250 km atstumas, įveiktas per penkias dienas, skamba nelabai ypatingai, tačiau vos prieš dieną iš Rumunijos grįžę vyrai pasakoja, kad būdavo situacijų, kai per keliolika minučių tekdavo įveikti vos kelių metrų atstumą. Taigi apie įspūdžius iš "Hunt the Wolf" varžybų mūsų dienraščiui pasakoja pirmą kartą jose dalyvavęs Antanas Kanopkinas.

– Antanai, tokio masto varžybose dalyvavote pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?

– Tikriausiai reikia diplomatiško atsakymo (juokiasi)? Kadangi šiose varžybose aš dalyvavau pirmą kartą, man viskas buvo nauja ir nepatirta. Bent jau pirmąsias dvi dienas. Kiti komandos nariai, kurie šiose varžybose dalyvavo praėjusiais metais, jau galėjo nuspėti, ko laukti, ir tam rengėsi, o mane ruošė bent jau morališkai. Kalbėdamas apie trasas, kurias teko įveikti, galiu pasakyti tik du žodžius – žiauriai sudėtinga!

– Ką turite galvoje?

– Buvo žiauru visomis prasmėmis – ekstremalumo, techniškumo. Organizatoriai parengė labai sudėtingas trasas, todėl buvo dienų, kai iš varžybų pasitraukdavo ne vienas stiprus sportininkas – paprasčiausiai neatlaikydavo technika.

– Ar lietuviai buvo patenkinti savo keturračiais?

– Jau minėjau, kad dalis komandos į šias varžybas važiavo antrą kartą, tai ir keturračiai buvo paruošti tinkamai – sumontuotos didesnio aukščio padangos, kitaip sureguliuotas pats keturratis, sumontuoti papildomi aksesuarai. Trumpai tariant – technika esame patenkinti.

– Gerą pasiruošimą vainikavo ir aukštos vietos ant nugalėtojų pakylos?

– Po tokių varžybų sunkiausia kalbėti apie rezultatą. Visi viską matuoja skaičiais – minute mažiau ar daugiau. Mūsų pasiektos antra ir trečia vietos, mano manymu, yra puikus rezultatas vien dėl to, kad pirmos vietos nugalėtojas vengras gyvena visai netoli tų vietų, kuriose vyko varžybos, ir jis turi visas galimybes atvažiuoti čia treniruotis. Dažnai po varžybų klausiama, ar buvo galima tikėtis ir aukštesnių pozicijų, tai aš atsakau – taip, galima, tačiau galėjo nutikti ir taip, kad mes net nefinišuotume. Šiose varžybose viskas labai nenuspėjama – aš dvi dienas važiuodavau rikiuotės gale, tačiau galiausiai finišą pavykdavo pasiekti pirmam. Važiavau ir pirmose pozicijose, tačiau dėl gedimo nebaigiau varžybų. Šiose varžybose nereikia skubėti. Reikia viską labai apgalvoti, numatyti galimas problemas.

– Ar įmanoma žodžiais nupasakoti sąlygas, kuriomis teko varžytis?

– Ar esate matę ką tik sugriautą namą ir kaip atrodo griuvėsiai, kokie dideli luitai? Tokia danga mums teko važiuoti Rumunijoje. Ir tai nebuvo lygi vietovė. Kad įsivaizduotumėte šlaitą, kuriuo teko kopti, pabandykite užkopti į kalną, į kurį kelia funikulierius, tik prieš tai visą jį padenkite tais statybinių atliekų luitais – štai jums ir trasa, kuria mums teko važiuoti visas penkias dienas, su keliomis išimtimis, kai galėdavome šiek tiek greičiau pavažiuoti miško proskyna ar kokiu nors takeliu. Dažnai tik įveikę kliūtį suprasdavome, kokia sudėtinga ji buvo.

– Iš užsieniečių sulaukėte daug pagyrų už tai, kad elgėtės labai komandiškai. Ar iškart ir buvo apgalvota tokia taktika?

– Tokią taktiką buvome aptarę prieš varžybas. Sutarėme, kad, jeigu kurį nors iš komandos narių reikės traukti ar stumti, tai mes stosime ir padėsime vieni kitiems – tai ir darėme nuo pat pirmos varžybų "Hunt the Wolf" dienos. Kai plakama liežuviais, sakant, kad lietuviai nevieningi, aš raginu pasižiūrėti į mūsų komandą – lietuviai gali būti vieningi net individualiose varžybose, ir tai mes parodėme visam pasauliui. Mūsų komandos dvasia stebėjosi vengrai, švedai, italai. Jie tvirtino, kad dar nematė taip vieni kitus palaikančių komandos narių. Mūsų techninis personalas trasoje mus sutikdavo tris, neretai ir keturis kartus, kad įsitikintų, kad tęsiame varžybas ir ar nereikia pagalbos. Tuo metu kitų komandų mechanikai į trasas užsukdavo vos vieną kartą.

Mūsų komandos dvasia stebėjosi vengrai, švedai, italai. Jie tvirtino, kad dar nematė taip vieni kitus palaikančių komandos narių.

– Kiek buvo atvejų, kai prireikė pagalbos?

– Keli kartai buvo. Vieną kartą pagalbos prireikė man, tačiau jau buvau per toli nuo vietos, kur mane komandos mechanikai galėtų lengvai pasiekti, tad teko traukę pasikeisti pačiam. Tai nėra kažkas ypatingo, tačiau, jei greta būtų komandos mechanikai, darbas būtų buvęs atliktas per 3 min. Aš vienas sugaišau – 10 min. Kalbant apie kitus gedimus, su kuriais susidūrė komandos nariai, tai kaistantys varikliai, tačiau tokios problemos iškilo, kai buvome aukštai kalnuose, tad iki jų komandai privažiuoti taip pat būdavo nelengva. Labai svarbus buvo ir moralinis komandos palaikymas. Įsivaizduokite, kad važiuoji negyvenamais kemsynais ir staiga pamatai mėlynai apsirengusių vyrų būrelį, kurie privažiavus šaukia "Varyk! Nepasiduok!". Tokiu atveju pamiršti, kad jau esi pavargęs, kad upeliais bėga sūrus kaip jūros vanduo prakaitas.

– Kokia tokių varžybų atmosfera?

– Visada buvo kovinė. Vietos atsipalaiduoti nebuvo. Gyvenome viešbutyje, kuriame buvo puikus baseinas, tačiau nukeliauti iki jo net nebuvo laiko. Mūsų stovyklos palapinė techniniame parke anksčiausiai buvo uždaryta pusę dešimtos vakaro, o dažniausiai mechanikai triūsdavo iki 23 val., kad keturračiai būtų paruošti kitai varžybų dienai. Važiuodami stengdavomės saugoti motociklus, kad jais būtų galima varžytis ir kitą dieną, nes jeigu būtume važiavę visu pajėgumu ir netausoję technikos, varžybas būtume tikriausiai baigę pirmą dieną.

Labai sunku šias varžybas palyginti su kokia nors kita sporto šaka. Gal jos panašios į boksą, kai kova vyksta sąžiningai ir remiantis visomis taisyklėmis, – jeigu varžovas išsinarina koją, tai priešininkas nesistengia jo nukautuoti, tačiau padeda atsikelti ir kovą toliau tęsia garbingai.

– Ar netrūko geros nuotaikos?

– Visi linksmiausi dalykai nutikdavo serviso zonoje. Pagrindinis žodis, kuris dažniausiai nuskambėdavo iš mūsų lūpų, – nuplaktas, atplaktas, užplaktas – taip įvardydavome visas motociklo detales žemiau kelių. Keturračiui tekdavo žiaurūs smūgiai – trankydavosi į akmenis, rąstus. Motociklai kentėjo. Pagrindinė frazė, skambėdavusi grįžus į stovyklą, – atplakite nuplaktą motociklą.