Nėra nė vienos sporto šakos, kurios atstovams nereikėtų specialios įrangos, prietaisų ar bent jau aprangos arba apavo. Į olimpiečių naudojamų „ginklų“ arsenalą ir jų subtilybes – „Olimpinės panoramos“ žvilgsnis iš arti.

Sakoma, kad profesionalų futbolininką peni kojos, todėl apavas yra išskirtinai svarbi futbolo sportinio inventoriaus dalis. Daugiausiai kartų Lietuvos rinktinei atstovavęs žaidėjas, dabartinis Vilniaus „Žalgirio“ gynėjas ir žaidžiantis treneris Andrius Skerla sutiko papasakoti apie futbolininkų apavą, jo pasirinkimo kriterijus, savybes, kainas ir kitus svarbius niuansus.

„Kiekvienas futbolininkas į apavą žiūri skirtingai: vienam būtina turėti daug porų avalynės, kitas išsiverčia ir su keliomis poromis. Kai kurie žaidėjai turi sudarę sutartį su avalynę gaminančiomis įmonėmis, tad gali užsisakyti neribotą kiekį porų batelių.

Futbolo rungtynės vyksta skirtingos dangos aikštėse. Žaisti ant dirbtinės dangos aikštės reikia vienokių, sausu oru ant žolės, kai aikštės danga kieta, prireikia kitokių, o kai minkšta – dar kitokių futbolo batelių. Esant minkštai dangai – pavasarinei ar rudeninei košei arba žaidžiant per lietų, naudojami batai su šešiais dygliais, vadinamaisiais grifais. Ant kietos dangos aikštės žaisti skirti bateliai turi daug dyglių – vienuolika ar net trylika.

Net ir dirbtinės dangos aikštės nėra vienodos. Pavyzdžiui, žaidžiant Lietuvos futbolo federacijos stadione Vilniuje tinka daug rūšių sportinių batelių, o štai „Sportimos“ maniežo danga ne tokia kokybiška, jos „plaukas“ trumpas, todėl reikia batelių, pritaikytų kietai dangai. Salės futbolo avalynė – visiškai kitokia, čia reikia sportbačių lygiu padu – panašių į tenisininkų.

Šiais laikais tiek avalynės prikurta, kad skirtumas tarp to, kas buvo prieš dešimtmetį ir kas yra dabar, – didžiulis. Gamintojai dirba įvairiomis kryptimis: siekia, kad bateliai būtų lengvi ir patogūs. 

Aišku, kiekvienas futbolininkas apavą renkasi individualiai. Kai kuriems avint vienos firmos avalyne žaisti patogiau, kitos – ne taip patogu, o kitiems atvirkščiai. Juk ir žmonių pėdos skiriasi: vienų plačios, kitų – siauros ir ilgos. Batelių modeliai taip pat labai skirtingi. 

Aš dažniausiai žaidžiu su „miksais“. Tai yra nauja batelių, į kuriuos įsriegti šeši dideli dygliai ir šiek tiek mažesnių, rūšis. Bet jeigu matau, kad aikštė minkšta, pažliugusi, renkuosi šešių dyglių batelius.

Nutinka ir taip, kad per rungtynes pasikeičia oras, todėl kartais išeini žaisti apsiavęs vienais bateliais, bet, tarkime, prasidėjus liūčiai per pertrauką būni priverstas pasikeisti avalynę į tą, kuri pritaikyta bėgioti po pažliugusią aikštę.

Dažniausiai batelius tenka pirkti internetu. Lietuvos parduotuvėse tokio didelio jų pasirinkimo, kokio norėtųsi, nėra, todėl dauguma futbolininkų juos užsisako iš užsienio.

Batelių kainos – labai įvairios. Kartais pačiam baisu pasidaro pamačius kainą – 1000 ar 1200 Lt. Aš perku pigesnius, naujausių modelių madų nesivaikau, moku iki šimto eurų už porą. Brangesnių nepirkčiau. Vis vien per sezoną reikia dviejų trijų porų. Beje, kiek porų batelių per sezoną sudėvi, priklauso nuo žaidėjo. Pavyzdžiui, stambesni žaidėjai neretai batelius sunešioja greičiau, o smulkesnio sudėjimo futbolininkams bateliai laiko ilgiau, bet ir jiems bent dviejų porų per sezoną tikrai prireikia.“