Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės laivą į Pasaulio taurės turnyrą plukdys naujas kapitonas – 27-erių metų Mantas Kalnietis. Nuo 2006-ųjų kaunietis su nacionaline komanda iškovojo įspūdingų pergalių, tačiau tebetrokšta jų kaip ir anksčiau.

2010-ųjų pasaulio čempionato bronza, 2013-ųjų Europos pirmenybių sidabras. Kolekcijoje tetrūksta aukso. Artimiausia galimybė papildyti trofėjų lentyną – Ispanijoje vyksiančios Pasaulio taurės varžybos.

195 cm ūgio pagrindinis rinktinės įžaidėjas savo gimtadienį (rugsėjo 6 dieną) norėtų švęsti Barselonoje. Jei nutiktų priešingai, tai reikštų tik vieną – Lietuvos krepšininkų fiasko. Mat tądien Katalonijos sostinėje prasidės atkrintamosios Pasaulio taurės kovos. Į jas lietuviai nepatektų tik suklupę grupės turnyre Gran Kanarijoje.

– Mantai, tris savaites liejote prakaitą rinktinės treniruočių stovyklose Palangoje ir Kaune. Ar jau jaučiasi įdirbis?

– Treneris šalia sėdi, nežinau, kaip atsakyti (juokiasi žiūrėdamas į greta prisėdusį Joną Kazlauską – aut.past.). Iš tiesų krūviai buvo dideli, skaudėjo raumenis, visą kūną, bet tai – normalu. Iš pradžių visada taip būna, bet po truputį įsivažiuojame ir prasideda įprasta kasdienybė.

– Šeštadienį padėtas kontrolinių rungtynių ciklas. Ar iki pasaulio taurės varžybų likusio laiko pakaks tinkamai pasirengti pagrindinėms kovoms?

– Manau, treneriai nekels užduočių būtinai laimėti kelis pirmuosius draugiškus mačus, labiausiai rūpės susižaisti. Tačiau pauzės nebus: treniruotės bus tokios pat sunkios, rimtai imsimės taktikos, kitų esminių žaidimo dalykų.

– Dalyvaudamas NBA klubų stovyklose turėjote progą parungtyniauti ir Vasaros lygoje kaip kad Donatas Motiejūnas, tačiau nusprendėte grįžti į rinktinę. Kodėl?

– Donatas yra "Rockets" komandos narys, tad galbūt turi Hjustono klubui tam tikrų įsipareigojimų. Man dėl Vasaros lygos būtų tekę paaukoti visas atostogas. Šį sezoną nuolat paskaudėdavo kūną, tad turėjau atsikvėpti. Kažin, ar būtų buvę logiška užsibūti Amerikoje ir po to iškart vykti į rinktinę. Nuvažiavau, pasirodžiau, treniravausi, žaidžiau. Jei NBA klubai kažko iš manęs norės, turės visas galimybes. Tiesa, šiemet kažin ar tai realu.

– Jei vis dėlto būtumėte užsispyręs ir mėginęs jau šiemet patekti į NBA, ar Krasnodaro klubas, su kuriuo turite sutartį, būtų išleidęs?

– Jei mano ir NBA klubų norai būtų buvę labai dideli, gal ir būtų pavykę susitarti. Tačiau aš nebuvau užsispyręs.

– Mantai, jūs Lietuvos rinktinėje – jau daugiau nei aštuoneri metai. Palyginkite visus kolektyvus, atmosferą, trenerius. Ar pastebėjote skirtumų?

– Dažniausiai atmosfera tokia pat šauni kaip ir anksčiau. Tai natūralu, kai susirenkame ilgai nesimatę, suprantantys tuos pačius juokelius. Vis dėlto bendravimas kažkiek keičiasi, tačiau tai – kartų kaitos padarinys.

– Šiemet komandoje nebus vieno puolimo lyderių Lino Kleizos, gynybos ramsčio Roberto Javtoko. Kas galėtų perimti jų naštą?

– Mūsų rinktinėje nei pernai, nei šiemet nėra superžvaigždžių, kurios vien savo jėgomis galėtų parklupdyti bet kurį varžovą. Mes pergalių galime siekti tik komandiniu krepšiniu, o jo pagrindinė sudedamoji – gera psichologinė atmosfera.

– Ar esate pasirengęs tapti žaidėju, pasaulio taurės varžybose užbaigsiančiu lemiamas atakas?

– Prižadėti galima daug ko, muštis į krūtinę ir sakyti, kad esu pasiruošęs būti lyderiu. Viską pamatysime per rungtynes. Matyt, lyderių bus ne vienas. Kas geriausiai jausis, tas ir imsis atsakomybės.

– Kokios šių metų Lietuvos rinktinės stipriosios ir silpnosios pusės?

– Daug kas sako, kad esame stiprūs aukštaūgiais, bet pernai mūsų puolėjų grandis buvo dar galingesnė. Tačiau aukšto lygio krepšinis reikalauja sudėties balanso. Tik tokios komandos laimi čempionatus.

– Bene daugiausia naujokų – jūsų, įžaidėjo, pozicijoje. Kaip manote, kuris iš kandidatų – Šarūnas Vasiliauskas ar Adas Juškevičius – pateks į kovinį dvyliktuką?

– Tai klausimas treneriui. Jis nuspręs ir pasirinks. Aš bent vieną tikrai pasilikčiau, nes, priešingu atveju, daugiau šios pozicijos žaidėjų komandoje beveik neliktų. Du įžaidėjai – būtinybė, juolab kad kai kuriose Europos rinktinėse jų būna ir po tris.

– Varžovai pasaulio taurės D grupėje nėra labai grėsmingi. Ar užteks motyvacijos dvikovoms su Meksika, Pietų Korėja ar Angola?

– Jei mums pritrūktų motyvacijos, būtų labai negerai. Tokiu atveju ir tos komandos mus nubaustų. Daugumą mažiau žinomų rinktinių dabar treniruoja specialistai iš JAV, žaidėjų gretose – Amerikos universitetų komandoms atstovavę krepšininkai, todėl bet koks atsipalaidavimas, atsainus požiūris į varžovą gali būti pražūtingas.

– Ar šeima lydės jus į Ispaniją ir palaikys varžybų arenose?

– Su žmona tariamės, svarstome. Vaikai – maži: sūnui – tik 9 mėnesiai, dukrytė – vyresnė, bet su abiem žmonai gali būti sudėtinga. Galbūt artimieji atvyks į antrąjį varžybų etapą Barselonoje, tačiau pirmiausia reikės į jį patekti.