Šiandien 22-ejų metų 196 cm ūgio vidurio puolėja išves Kauno "Aisčių-LSMU" komandą į Baltijos moterų krepšinio čempionato pusfinalio mūšį su Talino "Ulikool" klubu. Sėkmės atveju kaunietės užsitikrintų pirmą klubo istorijoje tokio rango varžybų medalį.

Sostinės "Ryto" arenoje vyksiančių finalo ketverto varžybų kitame pusfinalyje susidurs Rygos TTT ir Vilniaus "Kibirkštis". Nors neabejotinomis turnyro favoritėmis laikomos Latvijos čempionės, savų tikslų turi ir kaunietės. Juolab kad latvės į Vilnių atvyko nuvargintos Eurolygos egzaminų su Jekaterinburgo UGMK.

Kaip sėkmingai kautis su TTT, D.Šarauskaitė žino. Prieš kelias savaites Kaune vykusiame reguliariųjų pirmenybių mače "Aistės-LSMU" nusileido 60:74, tačiau aukštaūgė surinko 27 naudingumo balus, pelnė 15 taškų ir keturiolika kartų atkovojo kamuolį. Galingas pasirodymas jai padėjo antrą kartą iš eilės iškovoti naudingiausios mėnesio Baltijos lygos žaidėjos titulą.

"Kautis galima su visomis varžovėmis, net ir su TTT. Žinoma, latvės turi nepalyginamai didesnį biudžetą (neoficialiomis žiniomis, apie 500 tūkst. eurų. – aut. past.), puikią sudėtį, bet man patinka žaisti su tokio lygio priešininkėmis", – dėstė pašnekovė.

Prie "Aisčių-LSMU" ekipos Daugė, kaip ją vadina komandos draugės, prisidėjo tik sausio mėnesį, išsiskyrusi su Torūnės "Energa" (Lenkija) klubu. Nors viena talentingiausių Lietuvos jaunųjų krepšininkių turėjo kur kas pelningesnių pasiūlymų iš Ispanijos bei kitų užsienio klubų, ji pasirinko Kauną.

– Savaitgalį kausitės Baltijos čempionato finalo ketverte. Nedaug trūko, kad jame apskritai nebūtumėte žaidusios. Kas nutiko ketvirtfinalyje su Klaipėdos "Fortūna"?

– Nors pirmas rungtynes Klaipėdoje pralaimėjome (74:82), baimės, kad galime nepatekti į finalinį turnyrą, nebuvo. Kaune atsirevanšavome su kaupu (73:35), pajutome komandinio žaidimo skonį, todėl esame pakylėtos psichologiškai. Aišku, pasitikėjimo įkvėpė ir praėjusį mėnesį Vilniuje laimėta Karalienės taurė. Bet tai tik tarpinis pasiekimas, o sezoną vainikuos Baltijos ir Lietuvos čempionatų finišas.

– Jūsų varžovė pusfinalyje "Ulikool" komanda po reguliariojo sezono etapo užėmė tik 6-ą vietą, o "Aistės-LSMU" buvo antros. Ar tai reiškia, kad jūsų laukia tik formalumas?

– Tikrai nemanau. Su estėmis žaidžiau tik kartą. Tada Taline laimėjome sunkiai (71:63). Šeimininkės, pripratusios prie savo salės lankų, labai gerai pataikė tiek dvitaškius, tiek iš toliau. Bet Vilniuje sąlygos bus vienodos abiem ekipoms. Girdėjau, kad neseniai "Ulikool" įsigijo dar vieną žaidėją. Žiūrėsime, bet mūsų tikslas pusfinaliu neapsiriboja.

– Karalienės taurės finale įveikėte "Kibirkšties" klubą, kuriame užaugote kaip krepšininkė. Ar ši akistata jums buvo principinė?

– Jaučiausi tarsi rungtyniaudama prieš savas. Bet norėjau įrodyti, kad ir Kauno komandoje galiu būti gera žaidėja. Aišku, buvo keista. Aš užaugau tame klube. "Kibirkštyje" žaidžiau trejus metus, prieš tai dar atstovavau klubo jaunimo komandai "Jaunieji talentai".

– Tuomet natūraliai kyla klausimas: kodėl šių metų pradžioje iš užsienio grįžote ne į "Kibirkštį", o į pagrindinių konkurenčių iš Kauno stovyklą?

– Net nežinau, ar Vilniaus klubo vadovai žinojo, kad aš planuoju grįžti į Lietuvą. Į Kauną atvykau dėl studijų, kurias turiu tęsti Lietuvos sporto universitete. Reikėjo pasirodyti dėstytojams, kad tokia egzistuoju (juokiasi). Žinoma, kauniečiai iškart parodė didelį dėmesį. Gal todėl, kad po krepšiu ir neturėjo didelės žaidėjos, o vilniečių gretose tokia krepšininkė jau buvo. Maloniai pašnekėjome su "Aisčių" direktoriumi ir nutariau, kad Kaune man dabar bus geriausia.

– Kaip sekasi derinti karjerą ir studijas?

– Mokausi LSU Treniravimosi sistemų specialybės antrajame kurse. Esu pasirinkusi tęstines studijas, tad man dar liko ilgas kelias – treji metai. Kitoks variantas rungtyniaujant užsienyje man netiko.

– Ar tai reiškia, kad į Kauną persikėlėte ilgam?

– Nežinau, kol kas tai tarpinė stotelė. Reikia sėkmingai pabaigti sezoną, tada mąstysime.

– Lenkija garsėja moterų krepšiniu. Kodėl įpusėjus sezonui nutarėte palikti Torunės komandą?

– Kaip čia gražiau pasakius… Neradau savęs toje komandoje, nejaučiau trenerio pasitikėjimo, o man tai labai svarbu. Mūsų vairininkas iš Slovakijos žaidimą grindė gynėjų veiksmais, o mus, aukštaūges, naudojo tik užtvaroms statyti ir kovoti po lenta. Neradome bendros kalbos… Lenkijos lyga tikrai pajėgi. Gaila, kad dėl menko laiko aikštelėje negalėjau atskleisti savo sugebėjimų. Bet buvo lengviau dėl to, kad komandoje turėjau, kaip pati vadinu, sesę – Laurą Svarytę (Lietuvos rinktinės puolėja). Ji į Lenkiją persikėlė iš Rusijos ir ten liko.

– Praėjusį sezoną jus taip pat treniravo specialistas iš Slovakijos, kai šios šalies lygoje vilkėjote Košicės "Good Angels" komandos marškinėlius. Ten treneriu nesiskundėte...

– Slovakijoje buvo sunku dėl kitų priežasčių, bet treneris buvo geras. Gaudavau daug žaisti, kitos sąlygos – taip pat labai geros. Daug keliaudavome, šalia Tatrų kalnai, neapsakomas grožis. Tačiau buvo sunku vienai. Tai buvo pirmieji metai, kai ragavau legionierės duonos. Komandoje buvo dešimt slovakių, kurios kalbėjo tik savo kalba ir su mumis nebendravo, bei kelios amerikietės. Laisvalaikiu sėdėdavau viena, kiaurą dieną būdavau tarp keturių sienų, paskaitydavau, pasimokydavau. Bet bendravimo labai trūko.

– Ar metai užsienyje – sunkiausi per jūsų karjerą?

– Oi, buvo visko ir iki tol. Labai sunkūs buvo ir patys pirmieji žingsniai. Aš augau Jurbarke. Pamenu, porą metų žaidžiau mokyklos komandoje, nors į ją patekdavau vien dėl ūgio, žaisti nemokėjau. Jau būdama 13-metė išstypau iki 190 cm! Nutariau, kad noriu pasimokyti krepšinio kokioje nors specializuotoje stovykloje. Viena tokių buvo rengiama Karklėje. Kai su tėvais nuvažiavome, pamačiau, kad joje – vien berniukai. O juk žadėjo surinkti ir mergaičių grupę! Aš pareiškiau, kad neliksiu. Tėvai buvo priblokšti. Juk nuvažiavome ilgą kelią, pinigai už stovyklą jau sumokėti ir staiga – nenoriu. Buvo daug pykčio, ašarų, bet vis tiek grįžome namo. Tačiau tiek ir užteko pradėti krepšininkės karjerą. Po poros dienų paskambino treneriai iš Vilniaus ir pakvietė atvykti mokytis pas juos. Pasirodo, kažkuris jų kolega Karklėje spėjo pastebėti ištįsusią mergaitę ir nutarė suteikti šansą.

Ne kartą po treniruočių ir ašarą nubraukdavau, buvau pabėgusi iš Vilniaus namo į Jurbarką, pas tėvus ir draugus.

– Atvykus į sostinę 13-metei mergaičiukei iš mažo miestelio, matyt, buvo nelengva?

– Ne tas žodis! Turėjau gyventi viena be tėvelių, dideliame mieste. Gyvenau Šeškinėje, kur dažnas tada kalbėdavo tik rusiškai ar lenkiškai. Aš nieko nesuprasdavau. Įsikūriau Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje. Nieko nepažinojau. Reikėjo ir kažkur tęsti mokslus. Perėjau prie nuotolinio mokymosi, viską dariau kompiuteriu. Per treniruotes taip pat buvo nelengva. Ne kartą ir ašarą nubraukdavau, ne kartą buvau pabėgusi namo, į Jurbarką, pas tėvus ir draugus. Pamenu, vieną sykį skambina trenerė Diliara Velišajeva, ir klausia: vaike, kur esi? Turime važiuoti į varžybas Utenoje? O aš mykiu, kad nenoriu į varžybas, o grįžtu namo į Jurbarką. Vis dėlto trenerė kažkaip įkalbėdavo ir vis tiek parvažiuodavau pas ją (juokiasi). Turbūt daugiausia nervų šios istorijos kainavo mano mamai, su kuria ir verkdavome, ir pykdavomės. Bet smagu, kad tuos lūžius išgyvenome ir viskas baigėsi sėkmingai.

– Dabar jums, jau suaugusiam žmogui, gyventi Kaune, tikriausiai, kur kas maloniau ir lengviau?

– Nepalyginamai. Dabar turiu ir nuostabų kolektyvą, ir širdies draugą. Ar jis nepriekaištauja dėl mėlynių? Kai susipažinome, jis visiškai nesidomėjo krepšiniu. Todėl, gal buvo sunku suprasti, koks sunkus yra krepšininkės darbas. O dabar ir stebi mano žaidimą, ir palaiko. Jaučiu tvirtą užnugarį.