Pusantro dešimtmečio Vilniaus "Sakalų" klube dirbęs panevėžietis su sostinės krepšininkais 1999-aisiais laimėjo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzą. Kuris medalis – bronzos su vyrais ar aukso su moterimis – brangesnis, L.Šalkus atsakė nedvejodamas: "Abu brangūs. Anas, kad pirmasis, o dabartinis – kad auksinis. Vis dėlto pirmoji vieta – viršūnė. Juo labiau kad viską pasiekėme savo jėgomis. Laimėjome ne Eurolygą, tačiau nuveikėme išties daug."

– Treneri, kaip šventėte pergalę Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionate? – paklausėme "Hoptrans-Sirenų" stratego.

– Neužsibuvome užstalėse... Po paskutinių finalo rungtynių pavakarieniavome restorane su rėmėjais. Dar kitur pasėdėjome iki penktos ryto (juokiasi – aut. past.). Dar kažkodėl sunku patikėti tuo, ką pasiekėme. Nežinau, kada patikėsime.

– Iki šiol pripažindavote, kad netikite aukštesnėmis jėgomis...

– Išties aukščiausiomis jėgomis nesivadovauju. Labiau tikiu kasdieniu darbu. Bet po tokio sezono… Juk buvo ir sunkių momentų. Per reguliarųjį sezoną visoms pirmaujančioms komandoms pralaimėjome sausai – po 0:4. Atrodė, jokių šansų. O paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis.

– Kada patikėjote, kad jūsų komanda gali nuversti aukštus LMKL kalnus?

– Per Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyrą. Tada po mūsų laimėtos bronzos pasakiau: iššovėme, kai labiausiai reikėjo. Tai pasikartojo ir LMKL čempionate. Pusfinalyje ir finale buvome tiesiog geresnės nei mūsų varžovės. Galėjome į finalą prasprūsti įveikę "Uteną" pusfinalyje 2:1, o paskui kaip nors tikėtis galutinės pergalės. Tačiau mes uteniškėms nesuteikėme jokių šansų, o ir finale net neprireikė visų rungtynių. Vadinasi, mūsų sėkmė nebuvo atsitiktinė.

– "Hoptrans-Sirenos" išsiskyrė kovingumu, buvo aršesnės net už grėsmingiausias varžoves. Kaip pavykdavo taip nuteikti, motyvuoti auklėtines: aštriais žodžiais, komplimentais ar dar kažkuo?

– Dažniausiai išsiversdavome be keiksmažodžių. Būdavo, kad vienai velnių duodu, kitą sugėdinu, klausiu: kodėl tu nemetei į krepšį turėdama gerą poziciją? Žaidėjos savo charakteriu skiriasi, kai kurias reikia paraginti, kitas – aprėkti, užgauti ambicijas. Tada, žiūrėk, taip apsigina, kad net pačios stebisi. Buvo rungtynių, kai man atsibodo šūkauti. Tariau žaidėjoms: nieko nebesakysiu, nekelsiu balso. Bet po to jos pačios paprašė: treneri, niekas nepavyksta, gal jūs vis dėlto parėkaukit.

– Tačiau taip kolektyvą galima ne tik sulipdyti, bet ir išardyti, susipykti su krepšininkėmis.

– Merginos supranta, kad mano emocijos – ne šiaip sau. Nerėkiu vien dėl to, kad rėkčiau. Noriu akcentuoti svarbius dalykus, išreikalauti, parodyti klaidas, kad nebekartotų. Aš joms ir vaizdo įrašus parodau, išsiaiškiname, kas buvo gerai, kas – ne, o prireikus atsiprašau. Matau, kad jos kartais užpyksta, bet apsisukusios ima ir įrodo, kad gali padaryti taip, kaip reikia.

– Komandos lyderių Santos Okockytės, Rasos Žemantauskaitės-Matlašaitienės ar Kornelijos Balčiūnaitės patikimas žaidimas lemiamais etapais jūsų turbūt nenustebino. O kurios krepšininkės pusfinalyje ir finale tapo maloniu atradimu?

– Visų indėlis – svarus. Štai Ieva Prėskienytė. Su ja labai daug kalbėjomės ir velnių ji gaudavo. Tačiau kokia ji atėjo į komandą ir kuo tapo? Ieva grįžo į krepšinį po sunkios traumos, dirbo papildomai, klausdavo, ar laisvą dieną gali ateiti į salę pamėtyti. Bendras mūsų darbas subrandino ir rezultatą. Kaip ji žaidė finale! Ir Monika Petrauskaitė, ir Gintarė Jasiunskaitė gerai pasirodė. Vis tikiuosi daugiau iš Akvilės Baronėnaitės, nes ji turi rezervų. Rasa Knyzaitė – super, ji mums laimėjo LKF taurės turnyro bronzą. Va, tuoj išvardysiu visas savo sirenas. Nes visos jos man – šauniausios, geriausios ir gražiausios.

– Iš šalies žiūrint atrodė, kad jūsų sirenos varžoves pranoko ir fiziniu parengtumu – buvo staigesnės, stipresnės. Kaip pavyko pasiekti tokią kovinę formą?

– Reikia padėkoti fizinio rengimo treneriui Mariui Vadeikiui. Prieš sezoną pasakiau, kad į fizinio rengimo reikalus nesikišiu – kas bus, jei Šalkus ir treniruos, ir tvarstys ar masažuos? Tačiau su Mariumi tardavomės, ką pakeisti, jei komanda vos pabėga ar trūksta ištvermės. Jis sugalvodavo, ką ir kaip koreguoti. Rengdamiesi sezonui atlikome testus, pamatėme, kuri krepšininkė per atostogas gulėjo paplūdimyje, o kuri jau atvyko į komandą pasirengusi. Artėjant lemiamų varžybų etapui testus pakartojome. Jie buvo labai geri, kai kurių žaidėjų duomenys net baugino. Tada jau aiškiai supratome, kad gali pavykti kažkas gero. Dar prisidėjo ir ramesnė reguliariojo sezono pabaiga, kai iš anksto užsitikrinome 4-ąją poziciją ir galėjome spręsti savo užduotis, modeliuoti žaidybines situacijas. Taip žingsnis po žingsnio sklandžiai pasirengėme atkrintamosioms varžyboms.

– Kauno rajone dirbate bene šeštus metus. Ar jūs, panevėžietis, daugybę metų gyvenęs Vilniuje, Garliavoje jaučiatės savas?

– Aš treneris. Kur tėvynė pašaukia, ten ir einu. Vis dėlto čia – jau išskirtinė vieta. Tiek draugų, pažįstamų, darbas… Esu sėslus žmogus. Vilniaus "Sakalų" klube dirbau penkiolika metų. Dėl papildomo 100 eurų nemetu to, ką pradėjau, ir nebėgu kitur. Tai pasiteisina. Stebiu, kaip žaidėjos auga mano akyse, pasiekia naują, aukštesnį lygį. Toks ir turi būti trenerio gyvenimas.

– Užsiminėte apie vyrų krepšinį. Ar labai skiriasi darbas su vyrų ir moterų komandomis?

– Su vyrais lengviau. Vyrams pasakai, ką daryti, jie ir vykdo. Moterims reikia paaiškinti ne tik kaip, bet ir kodėl. Ir ne po vieną kartą. Jos mėgsta klausinėti. Reikia daugiau kantrybės. Nesakau, kad moterų krepšinis toks pat dinamiškas kaip vyrų – jis švelnesnis, lėtesnis, tačiau savo žavesio turi. Iki šiol esu dėkingas buvusiam Lietuvos rinktinės treneriui Algirdui Paulauskui. Pamenu, kai po vyrų krepšinio ėmiau dirbti jo asistentu. Vaikščiojau susigūžęs, nežinojau, iš kurio šono prieiti prie žaidėjos, kaip jai paaiškinti, kaip tai padaryti griežtai, bet neįžeidžiant. Teko daug ko mokytis iš naujo.

– Kaip elgsitės, jei po auksinio LMKL sezono sulauksite LKL klubo kvietimo?

– Mane jau kvietė, netgi labai patraukliomis sąlygomis. Tačiau tada buvo sezono vidurys, o aš buvau pažadėjęs Kauno rajono merui Valerijui Makūnui, rėmėjams, kad savo darbą atliksiu iki galo. Tad tąsyk, prieš kelerius metus, kvietimo atsisakiau. Žinoma, ateina laikas, kai reikia pagalvoti ir apie pinigus, juk trenerio karjera ne amžina, reikia ir užsidirbti. Tačiau pinigai nėra svarbiausia. Man patinka Garliavoje. Čia galiu galvoti tik apie trenerio darbą, o ne apie tai, kad baigiasi salės nuoma ar dar kažką. Sudarytos visos sąlygos tobulėti. Kauno rajono vadovybė, kaip ir mūsų rėmėja "Hoptrans" bendrovė, pati veža ir mus vežasi į sporto aukštumas.

– Naujo trenerio reikia ir Lietuvos moterų rinktinei.

– Gal palikime šią temą nuošaly. Nemėgstu intrigų. Buvo visokių niuansų ir "Sakalų" klube, bet namų neprisistačiau, nieko nepagrobiau, visiems galiu drąsiai žiūrėti į akis. Niekuomet nesiveržiau ten, kur nesu laukiamas. Ko? Garbės? Ačiū, jos man nereikia. Aš ne iš tų, kurie sau kabinasi visus laurus. Lietuvos krepšinio federacijoje – nekvaili žmonės. Jie nuspręs, kokio trenerio reikia šalies rinktinei.

– Ar jau suplanavote, kaip praleisite atostogas – su meškere rankoje ar egzotiškame paplūdimyje?

– Nesu nei užkietėjęs žvejys, nei paplūdimių mėgėjas. Kita vertus, neseniai su broliu įžuvinome kūdrą, gal joje ir įmerksiu meškerę. O drybsoti prie vandens – ne man. Nemėgstu pasyvaus poilsio.