Tarp dešimties LKL komandų jau nėra Kauno "Atleto", su kuriuo E.Nickus šturmavo elitinę šalies lygą, tačiau savo pėdsaką treneris paliko ir kituose šalies krepšinio klubuose.

Keturis dešimtmečius padėdamas ugdyti jaunąją krepšinio specialistų kartą jis išaugino ne vieną LKL strategą, klubo vadovą ar kitos sporto srities profesionalą.

"Aš visiems atviras ir kupinas idėjų. Gal todėl ir prie LKL įkūrimo prisidėjau, ir prie kitų Lietuvos krepšinio lygų. Tačiau man vis negana: norime organizuoti dar vieną turnyrą – Baltijos studentų lygą", – juokėsi jubiliatas.

Trenerio karjerą E.Nickus pradėjo 1977 m., vos baigęs tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą (LKKI), stodamas prie trečios ir antros LKKI komandų vairo. 1981 m. jam buvo patikėta ir pagrindinė "Atleto" ekipa. Su savo auklėtiniais, tarp kurių buvo Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Algirdas Brazys, Raimundas Čivilis, vos po metų tapo Lietuvos čempionais. Tai padaryti nebuvo lengva, nes ir kitos šalies pirmenybių ekipos pasitelkdavo ne vieną tuomečio Kauno "Žalgirio" ar Vilniaus "Statybos" meistrų komandų žaidėją.

"Tuometė LKKI krepšininkų pergalė buvo didelis įvykis, nes anksčiau "Atletas" čempionu buvo tapęs gal prieš keturiolika metų, kai jam atstovavo Modestas Paulauskas. Pamenu, tada mes su "Žalgirio" vyrais iškart radome bendrą kalbą, nors buvau už juos vyresnis vos keliais metais. Jie pasakė: kol mes čia būsime, auksas bus mūsų", – prisiminė pašnekovas.

Vėliau E.Nickus su auklėtiniais sėkmę Lietuvos čempionate pakartojo dar tris kartus.

1993-iaisiais – debiutas LKL čempionate. Trenerio nurodymų klausė ir būsimoji Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žvaigždė Žydrūnas Ilgauskas, ir Saulius Štombergas, Kęstutis Kemzūra, Rytis Vaišvila, Darius Sirtautas, Nerijus Zabarauskas.

Pasikeitus situacijai klube, su "Atletu" atsisveikinęs E.Nickus dirbo Mažeikių, Prienų, Šakių krepšinio klubuose, vėliau vėlgi su "Atletu" grįžo į LKL. Jo vadovaujami studentai 2014-aisiais vos nepateikė didžiausios sezono sensacijos, kai namie tik per plauką neparklupdė tuomečio lygos lyderio Vilniaus "Lietuvos ryto" su Dariumi Songaila, Renaldu Seibučiu, Juanu Palaciosu ir kitais žinomais krepšininkais.

Tada pasakiau: nesu šluota, kad mane stumdytų iš kampo į kampą, ir palikau klubą.

E.Nickus nuo krepšinio nenutolęs ir dabar – treniruoja Lietuvos sporto universiteto (LSU) vyrų ekipą, žaidžiančią Lietuvos regionų lygoje (RKL) ir šalies studentų čempionate. Greta darbo su komandomis visada buvo pedagoginė veikla – E.Nickus daugiau tris dešimtmečius dirbo LSU sportinių žaidimų katedros dėstytoju ir asistentu.

Būtent savo mokytojus jubiliatas iki šiol prisimena su dėkingumu.

"Vos pradėjęs dirbti LKKI mokiausi iš mūsų krepšinio legendų Stepo Butauto, Kazimiero Petkevičiaus, Stasio Stonkaus, Vytauto Kulakausko, Zenono Sabulio. Man labai pasisekė, kad patekau tarp tokių žmonių. Patirtis, kurią įgijau su jais bendraudamas, diskutuodamas, – neįkainojama", – tvirtino pašnekovas.

Archyvas: 1982-ųjų Kauno "Atletas", Lietuvos čempionas. Pirmoje eilėje (iš kairės) – A.Brazys, R.Valikonis, V.Chomičius, M.Lukošius, R.Butautas, antroje eilėje – V.Jankauskas, G.Krapikas, R.Čivilis, M.Lekarauskas, A.Venclovas, treneris E.Nickus. Krepšinio klubo "Atletas" nuotr.

"Neseniai kažkas parašė, kad neva nevertinu Šarūno Jasikevičiaus, nes jo neįtraukiau į geriausių visų laikų Lietuvos krepšinio trenerių penketą. Tai netiesa, nes aš labai vertinu šalies krepšinio istoriją ir žmones, kurie jai nusipelnė, o Šaras man – turbūt perspektyviausias šių dienų treneris. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir Europoje. Viską pasako jo pasiekti rezultatai. Be to, manau, kad jo didžiausi laimėjimai dar ateityje. Labai norėčiau, kad Šarūnas sutiktų padėti ir Lietuvos rinktinei, dėl to mūsų krepšinis nemažai laimėtų", – pridūrė E.Nickus.

Nors Š.Jasikevičiaus treniruoti neteko, E.Nickaus pratybose ne vieną valandą praleido kitas gabus krepšinio specialistas Kazys Maksvytis.

– Edai, šiemet LKL skaičiuoja jau 28-uosius gyvavimo metus. Kaip atsitiko, kad tapote vienu šios lygos steigėjų?

– Prieš LKL steigimą drauge su Vydu Gedvilu įkūrėme Baltijos vyrų krepšinio lygą, kurioje tą sezoną rungtyniavo dešimt komandų. Tai buvo tam tikras išsigelbėjimas, nes, atkūrus nepriklausomybę, Baltijos šalių klubams labai trūko varžybų. Vėliau, atsiradus "Profbasket", stipriausi regiono klubai prisijungė prie šios lygos, tad Baltijos lyga sustojo. Dar vėliau, pasikeitus situacijai, subrendo poreikis steigti stiprią savo šalies lygą. Apie tai pradėjome kalbėti su Algiu Ližaičiu (1946–2002, vienas pirmųjų LKL vadovų – aut. past.), Juozu Jankausku (1931–2014, buvęs krepšinio teisėjų vadovas – aut. past.) ir kitais žinomais krepšinio atstovais. "Atletas" tada buvo vienas pajėgiausių Lietuvos klubų, konkuravęs su "Žalgiriu". Be to, žmonės mane turbūt vertino kaip organizatorių, tad buvau pakviestas prisidėti prie LKL steigimo.

– Jūs vadinamas dar trijų ar keturių lygų signataru. Papasakokite apie tai.

– Pirmiausia – gal apie Nacionalinę krepšinio lygą (NKL)? "Atletui“ pasiekus aukštą lygį už mano nugaros prasidėjo negražūs užkulisiniai žaidimai, apie kuriuos nenorėčiau plėstis. Sakykime taip: kai sukuri gerą projektą, jis tampa daug kam reikalingas. Tada pasakiau: nesu šluota, kad mane stumdytų iš kampo į kampą, ir palikau klubą. Kaip tik sulaukiau kvietimo iš Žemaitijos – Mažeikių ir Plungės. Mažeikiškiams pažadėjau anksčiau, todėl nenorėjau jų nuvilti. Tačiau atsidūręs ten pamačiau, kad tokioms komandoms trūksta normalios konkurencinės aplinkos, struktūros, kurioje jos galėtų varžytis ir augti. Drauge su keliais kitais krepšinio žmonėmis apvažinėjome visus rajonus, pabendravome su merais ir įtikinome, kad Lietuvai reikalinga pajėgi antroji lyga, kur galėtų žaisti jų komandos. Taip atsirado NKL. Vėliau atėjo eilė Lietuvos studentų krepšinio lygai (LSKL).

– Ant jūsų pirštų spindi ir Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) aukso žiedas…

Tauragėje rengėme stovyklą socialinės rizikos šeimų vaikams. Į pirmą treniruotę kai kurie paaugliai atėjo su cigaretėmis dantyse.

– Teko kelerius metus padirbėti šios lygos generaliniu sekretoriumi. Tuo metu LMKL prezidentas buvo Valdas Zigmanta, jam talkino Algis Žvaliauskas. Manau, kad tada lyga buvo nepalyginti pajėgesnė nei dabartinė, joje rungtyniavo net vienuolika komandų, tarp jų – stiprios Vilniaus, Kauno, Marijampolės ekipos, visi klubai turėjo net dublerių sudėtis. Beje, Marijampolėje pas trenerį Sigitą Naujoką aš pradėjau savo kaip krepšininko kelią. Apmaudu, kad šiandien toks krepšinio miestas neturi savo atstovų nei LMKL, nei LKL.

Svečias: E.Nickaus iniciatyva, LSU studentai susitinka su žinomais Lietuvos krepšinio profesionalais, šiemet tarp jų buvo ir olimpinis čempionas Š. Marčiulionis. Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Turbūt tais pokyčių laikais pasitaikydavo ir kuriozų?

– Buvo sezonas, kai LMKL teisėjai ėmė kelti reikalavimus, kad padidintume jiems atlyginimus. Mes tam lėšų nebuvome suplanavę. Todėl nenusileidau. Įspėjome: jei jie nenusileis, rasime kitus arbitrus. Ir ką jūs manote? Taip ir atsitiko. Tuomet įkalbėjau savo tuomečius auklėtinius Mindaugą Balčiūną ir Kazį Maksvytį paimti švilpukus ir vadovauti rungtynėms. Jie gana neblogai susitvarkė! Šiais laikais tai sunkiai įsivaizduojama, bet tada nebuvo kitos išeities. Beje, Kaziui su Mindaugu teko ir daugiau neįkainojamų gyvenimiškų pamokų. Pamenu, Tauragėje rengėme stovyklą socialinės rizikos šeimų vaikams, Kazį ir Mindaugą nusiunčiau padirbėti. Į pirmą treniruotę kai kurie paaugliai atėjo su cigaretėmis dantyse. Pagalvojau: jeigu su jais susitvarkysite, tai vėliau jokie gyvenimo išbandymai nebus sunkūs...

– Visuomet garsėjote ir organizaciniais sugebėjimais. Kur juos išsiugdėte?

– Gyvenimas išmokė. Juk anuomet tekdavo veikti, kaip išmanai. Dirbau ir dėstytojų profesinės sąjungos pirmininku, užėmiau kitas atsakingas pareigas. Susipažinau su ne vienu to meto šulu, užsimezgė pažintys. Koją kiek kišo tai, kad žmona gimusi tremtyje Sibire. Tačiau, kai mėgsti bendrauti su žmonėmis, nėra neįveikiamų kliūčių. Vėliau ypač daug išmokau iš a. a. Vido Virbicko, daug dirbome su V.Gedvilu. Pamenu: mūsų klubui reikia baldų, o yra paskyra televizoriui, važiuojame pas fabriko direktorių, nuvežame dovanų "Šilelį", o mainais prašome spintos ar stalų. Taip ir sukdavomės.

– Su kuriais buvusiais auklėtiniais jus sieja išskirtiniai prisiminimai?

– Buvo įvairios patirties – ir geros, ir nelabai. Iš ankstesnių laikų tebeprisimenu V.Chomičių, jo neįtikėtiną darbštumą. Iš naujesnių pavyzdžių – Tautvydas Lydeka, kuris į krepšinį atėjo labai vėlai, bet "Atlete" tapo aukšto lygio žaidėju, vėliau rungtyniavo Italijos aukščiausiojoje lygoje, užsivilko Vilniaus "Lietuvos ryto" marškinėlius. Ne ką mažiau džiugina darbas su žmonėmis, nepasiekusiais sportinių aukštumų, bet atradusiais savo gyvenimo kelią kitose srityse: tai ir profesorius chirurgas Rimtautas Gudas, buvęs ambasadorius Nyderlanduose Vaidotas Verba, ne vienas politikas, verslo atstovas.

– Jūsų žmona Zita – taip pat krepšinio trenerė. Ar nesudėtinga šeimoje dviem tos pačios profesijos atstovams, nes pokalbiai apie krepšinį nuolat skamba ne tik darbe, bet ir namuose?

– Sakyčiau, kad net lengviau. Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Ne veltui su Zita esame kartu jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Beje, mano vyriausioji sesuo Nijolė irgi žaidė krepšinį, o dukra Erika Paulė pasirinko kitą kryptį – susižavėjo tenisu, tačiau dabar jo jau nebežaidžia. Anūkė Edilija, kuriai spalio mėnesį sukaks dvylika, susižavėjo žirgais ir lanko šios sporto šakos pratybas. Tad su sportu draugauja visi mano artimieji. Matyt, sportas – mūsų šeimos kraujyje.