Per pirmąsias Europos jaunučių "Always" čempionato rungtynes lietuvės egzaminuos Danijos ekipą.

Vėliau D grupėje lauks akistatos su pajėgiomis Rusijos ir Vokietijos komandomis.

15-metei 186 cm ūgio U.Čižauskaitei, kaip ir kitoms Lietuvos rinktinės žaidėjoms, tai bus pirmas tokio lygio išbandymas.

Tad lietuvės, treniruojamos vilniečio Tado Stankevičiaus, pasirodymui rengiasi itin atsakingai. Kontrolinių rungtynių rezultatai – permainingi, tačiau rinktinės aukštaūgėms, tarp jų ir U.Čižauskaitei, treneris didelių priekaištų neturi.

Pasak Urtės, geranoriškos kritikos ji dažniau išgirsta iš savo mamos Sandros Čižauskienės – buvusios Kauno "Laisvės" klubo puolėjos, dabar dirbančios rinktinėje T.Stankevičiaus asistente.

– Pasirengimas Europos čempionatui artėja prie finišo. Ar jaučiate augančią atsakomybę? – pasiteiravome U.Čižauskaitės.

– Įtampos yra. Juolab kad čempionatas vyks namuose, tad ir atsakomybė didesnė. Visos suprantame, kad į rungtynes susirinks mūsų artimieji, draugai, pažįstami, todėl noras gerai pasirodyti bus pats didžiausias.

– Kaip tramdote įtampą?

– Labai daug dirbame, treniruojamės dukart per dieną, žaidžiame kontrolines rungtynes. Nemažai dėmesio skiriame fiziniam rengimui, mokomosioms treniruotėms.

– Neseniai išmėginote jėgas Baltijos taurės turnyre. Ar nenusivylėte neužėmusios pirmosios vietos?

– Apmaudo ir priekaištų buvo, nes galėjome laimėti visas rungtynes. Ne visada atidavėme visas jėgas, per mačą su latvėmis smarkiai pirmaudamos iššvaistėme pranašumą ir nuleidome rankas. Tai supykdė ir trenerį, ir mus pačias. Kita vertus, gerai, kad pamatėme savo klaidas ir bandome jas ištaisyti.

– Ar jau analizavote savo būsimų varžovių Europos čempionate žaidimą?

– Pajėgumu išsiskiria Rusija ir Vokietija. Pernai žaidėme su vokietėmis, jos aukštos, tvirtos. Nors sudėtis keičiasi kasmet, manau, kad komandos stilius bus panašus. Apie Rusiją kol kas žinome mažiau.

– Kurių Europos šalių rinktinės diktuoja madas jūsų amžiaus varžybose?

– Prancūzijos ir Ispanijos merginos, stiprios ir italės.

– Anot trenerio T.Stankevičiaus, mūsų rinktinės stiprybė – aukštaūgės. Ar jums su kita puolėja Simona Visockaite padeda tai, kad ne vienus metus kartu žaidžiate ir Kauno krepšinio mokyklos "Žalgiris" (anksčiau – "Aisčiai") komandoje?

– Su Simona kartu žaidžiame gal ketverius metus, todėl puikiai suprantame viena kitą. Aikštėje mums padeda ir gana aukštas ūgis. Tačiau aš mėgstu atakuoti ne tik iš po krepšio, bet ir iš toliau. Žinoma, tobulinti yra ką. Pavyzdžiui, žaidimą kairiąja ranka. Atsakingais momentais net prisibijau ja pasikliauti. To neturėtų būti.

– Ar nėra sudėtinga stumdytis po krepšiais būnant metais jaunesnei nei dauguma varžovių?

– To net neatsimenu. Aikštėje visos esame lygios, niekas į gimimo metus nežiūri. Gerindama fizinį parengtumą papildomai padirbu ir su svarmenimis. Raumenys? Mano išvaizdai jie nekenkia, atvirkščiai, noriu turėti daugiau jėgos.

– Ir rinktinėje, ir krepšinio mokykloje jus treniruoja mama. Tai pranašumas ar atvirkščiai – gaunate daugiau pylos?

– Aikštėje ji reikalauja daug. Gal ir pasako man griežtesnį žodį nei kitoms merginoms. Būna, kad susipykstame, kelias dienas nesikalbame (juokiasi – aut. past.). Bet aš suprantu, kad mama stengiasi, jog kažką pasiekčiau, todėl negaili ir patarimų. Kartais net pasiteirauja, ar man tai netrukdo. Pranašumas tas, kad abi esame tos pačios pozicijos krepšininkės, mūsų duomenys labai panašūs – mamos ūgis 187 cm, mano – vos centimetru mažesnis. Todėl ji gali duoti specifinių patarimų, kurių kitos pozicijos krepšininkė gal ir nežinotų. Bet kuriuo atveju stengiuosi, kad mama manimi didžiuotųsi.

– Jūsų mama – buvusi krepšininkė, dabar trenerė. Ar turėjote šansų netapti krepšininke?

– Su krepšiniu draugauju gal nuo devynerių, bet iki tol turėjau kitokių veiklų. Tačiau nė viena jų nesusirgau taip, kaip krepšiniu. Jis tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi ir dabar net neįsivaizduoju, ką veikčiau, jei to nebūtų.

– Kuri iš jūsų – jūs ar mama – esate geresnė krepšininkė?

– Aš mamą profesionaliai žaidžiančią mačiau tik kelis kartus. Tačiau tada dar buvau maža ir nelabai domėjausi, kas vyksta krepšinio aikštėje. Daug įdomiau būdavo pabėgioti po salę ir pasišnekėti po rungtynių (šypsosi – aut. past.). Kol kas nerungtyniavome viena prieš kitą, bet manau, kad gal ir laimėčiau. Sykį su šeima žaidėme "minusą", tuomet aš nugalėjau.

– Ar turite krepšininkės idealą?

– Tai – JAV krepšinio žvaigždė Diana Taurasi. Amerikietė man – darbštumo pavyzdys. Ne veltui ji turi sukaupusi gausybę titulų (triskart WNBA, keturiskart olimpinė čempionė, rezultatyviausia žaidėja WNBA istorijoje – aut. past.). Svajoju ir aš vieną dieną patekti į WNBA.

– Tai – jūsų sportinė svajonė. Ar yra ir nesportinių?

– Norėčiau apkeliauti pasaulį, nes labai mėgstu keliones. Beje, su Lietuvos rinktine jau aplankiau nemažai Europos šalių.

– Profesionaliems atletams dėl sporto karjeros tenka aukoti ne vien laisvalaikį, bet ir mokslus. Kaip jums sekasi derinti sportą ir mokslą?

– Mokausi VDU "Rasos" gimnazijoje. Mano pažymiai nėra blogi – vidurkis daugiau nei 9 balai. Geriausiai sekasi lietuvių kalba, dailė. Be abejo, nėra lengva ryte sėdėti mokykloje, po to plušėti per treniruotes, o vakare imtis namų darbų. Dažnai tenka pasėdėti ir iki išnaktų. Bet kol kas man visur sekasi.

Komentaras:

Sandra Čižauskienė, Urtės mama ir trenerė:

Urtė dar tik pradeda savo rimtą sportinį kelią. Ji dar gali ūgtelėti – tiek centimetrais, tiek meistriškumu. O tobulinti dar reikia labai daug ką – pradedant kamuolio varymu, baigiant įvairiausiais žaidimo technikos elementais.

Dukros, kaip ir bet kurios jaunos krepšininkės, neskubu girti, nes yra ne vienas pavyzdys, kai 16-os metų mergaitė žiba, o 18-os jau meta krepšinį.

Urtę, Simoną bei dar kelias Lietuvos jaunučių rinktinės nares treniruoju nuo jų pirmųjų žingsnių krepšinyje. Susirinkau antrokes ir trečiokes į savo grupę ir nuo to laiko nuosekliai dirbame. Smagu, kad merginos tobulėja ir jau atstovauja savo šaliai. Tikiuosi, kad jos nesustos ir po kelerių metų papildys Lietuvos nacionalinę moterų rinktinę.