Padeda įveikti tamsą

Anot psichiatrų, meno terapija, kuri veikia ne žodžiais, gali padėti įveikti net ir tamsiausius gyvenimo periodus.

Nacionaliniame vėžio institute (NVI) savo personalinę darbų parodą eksponuojanti Lina Magdalena Bujė pasakoja dailės terapiją atradusi 2007 m., po itin sukios netekties. „Ant stalo gulėjo dažai. Pagalvojau: reikėtų kažką nupiešti. Nebuvau nieko girdėjusi apie dailės terapiją, kad tai yra metodas, galintis padėti žmogui tvarkytis su jausmais, juos išreikšti. Pirmieji mano darbai nebuvo skirti žiūrovui. Tai buvo mano išgyvenimų išraiška“, – apie savo, kaip menininkės, kelio pradžią pasakoja dailės mokytoja.

Prieš aštuonerius metus ji pradėjo dalyvauti metus trukusiame dailės terapijos seminarų cikle. „Visas temas gvildenome per asmeninę patirtį, tai buvo ne tik teorija, bet ir praktika. Tai buvo labai prasminga kelionė. Taip susipažinau su dailės terapijos metodais iš arčiau. Vėliau įgytos žinios man pravertė komunikuojant su kai kuriais vaikais ir suaugusiaisiais“, – apie pažintį su dailės terapija pasakoja L. M. Bujė.

Menininkės paroda „Kelionė per dykumą“ NVI eksponuojama šalia koplyčios – ten, kur žmonės ateina ieškoti vilties.

„Visi įvairiais gyvenimo tarpsniais patiriame savo dykumas su savitais iššūkiais ir juos bandome įveikti. Eksponuojama darbų serija dalijuosi su ligoniu, kokią kelionę per dykumą patyriau aš. Noriu, kad žmogus pamatytų: visada yra viltis, jis nėra vienas“, – pasakoja menininkė.

Tapytoja sako prieš kurdama dalyvavusi rekolekcijose, krikščioniškoje meditacijoje, skaičiusi Šventąjį raštą. Tada imdavo teptuką ir tapydavo.

„Tai yra neuromenas, neuroedukacijų užsiėmimų patirtis. Sužinojau apie neuroedukacijas, emociškai brandų dvasingumą, kūno, dvasios ir sielos ryšius, – pasakoja L. M. Bujė. – Neuromenas nėra skirtas tam, kad nustebintų, šokiruotų žiūrovą. Neuromenas skirtas būtent autoriui, kad galėtų įprasminti savo esamą jausmą ar norimą patirti jausmą.“

Gerai, jei nemoka tapyti

Menininkė įsitikinusi: tapyba padeda išlieti susikaupusias emocijas, išsakyti tai, ką kartais sunku ištarti žodžiais, padeda susitvarkyti su neigiamais jausmais. L. M. Bujės teigimu, dailės terapija gali būti puikus emocijų išliejimo būdas ir suaugusiajam, ir vaikui.

„Mūsų vaikystėje niekas nemokė, kaip saugiai išreikšti emocijas – švietimas galėtų labai tobulėti, jei mokytų vaikus, kaip išreikšti emocijas ir jas atpažinti. Seniau buvo įprasta emocijas gniaužti – susitvardymas būdavo vertybė. Tačiau iš tikrųjų visi išgyvenimai atgula širdyje. Tada žmoguje kaupiasi neišgyventi jausmai tarsi bagažas. Jį žmogus nešiojasi su savimi ir anksčiau ar vėliau tai turi padarinių. Tapyba yra labai saugus metodas išgyventi tai, kas neišgyventa. Tai yra psichologinis veiksmas, prisilietimas prie praeities žaizdų. Juk taip galima elgtis su vaikais: jei vaikas pyksta, galima jam pasiūlyti emocijas „ištaškyti“ dažais, pasiūlyti didesnį popieriaus lapą ar drobę“, – pataria L. M. Bujė.

Įdomu stebėti, kai žmonės iš pradžių nedrąsiai ima pieštukus, flomasterius, o vėliau ima piešti guašu, akvarele ir pradeda „taškytis“.

Pasak jos, nemokantis tapyti žmogus, pasitelkdamas dailės terapiją, sau gali padėti labiau nei išmanantis tapybos taisykles. Mat dailės terapijoje, neuromene reikia atsiskirti nuo tapymo technikos žinojimo, negalvoti, kaip tapai, kur kokia kompozicija ar spalvos turėtų būti. „Neuromene taisyklių nėra. Jeigu įsijungia protas, darbas pakeičia savo paskirtį“, – mintimis dalijasi menininkė. – Žmonės, atėję į dailės terapijos užsiėmimus, visą atsakomybę ir baimę turi palikti užsiėmimo vadovui. Juk jo užduotis yra įvesti žmones į šią kelionę. Žmonės gali tik mėgautis ja.“

Pasak jos, meno terapija, įvairios joje naudojamos technikos gali padėti su psichologinėmis problemomis susiduriantiems žmonėms.

„Meno terapija yra vienas iš komunikacijos būdų. Ten sumeluoti negali. Jei žodžiu žmogus gali arba negali įvardyti savo jausmų, tai potėpiais jis negali manipuliuoti. Nebent turi labai daug žinių ir sąmoningai to siekia, – atkreipia dėmesį L. M. Bujė. – Įvairios ligos, onkologija yra iššūkis žmogui. Jis patiria didelę krizę. Juk visi mes norime būti savaip laimingi, ieškome tam kelio. Meno terapija galėtų suteikti viltį prisikelti – juk žmogus kažką padaro ir iškart mato rezultatą. Net jei jam tuo metu labai sunku. Paėmęs teptuką, jis palieka ženklą drobėje, popieriuje, rankose čiupinėdamas molį.“

Kas vyksta užsiėmimuose?

NVI praktiką atliekanti Vilniaus universiteto dailės terapijos studijų programos magistro studentė Elnora Jachjajeva sako, kad į pirmąjį dailės terapijos užsiėmimą atėję onkologiniai pacientai pirmiausia jaudinasi, nerimauja, kad nemoka piešti. Tačiau įsijautę į kūrybos procesą išlaisvina mintis, prisiminimus, susikaupusias emocijas.

Elnora Jachjajeva. / Nacionalinio vėžio instituto nuotr.

„Pacientai iš pradžių jaudinasi: pirmasis jų atsakymas dažniausiai būna „nemoku piešti“. Dailės terapijos užsiėmimus pradedame nuo apšilimo: 20 minučių skiriama piešimo technikoms išbandyti – tam, kad būtų galima numalšinti kylantį nerimą, – pasakoja E. Jachjajeva. – Kai žmonės sako, kad nemoka piešti, atsakau: nesu dailės mokytoja ir man nesvarbu, kaip jūs nupiešite. Man svarbu, kad įsitrauktumėte į procesą, atsipalaiduotumėte, pažaistumėte su spalvomis, priemonėmis. Jų turiu visokių: molio, plastilino, guašo, akvarelės, pieštukų... Įdomu stebėti, kai žmonės iš pradžių nedrąsiai ima pieštukus, flomasterius, o vėliau ima piešti guašu, akvarele ir pradeda „taškytis.“

Pasak jos, sunku nupasakoti procesą, kas iš tikrųjų vyksta per terapijos užsiėmimus.

„Žmonės atsipalaiduoja, atrodo, kad tam tikri akmenukai nukrenta nuo sielos. Žmogus įsitraukia į piešimo procesą. Po užsiėmimo paklausiu, kaip sekėsi. Sulaukiu labai daug šypsenų, pavyzdžiui, žmogus nupiešė ką nors, kas jam priminė vaikystę, senelius, tėvus. Turiu nuostabią pacientę, kuri piešė pavasarį – pievą ir mišką. Šiais metais ji nupiešė namelį toje pačioje erdvėje. Pasirodo, tas piešinys buvo jos svajonės išsipildymas“, – pasakoja E. Jachjajeva.

Seniau buvo įprasta emocijas gniaužti – susitvardymas būdavo vertybė. Tačiau juk visi išgyvenimai gula širdyje.

Pažeidžiami dėl ligos

Būsimoji dailės terapeutė pati sugalvoja užsiėmimų temas, o pakviesti pacientus jai padeda NVI gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.

„Elnora paminėjo, kaip pacientas piešdamas „pradeda taškytis“. Tai yra procesas nuo nedrąsos iki išsiliejimo. Dažai, spalvos pacientams padeda išlieti jausmus. Viena pacientė pasakė: piešiant man iškilo šeimos vaizdas. Piešdama ji prisiminė savo šeimos narių istorijas. NVI pacientai yra labai jautrūs, uždari, kadangi onkologinė liga lemia pažeidžiamumą. Todėl jie neretai nenori patys kreiptis į psichologus, dalyvauti psichoterapijoje, meno terapijoje. Juos reikia itin aktyviai kviesti dalyvauti šiose veiklose. Vienas iš būdų – pacientus pakviečiu konsultuodama, rekomenduoju dalyvauti užsiėmimuose, paklausiu, ar jiems būtų įdomu“, – G. Bulotienės teigimu, dalis pacientų ateina pamatę kvietimu.

Stimulas: G. Bulotienės teigimu, onkologiniai pacientai yra labai jautrūs, uždari, neretai nenori dalyvauti nei psichoterapijoje, nei meno terapijoje – juos reikia itin aktyviai kviesti tai daryti. / Nacionalinio vėžio instituto nuotr.

Anot E. Jachjajevos, pacientai į savo ligą reaguoja nevienodai, todėl ir į dailės terapiją pasineria skirtingai. „Kai kuriems pacientams labiau tinka individualus priėjimas, kadangi ne visi nori atsiverti. Yra pacientų, kuriems prireikia laiko, kad susitaikytų su esama situacija, savo jausmais. Pastebėjau, kad per dailės terapiją tarpusavyje pradeda dalytis mintimis, išgyvenamais jausmais, kylančiu nerimu, baime. Toks bendravimas grupelėje žmones šiek tiek nuramina. Tačiau drąsos gyventi su tokiais savo jausmais vis tiek reikia, net kai juntamas aplinkinių palaikymas“, – pastebi E. Jachjajeva. Anot dailės terapijos studentės, pacientų piešiniai neinterpretuojami, dirbama su emocija, kurią žmogus į savo piešinį perkelia.

„Vienas iš dailės terapijos tikslų yra suteikti saugią erdvę. Terapeuto buvimas šalia pacientui suteikia erdvę, kurioje galima atsiskleisti. Per dailės terapiją taikomus metodus atsiskleidžia žmogaus emocijos. Onkologiniai pacientai turi giliai paslėptą vėžio ligos traumą. Įsivaizduokime medį ir įkirstą žaizdą kaimene, kuri greičiausiai dar neužgijusi. Prieiti žodžiais prie žaizdos yra labai sunku. Taigi, emocijų atsiskleidimas ir užgijimas galimas tik tada, kai žaizdą palieti. Todėl meno terapija, kuri veikia ne žodžiais, gali padėti“, – dailės terapijos užsiėmimų poveikį onkologiniams pacientams reziumuoja G. Bulotienė.