Šią vasarą atsinaujinusios Lietuvos žirginio sporto federacijos (LŽSF) prezidentu tapęs Sigitas Paulauskas turi retą pomėgį – užsiima žirgų genetika ir į pasaulinį žirgų kilmės registrą jau įrašė naują vardą – Lietuvos jojamasis. O po šios kadencijos LŽSF norėtų, kad į Lietuvos sporto objektų sąrašą būtų įtrauktos dar bent trys naujos šiuolaikiškos jojimo bazės.

Šių metų birželio pabaigoje Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidento pareigos buvo patikėtos ilgamečiam šios sporto šakos rėmėjui, žinomam verslininkui Sigitui Paulauskui. Prieš pora kadencijų S.Paulauskas Lietuvos žirginio sporto federacijai (LŽSF) jau vadovavo.

– Kas pasikeitė per beveik dešimt metų, kol buvote šiek tiek atsitraukęs nuo LŽSF reikalų? – paklausėme S.Paulausko.

– Mūsų žirginio sporto bendruomenės nuomone, kadenciją baigusios federacijos vadovybė nepateisino lūkesčių. Reikėjo pasikeitimų, jų žirginio sporto bendruomenė norėjo. Bet aš toje veikloje nedalyvavau, todėl ne man spręsti. Būdavau šalia, nes dukra Monika sportuoja – ji yra konkūrinio jojimo raitelė. Pasikeitė ne tik prezidentas, bet ir generalinė sekretorė, išrinkta nauja valdyba.

Pamačiau, kad per tą laiką pakilo sportininkų lygis, Lietuvoje atsirado daug gerų žirgų. Pamažu, bet einame pirmyn. Tą parodė ir rugsėjo 18–20 d. vykusios Lietuvos žirginio sporto federacijos taurės varžybos, į kurias buvo suvažiavę visi geriausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai. Rungtyniavo beveik 130 raitelių, pamatėme pustrečio šimto žirgų.

– Ar sugrįžęs atradote tokių pačių problemų, kurių liko jums baigus pirmąją LŽSF prezidento kadenciją?

– Labiausiai liūdina jojimo bazių klausimas. Lietuvoje nėra tinkamų bazių sportuoti, rengti varžybas ir vasarą, ir žiemą. Vienintelė tokia bazė, kuri atitinka reikalavimus, yra „Audruvis“ Joniškio rajone. Kaip tik jame ir vyko šių metų LŽSF taurės varžybos. Ir viskas.

Pavyzdžiui, ilgą laiką buvusi viena pagrindinių jojimo bazių Vilniuje, Belmonte, apskritai atiduota į aukcioną ir parduodama. Jeigu ją kas nors nupirks, turbūt šį žirgyną ištiks „Žalgirio“ stadiono likimas ir jame nei žirgų, nei raitelių neliks. Aptarėme šį klausimą su LTOK, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija ir kreipsimės į Vyriausybę, kad čia galėtų būti įsteigta viešoji įstaiga ir jojimo bazė galėtų tęsti veiklą. Ir taip nedaug bazių turime, nebūtų teisinga šį žirgyną paversti kitos paskirties objektu.

– Kokie pagrindiniai miestai, bazės, kuriose rengiami raiteliai? Ar Lietuvoje yra baltų plotų, kur nerastume nė vieno žirgyno?

– Didesnių ar mažesnių bazių, žirgynų, jojimo centrų yra visose apskrityse: Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Tauragės, Telšių, Utenos, Marijampolės, Alytaus. Apie Palangą yra daug ir gerų. Nerijus Šipaila, buvęs Lietuvos čempionas, atstatė bazę Seirijuose, ten sportuoja, žirgus augina, veisia. Senosios bazės irgi niekur nedingo. Pavyzdžiui, prie Vilniaus taip pat išlikę Civinskų, Almučio Railos žirgynai.

Daug naujų bazių neatsirado, bet per visą Lietuvą baltų taškų, kuriuose žirgynų visai nebūtų, turbūt nerastume. Kai kurios bazės, pavyzdžiui, Dargužiuose Laimondo Skėrio, stipriai atsinaujino ir ėmė atitikti visus reikalavimus, išskyrus galimybę varžybas rengti žiemą. Prienų rajone esantis „Harmony Park“ turi puikią lauko aikštę, nedidelį maniežą, bet nėra priešmaniežio. Alytaus rajone naują jojimo bazę pastatė, bet dar iki galo neįrengė „Kauno grūdų“ vadovas Tautvydas Barštys.

Visų šių bazių – šiuolaikiškų, turinčių elementarius patogumus – reikia masiškumui užtikrinti, nes be jo nebus meistriškumo. O masiškumas nesumažėjęs, ateina daug jaunų sportininkų, vaikų. Masiškiausiai dalyvauja konkūrų disciplinoje, bet dėmesio sulaukia ir kitos rungtys: dailusis jojimas, trikovė, ištvermė, kinkiniai. Daugiau ar mažiau veiklos visų rungčių atstovai gali atrasti visuose regionuose.

– Jeigu atsirastų daugiau šiuolaikiškų jojimo kompleksų, ar tai būtų tas akmuo, kurį išklibinus ir visi kiti reikalai – šios sporto šakos populiarumas, meistriškumas ir panašūs – sparčiau pajudėtų?

– Krepšinis po areną turi kiekviename didesniame mieste, o mums bent trys visais metų laikais treniruotis ir varžytis tinkamos bazės būtų labai gerai. Jose būtų galima rengti ne tik Lietuvos čempionatus, bet ir Baltijos šalių turnyrus, nes latviai, estai tokių bazių neturi ir jie mielai atvyktų.

Pavyzdžiui, prie Vilniaus yra nemažai žirgynų, aikščių, bazių, bet jos turi trūkumų. Reikia bent vienos tokios, kuri atitiktų visus standartus, joje būtų persirengimo kambariai, dušai ir visos kitos elementarios buitinės sąlygos. Kitų sporto šakų bazėse, salėse, aikštynuose šie dalykai išspręsti, todėl ir mes negalime gyventi turėdami vien primityvių bazių. Kita vertus, noras būti su žirgeliu kartais nustumia į šalį tuos buitinius nepriteklius.

Jau turime projektą ir pavasarį gavome leidimą žirginio sporto kompleksui Vilniaus rajone, Kiemeliuose, statyti. Tada Lietuvoje būtų bent dvi šiuolaikiškos jojimo bazės. Normaliam žirgynui ir sporto kompleksui, kuriame viskas tilptų, reikia mažiausiai 10 ha ploto. Jame galėtų sportuoti ir rajono vaikai, ir iš Vilniaus netoli važinėti. Dabar 20–30 km nuo miesto centro – tai ne atstumas.

Patrauklios bazės – labai svarbu, bet yra ir kita šio sporto specifika, dėl ko jis niekada nebus toks populiarus kaip krepšinis, tenisas ar futbolas. Tai brangus sportas. Žirgelį išlaikyti – vien jį maitinti, gardą nuomoti, prižiūrėtoją, veterinarą samdyti – jau 350–500 eurų per mėnesį. Jeigu važinėji į varžybas – dar būna išlaidų. Jeigu eitume toliau, žirgą nusipirkti, jį varžyboms parengti – vėlgi didžiulės sumos. Taip kasdien euras prie euro susideda išlaidos, kurios per metus susidaro nemažos. Bet tokia šio sporto specifika. Sporto bazės arba mokyklos, į kurią atėję vaikai galėtų joti su centro ar mokyklos žirgais, nėra. Visi joja su nuosavais arba, jeigu priklauso kokiai nors jojimo bazei, – tada su jos žirgais. Valstybei priklausantys žirgynai yra du – Vilniaus ir Nemuno. 

– Kaip galėtume apibūdinti savo naująją LŽSF komandą? Joje yra ir kitose srityse, ne žirginio sporto, gerai žinomų veidų.

– Nuo šios kadencijos LŽSF valdybai priklauso žinomas žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Mūsų sportą reikia populiarinti, jam reikia žinomumo, parengti komunikacijos planą, kaip rodysimės, kaip darysime šį sportą masišką. Todėl būtina turėti komandoje žmonių, išmanančių šią sritį. Be to, Edmundo dukra joja, todėl jis nėra toli nuo šio sporto.

Visi į naują komandą suburti žmonės tiesiogiai susiję su žirginiu sportu, pašalinių čia nėra. Pavyzdžiui, vieni yra jojimo bazių savininkai, kaip antai Daiva Petrovienė. Yra konkūrinio jojimo raitelių, kurie ir sportininkai, ir jojimo bazių savininkai, išmanantys šią sritį. Naujoji generalinė sekretorė Gintarė Šakytė – buvusi raitelė, po to teisėja, varžybų organizatorė. Pagal profesiją ji auditorė – jaunas, kruopštus, atsakingas, norintis dirbti mūsų bendruomenės žmogus.

– Kokių pagrindinių tikslų naujoji federacijos vadovybė ir valdyba sutarė siekti?

– Galima visokių šūkių prigalvoti ar transparantų prisipiešti, bet pirmiausias mūsų tikslas – padaryti mūsų bendruomenę draugiškesnę, pakantesnę vieni kitiems, ne tokią susipriešinusią ir vektorizuoti bendrą visos mūsų federacijos veiklą. Taip pat sieksime didesnio šio sporto, kurį Lietuvoje visi myli, masiškumo. Norime, kad kuo daugiau žmonių atvyktų į varžybas. Bet tam, kad atvyktų, pirmiausia reikia žinoti, kad tokios varžybos vyksta. Mūsų varžybos mažai išreklamuotos, dažnai jose trūksta įprastuose renginiuose teikiamų paslaugų. 

Dar vienas mūsų tikslas – nuo kitų metų surengti kuo daugiau įvairaus lygio varžybų: vaikų, mėgėjų, pradedančiųjų.

– Ar šiemet dar numatyta varžybų?

– Vasaros sezonas kartu su LŽSF taurės varžybomis baigėsi, mažų vietinės reikšmės bus, o rugsėjo gale LŽSF valdyba renkasi aptarti ir sudaryti šios žiemos ir kitų metų vasaros sezono varžybų kalendorių. Bet, kaip jau sakiau, žiemą Lietuvoje tik vienoje jojimo bazėje – „Audruvyje“ – varžybos gali vykti. Kitur galime surengti vienos dienos varžybas, nes trūksta priešmaniežio, gardų. Susirinkę svarstysime, kaip galėtume šią problemą išspręsti.

– Pats atradote žirginį sportą tada, kai dar mažą dukrą Moniką pradėjote vežioti į žirgyną jodinėti. Kaip jai sekasi?

– Dabar Monika yra Vilniaus universiteto biochemijos antro kurso studentė. Vykti kitur mokytis tokio dalyko, kurio studijos ir Lietuvoje niekuo nenusileidžia geriausiems pasaulio universitetams, nebuvo tikslo. Papildomas motyvas likti namie ir čia mokytis buvo jos noras toliau sportuoti ir čia turimi nuosavi žirgai. Išvykęs svetur galbūt turėsi vieną žirgelį savo malonumui pajodinėti, o dabar ji čia ir mokosi, ir aktyviai sportuoja.

Pirmame kurse, kol įsivažiavo, varžybų tempą buvo šiek tiek primažinusi, bet dabar vėl dalyvauja visur, kur tik šį sudėtingą sezoną buvo galima: šią vasarą kaip lygi su lygiais rungėsi su Baltijos šalių sportininkais. Startavo Pasaulio taurės etape, tapo prizininke. Jos rezultatai gerėja, noro joti turi.

– Įsitraukęs į šį sportą atradote įdomų pomėgį – žirgų genetiką. Ar šis pomėgis jau duoda apčiuopiamų rezultatų?

– Kažkada pradėjau nuo vieno žirgelio, o dabar jų padaugėjo iki 40. Taigi pomėgis išaugo 40 kartų (juokiasi). Niekas nepasikeitė, dirbame šioje srityje ir jau turime rezultatą. Į pasaulinį žirgų kilmės registrą įrašyta nauja oficiali veislė – Lietuvos jojamasis. Taigi registre yra ne tik trakėnas, sunkusis žirgas arba žemaitukas. Šios naujos veislės žirgų jau gimsta Lietuvoje, aš asmeniškai tokių turiu per 40. Noriu, kad Lietuvoje atsirastų gerų veislių žirgų ir pats prie to kiek galiu, tiek prisidedu. Bet mano noras būti šiame sporte visiškai nesusijęs su dukros Monikos norais. Man gražu, kad dukra sportuoja, bet ar ji jos, ar ne, aš vis tiek būsiu šioje bendruomenėje.

– Ne tik būsite, bet kurį laiką ir telksite šią bendruomenę. Kas turėtų per ketverius metus nutikti, kad pasibaigus LŽSF prezidento kadencijai galėtumėte pasakyti, jog padarėte tai, dėl ko čia ėjote?

– Anksčiau buvau tik dukrą lydintis tėtis arba rėmėjas, o dabar prisiėmiau atsakomybę ir kartu su visa komanda mėginsime kurti geresnę atmosferą ir keliauti į priekį, parodyti mūsų visuomenei ir bendruomenei, kad mes tokie esame.

Noriu, kad Lietuvoje po ketverių metų būtų bent keturios šiuolaikinės jojimo bazės, kuriose būtų galima organizuoti ir šalies žiemos čempionatus. Tai būtų didžiausias noras. O apie kitus norus irgi jau sakiau. Sieksime, kad atsirastų dar daugiau sportuojančių, nes kuo daugiau vaikų įsitrauks, tuo vėliau ir meistriškumas bus aukštesnio lygio. Mes ir dabar nesame prastesni už kitų šalių raitelius, patenkančius į olimpines žaidynes. Tikiu, kad ir mes ten pateksime: potencialo yra, tik reikia padėti jam atsiskleisti.