"Mano geras draugas yra pasakęs: apvalūs jubiliejai – tikra katastrofa. Aš jam visiškai pritariu", – šyptelėjo Sergejus Jovaiša. Vienam iš legendinės Kauno "Žalgirio" krepšininkų plejados grandų šiandien sukanka 60 metų.

S.Jovaiša – vienas dėkingiausių pašnekovų sporto pasaulyje. Retas kuris buvusių ar esamų krepšinio meistrų ne prasčiau nei kamuolį valdo ir žodį. Sąmojingi žalgiriečio komentarai, aštrios, bet objektyvios įžvalgos ryškiausiomis spalvomis apibrėžia nesėkmių ar triumfo priežastis.

Gudriojo lapino pravardės nusipelnęs ilgarankis sportininkas apie skambiausias Lietuvos krepšinio istorijoje pergales žino ne iš nuogirdų.

Dukart Europos čempionas ir tiek pat kartų prizininkas, pasaulio čempionas ir vicečempionas, Maskvos ir Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojas. Tai – S.Jovaišos pasiekimai su tuometės Sovietų Sąjungos ir Lietuvos rinktinėmis. O dar – solidi kolekcija titulų, iškovotų su "Žalgiriu".

– Šešiasdešimt metų – daug ar mažai? – pradėjome pokalbį su S.Jovaiša.

– Man tai daug, nes aš širdyje vis dar sportininkas. Kai pamatau per  rungtynes dedant kamuolį į krepšį, nuo vaizdo ima mausti sąnarius. Tad tas skaičius – šiek tiek šiurpinantis. Tačiau nieko nepadarysi, nereikia nusiminti. Verčiau galvoti, kad širdyje – dar ne sutema.

– Kaip švęsite sukaktį?

– Nemėgstu pompastiškų iškilmių, viešų kalbų atsistojus prie stalo. Visi išsitraukia gražiausius žodžius, bet neaišku, ar jie visi sakomi pelnytai. Tai – ne mano kukliam asmeniui. Paminėjimų bus keli, atskiruose rateliuose. Kai kas – gimtuosiuose Anykščiuose, kai kas – Vilniuje. Stengsiuosi, kad pasisėdėjimai nebūtų ilgalaikiai. Matyt, bus ir kuklūs pietūs Seimo kavinėje.

– Per sportinę karjerą esate iškovojęs šūsnį Europos ir pasaulio čempionatų titulų, bet absoliuti dauguma jų – su SSRS rinktine. Ar nejaučiate apmaudo, kad gražiausi jūsų metai buvo per anksti?

– Toks jausmas yra. Todėl jau su Lietuvos rinktine laimėta Barselonos olimpiados bronza man tapo didžiausiu atlygiu už daug metų trukusį laukimą ir kantrybę. Negaliu sakyti, kad pergalės su SSRS komanda buvo bevertės. Anaiptol, pagarba joms ir bendražygiams išliko. Tačiau tai, kas buvo 1992-aisiais Barselonoje, niekada nepamiršiu. Kai dabar pagalvoju, tai man labai pasisekė, kad mane, veteraną, paėmė į tą rinktinę. Ir to, kaip mus sveikino mūsų varžovai po bronzinio finalo. Juk NVS ekipoje buvo latviai Gundaras Vėtra ir Igoris Migliniekas, ukrainietis Aleksandras Volkovas. Mačiau pavydą jų akyse, nes mes jau žaidėme nepriklausomos šalies komandoje, o jie – dar ne.

– Kurį kvietimą įsiminėte labiau – į "Žalgirį" ar SSRS rinktinę?

– Be abejonės, į "Žalgirį". Kai išgirdau, kad esu kviečiamas į Kauno komandą, negalėjau patikėti, nors tai man pasakė pats treneris Vytautas Bimba. Galimybė per treniruotę atsisėti ant suolelio greta su olimpiniu čempionu Modestu Paulausku, kitomis to meto žvaigždėmis man prilygo patekimui į unikalų muziejų, kuris atsidaro tik kartą gyvenime. Visa laimė, kad į komandą atėjau ne vienas. 1972-aisiais dublerių ekipoje žaidė ir mano bendraamžiai Mindaugas Arlauskas, Vitoldas Masalskis.

Į SSRS rinktinę patekau 1977-aisiais. Buvo nelengva, nes ten kelerius metus iš lietuvių buvau vienas. M.Paulauskas jau nežaidė, o Valdas Chomičius, Arvydas Sabonis dar laukė savo eilės. Tuo metu turėjau daug ką įrodinėti, už konkurentus rusus savo pozicijoje būti visa galva pranašesnis. Sužaidžiau kelias draugiškas rungtynes ir 1978 m. Aleksandras Gomelskis mane paėmė į pasaulio čempionatą Filipinuose. Ten laimėjau pirmąjį savo medalį – sidabro.

– "Žalgirio" marškinėlius vilkėjote, atrodo, septyniolika metų. Ar sunkus buvo atsisveikinti 1989-aisiais?

– Man ėjo 35-ieji. Kita vertus, pradėjo pūsti nepriklausomybės vėjai. Krepšininkams atsirado galimybių išvykti į užsienį. Mes su Rimu Kurtinaičiu pakėlėme sparnus į Vokietiją. Tiksliau, aš gal kaip priedas Kurtinaičiui (juokiasi – aut. past.). Jam pasiūlė pirmiau, o kai krepšinio agentai atvažiavo pas jį, pasiūlė ir man. Juolab kad mane jie gerai žinojo, nes Vokietijoje buvome ne sykį žaidę. Pinigus pasiūlė juokingus – šiek tiek daugiau, nei gaudavome "Žalgirio" klube, bet norėjosi save išbandyti užsienyje.

– Kodėl Vokietijoje užtrukote beveik dešimtmetį?

– Neturėdamas ką daugiau veikti, žaidžiau visokiose lygose. Kol galiausiai tapau žaidžiančiuoju treneriu, vėliau – ir vyriausiuoju. Taip ir baigėsi mano aktyvi karjera. Tačiau naują etapą sutikau ramiai. Natūraliai. Jaučiau rimtų varžybų, draugų nostalgiją, bet taip yra ir dabar. Žiūrėdamas varžybas tampu žaidėju, gal todėl ir treneriu negalėjau dirbti. Rimta karjera baigėsi po Barselonos olimpiados. Teko parungtyniauti ir su veteranais – tapome savo amžiaus pasaulio ir Europos čempionais. Dabar kamuolį į rankas paimu pripuolamai. Su Seimo komanda pralaimime netgi moksleiviams.

– Kai kurie jūsų bendražygiai, pavyzdžiui, Mindaugas Lekerauskas, įleido šaknis užsienyje, kiti, parungtyniavę svetur, grįžo į Lietuvą. Kodėl gyventi ir dirbti tėvynėje nutarėte jūs?

– Sugraužė namų ilgesys. Gal nuskambės banaliai, bet tai – tiesa. Ir asmeninės aplinkybės pasikeitė. Su Vokietija manęs niekas nebesiejo.

– Tikriausiai, likęs be pagrindinės profesijos, Lietuvoje naują kelią radote nelengvai?

– Esu smalsios natūros, mėgstu naujoves, tad teko daug ką išbandyti. Pagal išsilavinimą esu ne tik treneris, bet ir ekonomistas. Kažko stabilaus ir sėslaus neradau ilgai. Teko netgi pabūti žurnalistu Vido Mačiulio laidoje "Krepšinio pasaulyje". Dirbau ir privačioje struktūroje (1998–2004 m. aviacijos kompanijos "Avia Baltika" prezidento padėjėju – aut. past.), ir valstybinėje (2002–2003 m. – Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys). Galiausiai kažkodėl patraukė į politikos pusę. Net nežinau kodėl.

– Kodėl jūsų karjera Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) truko vos porą metų?

– Pasitraukti iš trenerių virtuvės nusprendžiau pats. Mano problema ta, kad aš daugiau žaidėjas nei treneris. Kaip treneriui man tikrai užtektų žinių, juolab kad jas nuolat atnaujinu. Gal ir būčiau sutikęs dar padirbėti, bet tik su laba gera komanda, kurios žaidėjai išpildytų mano aukštus lūkesčius. Aš taip įpratau "Žalgiryje", kur buvo aukščiausio lygio atlikėjai. O tokių pasiūlymų nebuvo.

– Aikštėje visada garsėjote ne tiek fizinėmis savybėmis, kiek mąstymu...

– (Nutraukia, nesulaukęs klausimo – aut. past.). Na, nereikia... Nereikia tik apie fizines... Dėdavau į krepšį atsispirdamas nuo baudos linijos, vos peržengdamas (šypsosi – aut. past.).

– Tikiu, bet klausimas – apie jūsų įpėdinį. Kuris iš dabartinių Lietuvos krepšininkų savo žaidimo maniera jums atrodo labiausiai panašus į Gudrųjį lapiną?

– Pirmiausiai pagalvojau apie Simą Jasaitį, nors mes labiausiai skiriamės iniciatyvos rodymu. Sakykime taip: jis tiesiog sulaukia progos, o aš dar ir kitų paieškodavau.

– Bandėte jėgas žurnalistikoje, esate išleidęs knygą, 2008-aisiais suvaidinote vaidmenį kino filme "Kai aš buvau partizanas", dalyvavote šou projekte "Šok su manimi", nuo 2012-ųjų esate Seimo narys. Iš kur tas jūsų universalumas už aikštės ribų?

– Tai vis dėl nenormalaus smalsumo. Man norisi įlįsti ten, kur gali būti įdomu. Norėjau pažiūrėti, kaip vyksta filmo kūrybos procesas, – laikinai tapau aktoriumi. Panašiai ir su politika. 2007-aisiais draugai paskatino dalyvauti rinkimuose į Anykščių miesto tarybą. Sutikau pirmiausia todėl, kad buvo įdomu įsitikinti, ar žmonės teisūs sakydami, kad valdžia nieko nedirba arba dirba atvirkščiai, nei turėtų. Galiu patikinti: veiklos ir savivaldybėje, ir Seime pakanka.

– Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?

– Kad spėčiau pamatyti, kaip "Žalgiris" vėl rungtyniauja Eurolygos finalo ketverte. Matyt, ilgai gyvensiu (juokiasi – aut. past.).