– Kuo, jūsų nuomone, geštalto terapija skiriasi nuo psichoanalitikos, kai kalbama apie seksualumą?

– Mes visi esame seksualūs, tačiau kiekvieno mūsų seksualumas skirtingas. Priešingai nei psichoanalitikai, geštalto terapijos atstovai nevertina, kas yra normalu, o kas – ne. Ši terapija, atsižvelgdama į mūsų skirtumus ir nepakartojamumą, nagrinėja, kaip realizuojame seksualinį pradą.

Mes tarsi patalpiname žmogų į jo individualios patirties vidų ir klausiame: „kas jums patinka?“, o ne: „kas yra normalu?“.

Dar vienas aspektas, dominantis geštalto terapijos atstovus, - agresijos tema. Kalbame apie pozityvią, sveiką agresiją, kuri neturi nieko bendro su prievarta.

Seksualumas – tai mūsų gyvenimiškoji jėga, stumianti mus prie kito žmogaus, su kuriuo norime turėti kontaktą. Ir šis procesas be agresijos neįmanomas.

Dar vienas mūsų terapijos instrumentas – kontakto ciklo suvokimas. Jis apibūdina, kaip būtent mes einame į kontaktą su kitu žmogumi ar aplinka, kokie sunkumai iškyla skirtingomis to kontakto stadijomis.

– Tas pats turbūt galioja ir fantazijoms: mes galime fantazuoti, bet vėliau sustojame. Kodėl tuomet taip bijome išlaisvinti fantaziją?

– Kartais fantazijos mus baugina, nes jose gali būti itin stiprių išgyvenimų, prievartos. Juk galime fantazuoti apie tai, kas visuomenėje nepriimta, ir tai mus baugina. Be to, fantazijas nesąmoningai painiojame su veikimu. Tačiau dauguma tų, kurie padaro seksualinius nusikaltimus, visiškai neturi erotinės fantazijos: jie tiesiog jaučia trauką ir nedvejodami ją realizuoja.

O fantazijos, ir aš tuo įsitikinusi šimtu procentų, padeda mums sukurti įsivaizduojamą pasaulį, kuris nebūtinai bus įgyvendintas. Tačiau jis yra reikalingas, kad puoselėtumėme ir suteiktume naujos gyvybės seksualumui, kad išlaikytume arba iš naujo atrastume lytinę trauką.

– Kokia tada, jūsų nuomone, seksualinių fantazijų esmė?

– Jos reikalingos, kad sustiprėtų mūsų narciziškasis pradas, kad neišnyktų trauka, kad „savo viduje“ išliktumėte geidžiama moterimi ar geidžiamu vyru, net ir tuomet, jeigu šalia nėra to, kuris gali tapti partneriu.

Tačiau vis tai veikia tik tada, jei fantazijas skiriame nuo realybės. Pavyzdžiui, moteris fantazuoja, kad yra prievartaujama. Yra nemažai dailiosios lyties atstovių, kurioms patinka toks įsivaizdavimas. Vargu bau ar kuri norėtų, kad su ja taip būtų pasielgta realybėje. Tačiau fantazijoje jausmas, kad „esu tokia seksuali, jog vyrai negali susilaikyti“, leidžia joms patenkinti savo narciziškumą, suteikia moteriškojo pasitikėjimo.

Kita šios fantazijos pusė: „jeigu mane prievartauja, vadinasi, esu priversta užsiimti seksu ir tai ne mano kaltė“. Viena mano klientė tokių fantazijų pagalba sugebėjo pakeisti požiūrį į seksą, suformuotą griežtų katalikiškos šeimos kanonų.

– Ar fantazijos gali kelti pavojų?

– Dviem atvejais. Pirmiausia, kai seksualinės fantazijos visiškai pakeičia lytinį aktą. Tokių klientų mano praktikoje yra buvę. Jiems patardavau eiti į pasimatymus, kad jie pamatytų, kas realybėje vyksta tarp dviejų žmonių.

Dar blogiau, kai žmogus nebegali aiškiai nubrėžti ribos tarp fantazijų ir realybės. Tai, manau, jau pavojinga. O visais kitais atvejais raginu išlaisvinti vaizduotę. Blokuodami „blogas“ fantazijas, kartu į kampą užspendžiame ir seksualinę trauką.

– Galite pasakyti, kokios klientų fantazijos jums pasirodė labiausiai neįtikėtinos ar egzotiškos?

– Visos jos tam tikra prasme egzotiškos. Juk niekas nefantazuoja apie seksą santuokiniame guolyje šeštadienio vakarą. Pirmiausia neįprasta turi būti vieta. Pavyzdžiui, džiunglės ar viešoji erdvė, kur mus gali stebėti skraidanti lėkštė. Tokios vietos pasirinkimas – būdas įveikti rutiną.

Vienas vyras fantazuodavo, kad moterys buvo rojalio klavišai, kuriais jis grojo siautulingą melodiją. Tačiau pasitaiko ir žiaurių fantazijų. Pavyzdžiui, incestą išgyvenusi moteris, įsivaizdavo, kaip ji žiauriai elgiasi su vyrais, tarsi fantazijoje jiems keršytų už realybėje išgyventą pažeminimą. Toks buvo jos kelias, bandant susigrąžinti gyvenimo kontrolę, ištaisyti praeitį. Ir nors tai buvo išties žiaurios scenos, jos padėjo moteriai įveikti patirtą traumą ir gyventi toliau.