A.Milaknis, šį sezoną Eurolygoje vidutiniškai per mačą pelnydavęs po 8 taškus, pateko į rezultatyviausių žalgiriečių penketuką. Liūto dalį savo taškų snaiperis rinko tritaškiais. Tikslą pasiekė net 75 iš 167 tolimų jo metimų (45 proc.).

Rezultatyviausios Eurolygos rungtynės per visą karjerą (20 taškų pernai gruodį dvikovoje su Bambergo "Brose"), atkovotų kamuolių per mačą asmeninis rekordas (6 kamuoliai per akistatą su "AX Armani Olimpia" – tai tik keletas statistikos įrašų, liudijančių apie geriausią Milo sezoną.

"Bėgant metams kūnas gal netampa stipresnis, atletiškesnis, bet padeda patirtis. Geriau jaučiu savo kūną, atidžiau į jį įsiklausau, laikausi dienos režimo", – pasakojo pašnekovas.

– Artūrai, ar po alinančio, bet pakiliai pasibaigusio Eurolygos maratono jau grįžote į įprastą treniruočių ritmą?

– Vis dar stengiamės. Ir treneris tai akcentuoja. Visi esame profesionalai ir suprantame, kad sezonas dar nesibaigė.

– Kas labiausiai įsiminė iš tos sveikinimų bangos, jus užgriuvusios iš Belgrado parvežus bronzos medalius?

– Labiausiai - pati atmosfera. Jau po paskutinių ketvirtfinalio rungtynių su "Olympiakos" miestas pagavo šventinį šurmulį. Ta nuotaika persimetė ir į Belgradą. Tiesa, po pusfinalio visi kažkiek buvome nusiminę, bet smagu, kad jautėme palaikymą iki pat turnyro pabaigos. Dvikovos su CSKA išvakarėse išėjome pavakarieniauti į miestą ir išgirdome labai daug palinkėjimų, palaikymo žodžių. Tai padėjo ir aikštėje.

– Žalgiriečių sutiktuvėse Kauno rotušės aikštėje Šarūnui Jasikevičiui buvo užsakyta "Juoda orchidėja". O pats ar užtraukėte kokią savo mėgstamą dainą?

– Visko buvo. Ką jau ką, o švęsti tai mes mokame. Gal ne taip įspūdingai, kaip visiškai pasibaigus sezonui, bet pasiekimą paminėjome. Ar dainavau "Orchidėją"? Į detales nesileisiu, bet Belgrado baruose ir klubuose buvo sudėtinga rasti didžėjų, kuris turėtų tokią dainą. Tai nebent mintyse padainavau.

– Prieš sezoną Europos krepšinio ekspertai daugiau mažiau vieningai tvirtino, kad "Žalgiris" užims priešpaskutinę, penkioliktą poziciją. Kai kas jus pakėlė į dvyliktą ar net dešimtą. Tačiau vietos pajėgiausiųjų ketverte niekas net nesapnavo. Ką dabar norėtumėte pasakyti tiems ekspertams?

– Tikrai norėtųsi dabar jiems pažiūrėti į akis ir paklausyti jų nuomonių kodėl čia mums taip pasisekė (juokiasi – aut.past.). Kai tokias prognozes girdėjau prieš 2016–2017 m. sezoną, jos atrodė daugmaž pateisinamos – nauja varžybų sistema, vienas mažiausių biudžetų lygoje. Tačiau, kai tokios pačios spėlionės vėl pasikartojo ir pernai rudenį, buvo labai juokinga.

– O vis dėlto turbūt ir jūs patys nemanėte, kad šis kolektyvas gali įsitvirtinti Europos klubinio krepšinio viršūnėje?

– Po pernykščio sezono man asmeniškai buvo akivaizdu, kad galime nuveikti dar daugiau. Jau pernai treneris visiškai pakeitė komandos mentalitetą. Į išvykas važiuodavome ne vien tik atlikti formalumų, o rimtai kautis dėl pergalės. Varžovų analizė, pasiruošimas konkrečiam priešininkui buvo pakelta į visiškai kitą lygį. Be to, atėjo naujų žaidėjų, kurių dėka tapome dar atletiškesni. Kiekvienas turėjome savo vidinę motyvaciją. Norėjome įrodyti ir sau, ir kitiems, kad nesame Eurolygos autsaideriai.

Norėjome įrodyti ir sau, ir kitiems, kad nesame Eurolygos autsaideriai.

– Ar jums asmeniškai šis tarptautinis sezonas – geriausias per visą karjerą?

– Vienareikšmiškai – taip! Pirmiausia dėl įgyvendintos svajonės išbandyti finalo ketverto kovas. Ne kiekvienam per visą karjerą pavyksta ten pabūti, susikauti dėl didžiausių trofėjų Europoje. Asmeniškai man labai malonu, kad nesu tik statistas, o galiu prisidėti prie komandos laimėjimų. Nesureikšminu savo indėlio, bet jaučiuosi reikalingas kolektyvui. Žinau savo užduotis ir stengiuosi jas vykdyti. Turbūt kiekvienam svarbu savo darbe realizuoti individualius gebėjimus, sulaukti kažkokio įvertinimo. Ir dar labai džiaugiuosi, kad sužaidžiau visose 36-iose Eurolygos rungtynėse, išvengiau traumų. Ko daugiau reikia?

– Reikia ir trenerio pasitikėjimo. O Š.Jasikevičius turbūt nėra pats ramiausias specialistas, su kuriuo esate dirbęs?

– Tai jau tikrai (šypsosi – aut.past.). Mums, senbuviams, šiek tiek lengviau. Šarą pažinojome ir kaip komandos draugą, vėliau, kaip trenerio asistentą, ir galiausiai jau kaip vyriausiąjį trenerį. Prieš man grįžtant į "Žalgirį" iš Kazanės "Uniks" klubo (2016 m.) su treneriu buvo pokalbis, kuriame jis viską aiškiai išdėstė. Tad nebuvo net minties, kad nerasime bendros kalbos. Žinojau, ko laukti, ko tikėtis. Aišku, per sezoną būna ir gerų, ir blogų momentų. Bet visi darome darbą, kurį mokame, ir nesiimame to, ko nesugebame. Treneriai viską konkrečiai sustygavę, tad man asmeniškai dirbti su Šaru – malonumas.

– Tačiau visiems įsiminė epizodas, kai reguliariajame sezone gavote pylos po savo avantiūriško tritaškio, galima sakyti, nulėmusio pergalę prieš tuometę Eurolygos čempionę Stambulo "Fenerbahce". Kitas treneris turbūt aukštintų savo žaidėją, nukovusį tokį varžovą jo paties tvirtovėje.

– Šaras – maksimalistas, reiklus ir sau, ir kitiems. Todėl su juo ir įdomu dirbti. Po tų rungtynių buvo vaizdo įrašo peržiūra, kur sutarėme, kad gal tas metimas ir nebuvo labai logiškas. Gerai, kad įkrito. Gal dievulis ranką pridėjo (šypsosi – aut.past.).

– Jūsų vaidmuo komandoje – specifinis: esate metikas. Kas daugiau lemia snaiperio lygį: įgimtas talentas ar juodas darbas treniruotėse?

– Be įgimtų savybių čia neapseisi. Turi būti metimo pojūtis. Kita vertus, žinau ne vieną snaiperį, kuris daug talento neturėjo, bet viską pasiekė dėl darbo. Darbas, fizinis pasiruošimas būtinas, kai pakyli į tą aukščiausio lygio krepšinį. Tenka susidurti su kiečiausia gynyba, didžiuliais greičiais, kai turi vos kelias akimirkas tinkamai išmesti kamuolį. Eurolygoje ant seno bagažo toli nenuvažiuosi.

– Šį sezoną, jei vertintume itin daug tritaškių metančius snaiperius, taikliau už jus atakavo vos keletas kolegų. Tarp jų CSKA žvaigždė Nando De Colo, žalgirietis Kevinas Pangosas ir pan. Ar yra snaiperis, į kurį iki šiol lygiuojatės, papildomai analizuojate jo veiksmus?

– Iš dabartinės Eurolygos žaidėjų man visada imponavo Madrido "Real" amerikietis Jaycee Carrollas. Jo išbėgimai po užtvarų, situacijos metimui, kurias turi susikurti gudrumu... Būna, kad atidžiau pasižiūriu jo veiksmus, pastebiu detales, kurių gal kitų pozicijų žaidėjai neakcentuoja. Abu valgome panašią duoną.

– Artėja jūsų 32-asis gimtadienis, kartu solidėja ir išvaizda. Ar vešli barzda, kuria jau beveik galite lygiuotis į komandos draugą Antaną Kavaliauską – mados reikalas, įvaizdžio dalis ar koks prietaras?

– Barzda atsirado, kai 2015-aisiais prieš išvažiuodamas rungtyniauti į Rusiją pasakiau, kad nesiskusiu visą sezoną. Grįžęs jos atsikračiau, bet vėliau vėl grįžau prie dabartinio įvaizdžio. Kol kas man barzda netrukdo, tik reikia laiku užsukti į kirpyklą ją pasidailinti. Bet vasarą, jei bus labai karšta, gal vėl nusiskusiu. Nematau problemos (juokiasi – aut.past.).

– Iki vasaros – vos savaitė. Iki sezono pabaigos – beveik mėnuo. Ar jau planavote kaip praleisite atostogas? Ar užsivilksite Lietuvos rinktinės marškinėliais?

– Kol kas visos mintys sukasi apie LKL čempionatą. Nemanau, kad mums bus lengva apginti čempionų titulus. Stengsimės atlikti nebaigtus darbus, o tada pagalvosime ir apie rinktinę, ir apie poilsį.