neturės laiko kažką tobulinti, šlifuoti. Bus kelios treniruotės, per kurias bus galima tik bendrais bruožais supažindinti žaidėjus su savo planais, sumanymais ir išmėginti kažkokius taktinius elementus. Ir viskas. Iš esmės, pagrindinė atsakomybė tenka futbolininkams, kaip jie nusiteiks, pasiruoš rungtynėms, kokios formos atvyks į rinktinę iš savo klubų.

– Benjaminai, nuolat daug kalbama apie nacionalinį stadioną. Gal jis taptų šviesos spinduliu Lietuvos futbolą gaubiančioje tamsoje?

– Nacionalinis stadionas yra kiekvienos šalies įvaizdžio, prestižo reikalas. Privalome kaip nors užbaigti tas amžinas statybas ir visam laikui išspręsti šią problemą. Bet vienas, nors ir labai didelis ir gražus, stadionas mūsų futbolo bėdų neišspręs. Lietuvai reikia ir nacionalinio stadiono, ir futbolo aikščių su dirbtine danga, ir futbolo aikštynų prie mokyklų, ir kuo daugiau dengtų, universalių maniežų. Tik žaisdami futbolą visus metus mūsų vaikai sparčiai tobulės, bus lengviau atrinkti geriausius ir talentingiausius. Norinčių žaisti futbolą vaikų tikrai netrūksta, reikia tik tinkamos infrastruktūros ir kuo daugiau savo darbą mylinčių bei jį išmanančių futbolo trenerių.