Seksas – viena iš bendravimo formų, kur žmonės naudoja visus savo pojūčius: jie nori matyti, liesti, užuosti, ragauti ir... girdėti. Daugumai tereikia patogaus paviršiaus ir žavaus partnerio šalia, kad iš malonumo imtų dejuoti. Šie garsai, kaip pojūčių visumos dalis, padeda sukurti intymią atmosferą, perteikti partneriui, kas jums malonu, ko labiausiai trokštate. Tačiau dažnai tos malonumo dejonės išreiškiamos tik moterišku balsu. Vyrai tokiomis akimirkomis tyli... arba kalba... arba garsiai kvėpuoja. Bet nedejuoja.

Be abejo, dejonės tikrai nėra tokia svarbi sekso dalis, kad reikėtų dėl to susirūpinti. Ir vis dėlto ne paslaptis: moterys myli ausimis. Taigi girdėti mylimojo aistros dejones jai būtų malonu. Aistros dejonės leidžia partneriui geriau suprasti, kaip jaučiatės, tai jaudina, sustiprina malonumą, padeda kontroliuoti orgazmą. Taigi kodėl jie to nedaro?

Koncentracijos keblumai. Tam, kad pailgintų ejakuliacijos momentą, vyras turi arba susivaldyti, arba išmokti specialių technikų. Kai kuriems vyrams susikoncentruoti ir kontroliuoti orgazmą sudėtingiau, kai jie dejuoja. Štai kodėl artėjant kulminacijai dauguma vyrų prikanda liežuvį ir nukreipia dėmesį į tai, kaip suteikti malonumą partnerei.

Pasitikėjimas savimi. Dejavimas – tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Kai kurie vyrai baiminasi, jog dejonės sugadins trapią aistros akimirką, išblaškys dėmesį, gal net sutrikdys partnerę. Apnikus tokioms abejonėms tampa akivaizdu: dejavimas jiems – paprasčiausiai neseksualu, taigi, kai tai nesigauna natūraliai, specialiai bandyti nėra prasmės.

Vyriškumo supratimas. Nuo vaikystės mokyti, kad verkti, skųstis ir dejuoti – nevyriška, kai kurie vyrai ir užaugę bet kokias dejones, net ir tas, kurios skleidžiamos sekso metu, laiko leistinomis tik moterims. Tokiems vyrams net ir aistringas dejavimas – tai silpnumo požymis, kurio jie sau tiesiog negali leisti parodyti. Jei norite, kad toks partneris jums suteiktų daugiau malonumo garsu – paprašykite jo pakuždėti ką nors malonaus arba nešvankaus. Tai jam bus labiau priimtina nei dejuoti.

Patirties stoka. Vyrai, kurie iki šiol nėra dejavę sekso metu, kaip tik dėl to drovisi pradėti. Pirmas, antras, trečias kartas – ir tyla tampa įpročiu. O jį sulaužyti pakankamai sunku. Ypač jei abejones sustiprina mintyse kylantis klausimas: „Kaip aš čia dabar atrodysiu? Tylėjau, tylėjau – ir staiga a-a-ah!?“

Baimė nepatikti. Vyrams, įpratusiems viską visada kontroliuoti, dejonės gali tapti tikru iššūkiu. Ne paslaptis, kad sekso metu suvaldyti savo balso toną – sudėtinga. Tiksliau, įmanoma, bet tada tektų kaskart prieš praveriant burną bent keletą sekundžių atsitraukti mintimis nuo meilės žaidimų ir susikaupti. Sutikite, tai – kvaila. Todėl vyrai, būgštaujantys, kad tik neišsprūstų koks juokingas falcetinis garsas ar kad savo baubimu neišgąsdintų, neprajuokintų partnerės, stengiasi kitais būdais išreikšti, kaip jiems malonu.

Socialinės normos. Vyrams sekso metu apskritai nėra įprasta dejuoti. Netikite? Įsiklausykite dar kartą, kaip elgiasi aktoriai pornografiniuose filmuose. Dejuoja moterys. Vyrai niurna, sako ką nors nešvankaus, duoda valdingus įsakymus, bet tik nedejuoja – to garso takelyje tiesiog nėra.

Nejautrumas garsui. Kai kuriems vyrams jų pačių dejonės sekso metu paprasčiausiai atrodo neseksualu. Jiems nepatogu, nenatūralu ir atrodo visai nereikalinga skleisti kažkokius neaiškius garsus.