Alkoholizmą sukeliančių priežasčių yra be galo daug. Viena iš jų gali būti paveldimumas. Jau senovės graikų rašytojas Plutarchas rašė, kad „girtuokliai gimdo girtuoklius“, tačiau tik šiais laikais atsirado galimybė patikrinti šį teiginį. Dabar jau žinoma, kad paveldėta genetinė struktūra gali lemti, jog kai kuriems žmonėms gana greitai susiformuoja fizinė priklausomybė nuo alkoholio.

Alkoholizmas yra nevienalytė liga. Už genetinį organizmo neatsparumą alkoholio poveikiui gali būti atsakingas daugiau negu vienas genas. Pats alkoholizmas genetiškai nėra perduodamas, perduodamas tik polinkis į jį. O pats potraukis ir jo sukelta liga gali realizuotis susidėjus tam tikroms nepalankioms aplinkybėms – kai nesėkmingą genų kombinaciją papildo nepalankūs išoriniai faktoriai.

Genai gali daryti įtaką alkoholio metabolizmui organizme taip, kad žmogus taptų greičiau pažeidžiamas alkoholizmo.  Pavyzdžiui žinoma, kad veikiant kepenų fermentams, iš alkoholio išsiskiria vandenilis ir acetaldehidas. Po alkoholio išgėrimo alkoholikų ir jų palikuonių kraujyje acetaldehido lygis daug didesnis negu žmonių, kurie nekenčia nuo alkoholizmo ir nėra paveldėję galimo polinkio. Gali būti, kad acetaldehido perteklius jungiasi su smegenų neurotransmiteriais ir sudaro medžiagas, kurios ir skatina priklausomybę.

Kadangi mūsų genų rinkiniai skirtingi, susiduriame su daugybe žmonių variacijų. Asmenys, turintys genus, lemiančius norą gerti saikingai, vis viena gali turėti genetinį polinkį prarasti gėrimo kontrolę ir galbūt netgi tapti priklausomais nuo alkoholio. O asmenys, turintys paveldimą polinkį alkoholį gerti didesniais kiekiais,  tačiau neturintys priklausomybės vystymąsi nulemiančio genų rinkinio, turės mažesnę riziką susirgti alkoholizmu.

Daug ką lemti gali ir paveldėti asmenybės bruožai (pvz., temperamento savybės), o ne polinkis į alkoholizmą. Taip pat reikia nustatyti, kaip galimybę susirgti alkoholizmu veikia genų ir aplinkos sąveika. Gali būti, kad aplinkos veiksniai ne mažiau svarbūs, o greičiausiai dar svarbesni, negu genetinis polinkis. Dažnai alkoholizmas gali atsirasti ir be genetinio polinkio.

Alkoholikų vaikai keturis kartus dažniau negu kiti vaikai tampa alkoholikais. Vis dar neatsakyta į klausimą, ar taip atsitinka dėl socialinės aplinkos poveikio, ar dėl paveldimo polinkio į alkoholizmą, ar dėl šių abiejų veiksnių. Žmonių ir laboratorinių gyvūnų tyrimai rodo, kad genetiniai komponentai vaidina svarbų vaidmenį alkoholizmo vystymesi, tačiau tas tikslus veiksnys dar nenustatytas.

Įvaikinimo tyrimai analizuoja alkoholikų vaikus, įvaikintus asmenų iš negeriančios aplinkos. Jei genetiniai veiksniai vadina svarbų vaidmenį alkoholizmo vystymesi, suaugę tokie vaikai turėtų susirgti šia liga. Tačiau minimų tyrimų rezultatuose dažnai  trūksta išsamesnių duomenų apie tėvus, vaikus atidavusius įvaikinimui, bei aplinkos ypatybes.

Itin vertinami dvynių tyrimai. Jei egzistuoja koks nors genetinis komponentas, lemiantis didesnę tikimybę susirgti alkoholizmu, tai identiški dvyniai, turintys identiškus genus, į alkoholizmą turėtų būti linkę panašiai. Tuo tikslu Švedijoje tirti įvaikinti atskirai vienas nuo kito gyvenantys identiški dvyniai. Alkoholizmo atvejai tarp abiejų iš alkoholikų šeimų kilusių dvynių buvo žymiai dažnesni negu tarp neidentiškų dvynių, nepriklausomai nuo to, kaip alkoholis buvo vartojamas juos įsivaikinusiose šeimose.

Vieno iš biocheminių tyrimų išvadose teigiama, kad alkoholikų vaikai, net niekada nebandę alkoholio, turi tuos pačius nenormaliai žemus cinko lygius kraujyje, kaip ir jų geriantys tėvai. Manoma, kad cinko stygius didina alkoholio poreikį, o alkoholis naikina šio mikroelemento atsargas. Eksperimentuojant su žiurkėmis – duodant joms alkoholio - cinko lygis organizme nuolatos mažėjo, ypatingai raumenyse ir kraujo plazmoje, ir labai greitai – kepenyse. Žiurkiukai pradėjo lėčiau augti palyginus su jų bendraamžiais kitoje kontrolinėje grupėje, kuriems alkoholis nebuvo duodamas.

Tyrimai rodo, kad alkoholikams dažniau gimsta hiperaktyvūs, nekontroliuojami ir agresyvūs sūnūs. Šie vaikai turi įgimtus neurocheminius sutrikimus, dėl ko padidėja rizika suaugus susirgti alkoholizmu.

Riziką susirgti alkoholizmu didina ir padidėjęs nervų sistemos jautrumas. Nemažai alkoholikų vaikų turi padidėjusį jautrumą skausmui, garsui, šviesai ir kitiems dirgikliams. Vėliau jiems gali pasireikšti potraukis alkoholiui kaip priemonei, bukinančiai per stiprius jutimus.
Genetiniai veiksniai turi įtakos tam tikro smegenų regiono dydžio pokyčiams, kurie gali būti iš dalies atsakingi už priklausomybę nuo alkoholio. Paauglių ir jaunų suaugusiųjų dešinė orbitofrontalinės  smegenų žievės sritis (ji susijusi su pažintiniais procesais, sprendimų priėmimu,  emocijomis, impulsyviu elgesiu), tarp kurių giminaičių yra keletas alkoholikų,  yra mažesnė. Genetiniai veiksniai gali sukelti struktūrinius smegenų pokyčius, kurie lemia didesnį žmogaus polinkį būti pažeidžiamam alkoholio.

Mokslininkai dažnai aptinka ryšį tarp elgesio ir įvairių genų, tačiau pats mechanizmas dažniausiai lieka nežinomas. Jie aptiko ryšį tarp GABRA2 geno, susijusio su alkoholizmu, impulsyvaus elgesio ir galvos smegenų žievės srities, žinomos kaip sala, lemiančios nerimą bei potraukius.

1990 m. aptiktas ryšys tarp dopamino D2 receptoriaus DRD2 geno ir polinkio į alkoholizmą. Gyvūnų tyrimuose dopamino D2 receptoriai susiję su smegenų funkcijomis, atsakingomis už atlygį ir motyvaciją. DRD2 genas lemia euforijos pajutimą dėl kai kurių narkotikų bei alkoholio vartojimo. Žmonės, neturintys šio geno, patiria mažesnę euforiją, vartodami alkoholį, ir dėl to galbūt geria mažiau. Kai kas mano, kad dopamino D2 receptoriai yra ne pirminė ligos atsiradimo priežastis, o moduliuoja alkoholizmo pasekmes.

Dopaminas siejamas ir su didesniu vyrų polinkiu į alkoholizmą (lyginant su moterimis, vyrų tikimybė susirgti alkoholine liga dvigubai didesnė). Suvartojus panašų kiekį alkoholio, vyrams smegenų srityje, siejamoje su malonumais bei įpročių formavimusi, išsiskiria daugiau dopamino. Dėl to atsiranda stipresnė asociacija su subjektyviai pozityviu alkoholio poveikiu. Be to, alkoholio sukeltas dopamino išsiskyrimas pakartotinai girtaujant mažėja, o tai gali būti viena iš alkoholizmo vystymosi priežasčių.

Tirdami gyvūnus, mokslininkai gali tiksliai organizuoti veisimąsi, valdyti aplinką ir atlikti matavimus, kas daugeliu atvejų su žmonėmis neįmanoma. Tačiau šių tyrimų trūkumas tas, kad nėra nė vieno gyvūnų alkoholizmo modelio, kuris apimtų visą žmonių elgsenos spektrą. Paprastai eksperimentuojant tik tikimasi, kad tiriami aspektai bus panašūs į žmonių.

Kalifornijos universiteto mokslininkai tyrė vaisines museles (drozofilas), kurių atsparumas alkoholizmui kontroliuojamas panašių molekulinių mechanizmų kaip ir žmonių. Tyrėjai pastebėjo, kad polinkis į alkoholizmą tarp muselių gali būti paveldimas.

Amerikiečių mokslininkams atlikus tyrimus su beždžionėmis, paaiškėjo, jog ypatinga geno, atsakingo už reakciją į stresą, modifikacija taip pat lemia ir alkoholio poreikį. Šios rūšies geną turinčios beždžionės ypač linkusios į alkoholį, jos geria ne todėl, kad tai skanu, o tam, kad sumažintų streso lygį ir nusiramintų.

Noras piktnaudžiauti alkoholiu siejamas ir su genu, kuris išskiria proteiną TLR4 į smegenų darinį, vadinamą migdoliniu kūnu (tai – vadinamasis smegenų malonumo centras, atsakingas už emocijų reguliavimą). Dirbtinai stimuliuojant TLR4 ir kitus smegenų receptorius, kad žiurkėms kiltų panašios emocijos, kokias jaučia išgerti gavęs alkoholikas, praėjus dviems savaitėms nuo procedūros gyvūnai prarasdavo susidomėjimą alkoholiu.

Su alkoholio vartojimu gali būti susiję ir histamino-3 receptoriai, kadangi juos veikiantys vaistai gali turėti savybių, keičiančių alkoholio sukeltą elgesį.  Eksperimentais tirtų žiurkių, kurios mėgsta gerti alkoholį, histamino smegenyse buvo daugiau, negu tarp negeriančių.Alkoholio suvartojimas tarp mėgstančių išgerti žiurkių sumažintas tuos receptorius blokuojant.

Tyrimai parodė, kad glicino receptoriai smegenų atlygio sistemose turi reikšmę alkoholizmo vystymesi. Šie receptoriai veikia kaip smegenų komunikacijos stabdys, yra susiję su epilepsija ir skausmo perdavimu. Vaistais aktyvinant glicino receptorius, žiurkėms slopinamas apdovanojamasis alkoholio poveikis, taigi alkoholio jos suvartoja mažiau.

Genetiniai veiksniai turi įtakos alkoholizmo vystymuisi, tačiau jų galią dar tik bandoma suprasti. Šie genai yra pavojaus signalas, tačiau ne likimas. Specifiniai alkoholio poveikio genetiniai tyrimai leistų identifikuoti asmenis, kuriems gresia didesnė rizika susirgti alkoholizmu, ir skirti jiems specifines ankstyvąsias prevencines priemones. Be to, genetika gali padėti geriau suprasti aplinkos veiksnių vaidmenį alkoholizmo vystymesi. Tai gali padėti aptikti ir geresnius gydymo būdus, naujai suprasti alkoholizmo fiziologinius mechanizmus. Genų terapija gali tapti puikia alternatyva ar papildymu iki šiol taikytiems psichologiniam-socialiniam ir medicininiam terapiniam gydymo metodams.