Nė vienas kitas treneris negali pasigirti, kad tiek daug jo auklėtinių žaidžia šalies futbolo rinktinėje. Nė vienam kitam treneriui nepavyko šį sezoną tiek daug nuveikti tarptautinėje arenoje. Bet 20 metų šią duoną kremtantis Virginijus Liubšys dar nėra pasisotinęs futbolu.

"Tikrai šiemet sukanka 20 metų? Teisingai. Labai ačiū", – išgirdęs dienraščio sveikinimus 20 metų trenerio darbo jubiliejaus proga dėkojo V.Liubšys.

1989-aisiais, baigęs vartininko karjerą, specialistas stojo prie Panevėžio "Ekrano" vairo ir ėmė diegti savo koncepciją, kurios pagrindas – jaunų vietos žaidėjų ugdymas. Įvairių kartų "Ekrano" auklėtiniai iki šiol dažnai pavadinami "Liubšio vaikais" – tokių šiuo metu Lietuvos rinktinėje yra net aštuoni.

Dabar patyręs futbolo specialistas rinktinei jau ugdo Vilniaus jaunuolius. Nuo 2008 m. sostinės "Vėtrai" vadovaujantis futbolo specialistas pabrėžė – nėra nieko maloniau, nei padėti tobulėti ir skintis kelią į aukštumas jauniems žaidėjams.

– Šiemet sukanka 20 metų, kai dirbate futbolo treneriu. Kaip galėtumėte keliais sakiniais apibendrinti šį laikotarpį? – dienraštis pradėjo pokalbį su V.Liubšiu.

– Sunku taip trumpai apibūdinti, bet tai buvo įdomus darbas – ir su pakilimais, ir su nuopuoliais. Esu treneris, o jūs žinote, kad treneris vieną dieną yra geras, antrą – jau maišomas su žemėmis. Galima sakyti, kad tai gyvenimas ant amerikietiškų kalnelių.

– Net 18 metų dirbote vienoje komandoje – "Ekrane". Trenerių darbe tai nepaprastai ilgas laikotarpis...

– "Ekranas" man – pati brangiausia komanda. Šioje komandoje pradėjau ir savo, kaip vartininko, karjerą. Po to buvo keleri metai Klaipėdos "Atlante", bet paskui grįžau ir, kaip paaiškėjo, grįžau ilgam. Nežinau, kur to ilgo bendradarbiavimo paslaptis. Aišku, buvo ir sunkių akimirkų, bet su "Ekranu" laimėjome beveik visus įmanomus titulus – Lietuvos čempionatą, taurę, supertaurę, Baltijos lygos čempionatą. Tai buvo labai geri metai, nes Panevėžyje žmonės labai myli futbolą. O juk mes, futbolo žmonės, pirmiausia ir stengiamės dėl sirgalių.

– Ar labai sunku buvo išsiskirti su "Ekranu"?

– Manau, kad kiekvienam treneriui ateina toks laikas, kai reikia išeiti. Aišku, tai nebuvo lengvas procesas, bet dabar į viską žiūriu blaiviai. Galbūt aš "Ekrane" jau buvau išsisėmęs, buvo atėjęs persisotinimo jausmas, todėl reikėjo naujų iššūkių. Kai papuoli į naują aplinką, sutinki kitus žaidėjus, kitus reikalavimus, kitus klubo tikslus, vėl viskas pasidaro įdomu. Kraujas užverda iš naujo, lyg gimsti iš naujo.

– Futbolas jums daugiau duoda ar atima?

– Žinoma, tai daug nervų kainuojantis darbas. Be to, jau 30 metų nesu vasarą turėjęs normalių atostogų, negaliu skirti tiek laiko, kiek norėčiau, šeimai. Tačiau kartu futbolas daug duoda. Tos emocijos ir adrenalinas – kaip skanus saldainis, kurio labai norisi vėl iš naujo paragauti. Po sezono atrodo, kad to saldainio daugiau nebevalgysi, bet praeina savaitė kita, ir vėl norisi pasmaguriauti. Žinau, kad taip jaučiasi daugelis trenerių.

– Jei dabar galėtumėte sugrįžti 20 metų atgal, ar vėl pasirinktumėte tą patį kelią?

– Trenerio darbas nėra lengvas, bet man jis teikia malonumą. Jei galėčiau sugrįžti į praeitį, bandyčiau daugiau pasiekti kaip žaidėjas. Tikrai nepavydžiu, bet šiek tiek apmaudu, kad dabartiniai žaidėjai turi geras sąlygas daug pasiekti ir iš futbolo užsidirbti visam gyvenimui. Mūsų laikais to nebuvo. Manau, kad tai didžiausia mūsų kartos tragedija. Ir kalbu ne vien apie futbolininkus. Tie patys legendiniai "Žalgirio" krepšininkai per visą karjerą nieko neuždirbo, nes gaudavo tik po kelis šimtus rublių. Tų laikų sportininkų darbas ir atsidavimas nebuvo vertinamas taip, kaip dabar.

– Laiko mašina nuvykome į praeitį, nukeliaukime ja ir į ateitį. Kaip save įsivaizduojate po 10 metų?

– Būtų įdomu save išbandyti užsienyje. Pernai Ukrainoje gavau UEFA "Pro" trenerio licenciją, todėl galiu dirbti bet kurioje šalyje. Tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Pagrindinis – kad kuo daugiau jaunų žaidėjų įsijungtų į Lietuvos rinktinę. Manau, kad mūsų rinktinė yra pribrendusi pasiekti kažką daugiau. Didelis būrys gerų žaidėjų dabar yra pasiekę savo karjeros zenitą, todėl manau, kad per kelis artimiausius metus galime pakartoti latvių pasiekimą (2004 m. pateko į Europos čempionatą – red. past.).

– O pats neturite ambicijų į tą žygį vesti rinktinės?

– Manau, kad apie tai svajoja kiekvienas treneris, bet dabar nenorėčiau apie tai kalbėti. Dabar dirbu "Vėtros" klube ir čia atlieku savo užduotis. Turime jauną komandą, iš kurios bent 4–5 žaidėjai artimiausiais metais galėtų papildyti Lietuvos rinktinę. Man asmeniškai labai smagu būtent taip prisidėti prie rinktinės pergalių. Ir dabar nacionalinėje komandoje yra aštuoni panevėžiečiai, tai glosto širdį.

– Panevėžyje visada garsėjote kaip geras jaunų žaidėjų mokytojas. Dabar Vilniuje taip pat turite užtektinai mokinių. Kokių savybių reikia geram mokytojui?

– Visada sakau, kad pirmiausia reikia mylėti futbolą, o visa kita ateis paskui. Deja, dabar padėtis keičiasi, daug sunkiau išugdyti jauną žaidėją. Auga tokia karta, kuri iš pradžių nori gauti, o tik paskui žaisti. Dabartinis jaunimas turi daugiau pagundų – kompiuterių, žaidimų, draugų. Pasikeitė mentalitetas, bet patys futbolo principai iš esmės liko tie patys. Nė vienas, net pats geriausias treneris neišugdys gero žaidėjo, jei žaidėjas pats nenorės lieti prakaito ir nedegs futbolu.

– Tačiau per 20 metų taip ir neišdygo nacionalinis stadionas, visoje šalyje trūksta treniruočių aikščių, normalios infrastruktūros. Kaip tokiomis sąlygomis degti meile futbolui?

– Prieš kelerius metus buvau Vokietijoje. Jų treneriai net su tomis sąlygomis, apie kurias mums nėra ko svajoti, skundėsi, kad sunku surinkti pajėgią komandą. Šiuo atžvilgiu mūsų vaikų ir jaunimo treneriai daro stebuklus, prieš juos galima tik nulenkti galvą.

Iš tikrųjų gabių ir entuziastingų trenerių mums netrūksta, jaunimas taip pat nori žaisti futbolą, bet tobulėti nėra tinkamų sąlygų. Vienintelėje Marijampolėje vaikai gali treniruotis ištisus metus. Ką ir sakyti, kai "Fulham" atstovai, pamatę mūsų stadioną, pasakė, kad pas juos tokia padėtis buvo apie 1980 m. O juk "Vėtros" stadionas vienas moderniausių šalyje. Žinoma, mums nėra ko lygintis su anglais, bet ir pas artimiausius kaimynus – baltarusius, latvius, lenkus – padėtis daug geresnė.

– Kodėl tada mes trypčiojame vietoje? Kas dėl to kaltas?

– Nenoriu nieko kaltinti. Galbūt tie seni skandalai atbaidė rėmėjus ir žiūrovus nuo futbolo. Skaudžiausia, kad stadionuose nėra sirgalių. Tai – didžiausia problema. Kai į mūsų rungtynes su "Fulham" atėjo 5 tūkst. žiūrovų, jausmas visiškai kitoks. Atrodo, ir kojos lengvesnės, ir kamuolys labiau kimba. O kai tribūnose sėdi 200 žmonių? Tada pradedi galvoti, kam iš viso mes žaidžiame. Mes esame turbūt vienintelė pasaulio valstybė, kurioje televizijos prašo klubą sumokėti už rungtynių transliavimą.

Kitose šalyse futbolas yra gyvenimo būdas. Iš lenkų esu girdėjęs, kad pas juos panaši padėtis buvo prieš 8–10 metų, kai į stadionus susirinkdavo po 500–600 žiūrovų. Dabar ten į derbius susigrūda iki 50 tūkst. žmonių. Mes to greitai nepasieksime, bet reikia bandyti. Pirmiausia turime paklausti, ką mes galime pasiūlyti žiūrovui? Kodėl jis turėtų eiti į futbolo stadioną, kur nėra dengtų tribūnų, o lietus pila ar sninga tiesiai ant galvos? Kodėl jis neturėtų eiti į "Siemens" areną ir šiltai ramiai žiūrėti krepšinio?

– Bet kartais susidaro įspūdis, kad patys klubai nelabai domisi galimybe pritraukti žiūrovų. Tarsi futbolas būtų tik pačių futbolininkų reikalas.

– Labai teisingai pastebėjote. Visame pasaulyje pats svarbiausias žmogus futbole yra sirgalius. Deja, pas mus viskas atvirkščiai. Kita vertus, futbolo pasaulio žmonės turėtų paklausti, ką mes galime pasiūlyti? Žiūrovams reikia arba geros komandos, arba gerų rungtynių, arba gerų salygų. Lietuvoje šiuos dalykus galime pasiūlyti tik vieną kitą kartą per metus, kai klubai žaidžia Europos turnyruose. Į mūsų rungtynes su "Fulham" atėjo daug žiūrovų, bet daugiausia atėjo pažiūrėti anglų.

– Ir A lyga – ne panacėja.

– Tikrai, šiemet labai liūdna, kad neturime "Kauno", Vilniaus "Žalgirio", Klaipėdos "Atlanto" – klubų, kurie buvo Lietuvos futbolo veidas. Liūdna dėl to, kad A lyga taip susilpnėjo, o juk prieš gerą dešimtmetį turėjome labai stiprų čempionatą, kai kovojo Kauno "Inkaras", Šiaulių "Kareda", "Ekranas", "Žalgiris". Dabar takoskyra tarp lyderių ir autsaiderių yra didesnė, nors, tiesa, nuo čempionato pradžios ji sumažėjo. Kitas klausimas – ar autsaideriai susilpnėjo, ar lyderiai pradėjo žaisti prasčiau?

Manau, kad iš žemesnio diviziono atėjusioms komandoms palanku kovoti su "Ekranu", "Sūduva", "Vėtra" – jie tobulėja, didina savo meistriškumą. Bet stipresniems klubams labai reikia gerų rungtynių su stipriais varžovais. Tik žaisdamas su stipriais varžovais gali tobulėti. Jei su tokiu "Fulham" klubu sužaistume 12 kartų per sezoną, komandos meistriškumas gerokai pakiltų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Anglų lyga yra stipriausia Europoje, o jų klubai sėkmingiausiai žaidžia ir Europos turnyruose. Italų "Serie A" pastaraisiais metais nusilpo, todėl ir jų klubai nieko nebelaimi Europoje.

– Pritariate prieš kelerius metus buvusio rinktinės trenerio Algimanto Liubinsko išsakytai minčiai, kad A lyga vis labiau panašėja į mėgėjų pirmenybes?

– Nemanau, kad treneris tai ir turėjo omenyje. Be abejo, padėtis yra sunki, dabar krizė sumažino klubų biudžetus dukart ir net daugiau kartų. Bet padėtis nėra beviltiška. Jei ji tokia būtų, mūsų klubai Europoje pralaimėtų be jokių prošvaisčių, kaip Liuksemburgo ar Lichtenšteino komandos. O mūsų klubai šiemet Europoje pasirodė visai garbingai. Žinoma, žaisti vien garbingai, bet pralaimėti nėra malonu. Tačiau esu įsitikinęs, kad mes sulauksime tokių laikų, kai Lietuvos klubai galės kaip lygūs kovoti su elitinių Europos lygų atstovais. Reikia tik dirbti ir tikėti tuo, ką darai.

– Gal turite savo Lietuvos futbolo viziją?

– Kadangi neturime stipraus čempionato, mes turime daugiausia dėmesio skirti nacionalinei ir jaunimo rinktinėms. Šiuo metu tai ir yra daroma. Kai rinktinė iškovos pergalių, tada ir tas stovintis vanduo turėtų išsijudinti. Turime geros medžiagos, gerų trenerių, o sąlygos gali tik gerėti. Tikrai nebūsime pasaulio elito atstovai, tačiau bent jau solidūs vidutiniokai – tikrai.