– Ar žodis „psichologas“ tarp darbo sienų turėtų būti tabu?

– Žinoma, kad ne. Apskritai, psichologo sąvoka ir paslaugos yra stigmatizuotos dar vis, bet tikrai to nereikia bijoti. Ir apskritai darbe visko atsitinka, kaip ir gyvenime. Kartais žmonės nepajėgia susitvarkyti su savo problemom ir natūraliai reikia pagalbos. Iš tikrųjų, kai kurios darbovietės turi netgi savo įmonių psichologus, kur darbuotojai gali ir anonimiškai kreiptis, kad padėtų jiems išspręsti vidines problemas. Tiesa, darbovietė turi vertinti ir psichosocialinės rizikos veiksnius – ar yra geras mikroklimatas, su kokiom problemom susiduria. Turi įvertinti bendrą to klimato apžvalgą ir imtis priemonių jam gerinti. Tai yra darbdavių pareiga ir jie turi dėti pastangas, kad jų darbuotojai jaustųsi gerai.

– Patys psichologai kalba apie tai, kad tai nėra tik darbuotojų pareiga, bet kad ir darbdavys turi imtis tam tikrų iniciatyvų. Bet, turbūt, mes kalbam apie tai, kad darbdavys neturėtų perlenkti lazdos, daryti daugiau nei leidžia jo įgaliojimai.

– Visiškai taip. Mes kalbam turbūt apie tą psichologo tokį vaidmenį padedant susitvarkyt su tam tikrais niuansais darbuotojui. Žinoma, darbdavys niekada negali perlenkti lazdos. Jeigu mes kalbame apie psichikos sveikatos tikrinimus… Na, bendrai galiu pasakyti taip, kad kiekvienas, prieš pradedant dirbti, turi pasitikrinti sveikatą. Reiškia, ar jis, pagal tam tikrus rizikos veiksnius, kurie veikia darbo vietoje, gali dirbti. Na, pavyzdžiui, aš čia turiu monitorių, man yra tikrinamos akys, ar galiu matyti. Psichikos sveikata ir visos galimos ligos ne visiems darbuotojams yra privalomai tikrinamos. Yra išskirtos teisės aktais specialios grupės darbuotojų, kada reikia pasitikrinti tą psichikos sveikatą. Tai gali būt teisėjai, statutiniai pareigūnai, kurie dirba naktį, vairuotojai, dirbantys su elektros įranga ir pan. Tai jiems privaloma tikrintis psichinę sveikatą. Bet šiaip darbdavys negali sugalvoti, kad kažkoks darbuotojas yra įtartinas ir siųsti jo pasitikrinti psichinės sveikatos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Net ir tų specialybių atstovų, kuriuos minėjote t. y. statutinių pareigūnų, teisėjų vadovai, kiek žinau, sužinoti tikslios diagnozės negali. Tik lapelyje galėtų pamatyti, ar pavaldinys gali dirbti, ar ne.

– Visiškai teisingai. Kadangi tik specialistas gali diagnozuoti ir pasakyti, kuo žmogus serga. Tai toj darbo sveikatos knygelėj yra tie rizikos veiksniai ir jeigu yra kažkokia liga, tai nebus pasakyta, kad žmogus serga kažkokiu psichikos sutrikimu, tiesiog bus pasakyta, kad negali dirbti tokio darbo. Vadovai nežino, kuo jis serga ir negali to žinoti, nes tai jau yra perteklinė informacija.

– O kaip suprasti, susimąstyti, sustoti, pagalvoti, kad galbūt darbdavys nori per daug informacijos? Kada darbuotojui jau reikėtų kreiptis, pasikonsultuoti, galbūt neskųsti iš karto?

– Pasikonsultuoti visada galima paskambinus ir į Darbo inspekciją, ir į Duomenų apsaugos inspekciją. Sunerimti reikėtų, jeigu jau matom kažkokį ženklą, kad jau kažko pertekliškai reikalaujama. Yra tikrai nedidelis ratas tų profesijų, kada reikia tikrintis tą sveikatą. Jeigu darbuotojui sako „gal tu pasitikrink savo psichikos sveikatą“, čia gali būti susiję ir su dar daugiau, čia gal jau prasidėjo psichologinis smurtas prieš patį darbuotoją, diskriminacija. Čia gali būti kompleksinė problema. Tai jeigu jau matom kažką, galima paskambinti mums ir pasitarti, pasitikslinti, mes suteiksim konsultaciją. Darbdavys negali siųsti, rinkti, kaupti, versti eiti ar versti kažką pasakyti, išduoti apie savo diagnozes kažkokią  informaciją. Visada jeigu darbdavys kažkaip nutekina darbuotojo informaciją ar yra kažkokie neteisėti duomenų naudojimai, žinoma, galima kreiptis ir į Duomenų apsaugos inspekciją. Konsultacija tikrai neįvilks į biurokratinį mechanizmą. Bet, žinoma, kai mes turim situaciją, kur reikia nagrinėti aplinkybes, vertinti jas, tai mes turim galimai ir beprasidedantį ginčą. Tai tokiu atveju mes turim specialius organus, galbūt Darbo ginčų komisiją ar net teismus, kurie jau vertins. Bet, žinot, kartais ir mums būna sudėtinga, kai sako vienas „va čia blogai“, o kitas sako „čia nėra blogai“. Ir tada mūsų inspektoriui reikia nuspręsti čia blogai ar ne. Na, mūsų inspektorius ginčų nesprendžia, jis konstatuoja pažeidimą, kai yra kažkokia imperatyvi norma pažeista. Tai viskas labai priklauso nuo situacijos.