Čekijos krepšinio flagmano Nimburko ČEZ klubo treniruotėse skamba ir lietuviški žodžiai – čia darbuojasi trenerių iš Lietuvos desantas, kuriam vadovauja buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra.

44-erių kauniečiui talkina asistentas Robertas Kuncaitis ir fizinio rengimo specialistas Ričardas Reimaris.

Turkijoje, Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje dirbusio, o dabar ir Čekijoje įsikūrusio K.Kemzūros namai – Kaune, kur gyvena jo šeima.

Tykiame kurortiniame Čekijos miestelyje gyvenantis treneris jaučiasi pailsėjęs nuo didžiulio spaudimo, kurį patirdavo stovėdamas prie pagrindinės Lietuvos komandos vairo.

"Negaliu sakyti, kad čia poilsiauju. Norų bei lūkesčių ir Nimburke netrūksta, bet tokio dėmesio kaip Lietuvoje tikrai nėra. Jau jaučiuosi netgi pasiilgęs tų didelių iššūkių", –  pripažino K.Kemzūra.

– Treneri, neseniai jūsų klubui baigėsi Europos taurės turnyras. Ar tai, kad nepatekote į aštuntfinalį, yra didelė nesėkmė?

– Džiaugsmu tikrai niekas netryško... Buvome užsibrėžę nueiti toliau. Norėjome patekti tarp aštuonių geriausių turnyro komandų. Pernai grupėje taip pat laimėjome dvejas iš šešerių rungtynių ir dėl palankaus taškų skirtumo patekome į kitą etapą. Šiemet tokių rodiklių nepakako. Priežastys – įvairios. Pirmiausia – nesėkmingas startas namuose su Sankt Peterburgo "Zenit". Tai iškart komplikavo mūsų situaciją. Etapo pradžia mums apskritai buvo prasta. Pralaimėjome trejas rungtynes iš eilės. Tiesa, vėliau parodėme charakterį ir laimėjome du susitikimus, bet per paskutinį po atkaklios kovos nusileidome Kazanės "Uniks".

– Žaidėte vienoje grupėje su finansiškai pajėgiais Rusijos klubais "Uniks" ir "Zenit" bei žinoma Prancūzijos ekipa "Strasbourg". Turbūt pagal finansines galimybes ir žaidėjų komplektavimą nė iš tolo negalite lygintis su šiais varžovais?

– Biudžetas lemia toli gražu ne viską. Didesni pinigai leidžia pasikviesti pajėgesnius žaidėjus, bet aikštėje komandos pajėgumas gali keistis. O ir mūsų sudėtis nėra prasta. Galbūt neišspaudėme visko, ko norėjome. Atsiliepė ir mūsų tvarkaraštis. Intensyvumas – beprotiškas. Sudėjus Europos taurės ir VTB Vieningosios lygos turnyrus bei Čekijos čempionatą, žaidėme po trejas rungtynes per savaitę. Dar pridėkime keliones. Tad natūralu, kad per paskutinę Europos taurės turnyro dvikovą su "Uniks" turėjo įtakos jėgų trūkumas. Juk sekmadienį kovėmės su "Zenit" ekipa VTB lygoje, o jau antradienį – lemiamos Europos taurės rungtynės. Gerai tik tai, kad Čekijos pirmenybėse, kur dominuojame, galiu sau leisti pataupyti pagrindinius žaidėjus, grūdinti jaunimą. Tačiau užtikrinti normalų treniruočių procesą sudėtinga.

– Pernai Čekijos "Mattoni" lygoje pasiekėte idealų rezultatą – iki aukso nužygiavote nė sykio nekluptelėję. Šiemet sužaidėte mažiau nei pusę rungtynių, bet jau vieną kartą pralaimėjote. Ar tai reiškia, kad konkurencija išaugo?

– Ta nesėkmė buvo labiau atsitiktinė. Be kelių pagrindinių žaidėjų nusileidome vicečempionams po dviejų pratęsimų. Apskritai Nimburko klubas Čekijos lygoje dominuoja ne vienus metus (laimėjo net vienuolika pastarųjų šalies čempionatų – aut. past.). Tai iš esmės klubo prezidento Miroslavo Janstos nuopelnas. Jis, beje, vadovauja ir šalies krepšinio federacijai.

– Kurią vietą LKL čempionate užimtų ČEZ?

– Tikriausiai būtume viršutinėje turnyro lentelės dalyje. Manau, kad pakovotume ir su lyderiais. Kitos čekų komandos – finansiškai silpnesnės, bet jų gretose nemažai amerikiečių. Čekijos krepšinio lygis prieš kelerius metus buvo aukštesnio lygio, bet dabartinė finansinė situacija neleidžia komandoms išlaikyti savo lyderių, todėl nemažai jų žaidžia užsienyje. Antai Tomašas Satoransky atstovauja "Barcelonos" klubui, Janas Vesely – Stambulo "Fenerbahce Ulker", 215 cm ūgio vidurio puolėjas Ondrejus Balvinas – Sevilijos ekipai.

– Ar krepšinis Čekijoje populiarus?

– Populiariausia sporto šaka – ledo ritulys. Po to – futbolas, tenisas. Moterų krepšinis populiarumu ir pajėgumu lenkia vyrų krepšinį. O kur dar jų specifinės sporto šakos – grindų riedulys, kitos. Mūsų klubas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su sporto holdingu, kuriam priklauso garsus Prahos ledo ritulio klubas "Sparta", žaidžiame jo sporto rūmuose. Būna, kad susirenka 2 tūkst. žiūrovų, bet lankomumas, aišku, ne toks kaip "Žalgirio" arenoje.

– Jūsų komandoje žaidžia Europoje gerai žinomas legionierius iš JAV Darius Washingtonas. Ar jis ir tempia ekipą?

– Yra ir gerų legionierių, ir patyrusių vietinių žaidėjų. D.Washingtonas savo karjerą pradėjo būtent Nimburke. Po pertraukos jis čia sugrįžo turėdamas visai kitokį statusą – būdamas žvaigždė. Svariai prisideda ir kitas amerikietis Chesteris Tre Simmonsas, jau rungtyniavęs ir pajėgiuose Rusijos klubuose. Turime žinomų vietinių žaidėjų, tiesa, jiems jau gerokai per trisdešimt. Tarkime, Jiržis Welshas, rungtyniavęs NBA ir Ispanijoje, arba Liubošas Bartonas, Peteris Benda. Jaunesniems mūsų krepšininkams meistriškumo dar trūksta.

– Čekijoje dirbate nuo 2013-ųjų. Prieš šį sezoną vėl pratęsėte sutartį su ČEZ. Vadinasi, šioje šalyje pritapote ir jaučiatės tarsi namuose?

– Aš per savo karjerą gerokai pasiblaškiau po pasaulį, tad namais galėčiau vadinti daug šalių, bet iš tiesų namai yra vieni. Jie – Kaune. Tačiau Čekijoje mane viskas tenkina. Sudarytos neblogos darbo ir laisvalaikio sąlygos. Gyvename ne pačiame Nimburke, o šalia esančiame kurortiniame miestelyje, panašiame į mūsų Birštoną. Galima pasivaikščioti parke greta upės. Netoli – ir Praha. Iki jos – pusvalandis kelio. Sostinę galima pasiekti ir traukiniu. Gerai, kad yra šiuolaikinės technologijos, tad su šeima nuolat bendraujame. Mane dažnai aplanko žmona, palepina lietuviškais valgiais. Vaikai užimti savais rūpesčiais: sūnus Lietuvoje baigė studijas, dirbo užsienyje, o dabar grįžo namo, dukra studijuoja Didžiojoje Britanijoje.

– Ar čekai charakteriu, mentalitetu panašūs į lietuvius?

– Yra panašumų, yra ir skirtumų. Čekai atrodo laisvesni nei mūsų karta. Jų neslegia tokia sovietinio gyvenimo praeitis kaip mus. Jie buvo mažiau supančioti. Viešojoje erdvėje čia mažiau agresijos, įtampos. Juokauju, kad net šunys Čekijoje nėra tokie agresyvūs kaip mūsų krašte. Čekai, kaip ir lietuviai, mėgsta riebiau pavalgyti, vertina bulvinius patiekalus, alų, bet laisvalaikį leidžia aktyviau nei mes, daugiau sportuoja.

– Čekijoje ne vienus metus treniravosi greitojo čiuožimo atstovė Agnė Sereikaitė, rungtyniavo futbolininkas Tomas Radzinevičius, krepšininkai Andrius Šležas, Gintaras Einikis. Ar dabar bendraujate su tautiečiais?

– Vidurio Čekijoje, kur mes gyvename, lietuvių sportininkų neaptikau, bet žinau, kad mūsų tautiečių šioje šalyje yra. Galbūt ateityje pasitaikys proga su jais susitikti.