Dar amžinąjį atilsį mano močiutė vis pasibėdodavo: "Su tokia sveikata gyventi – tikra Dievo koronė!", suprask, kančia. Kertu lažybų, kad ji, įkopusi į garbingą devyniasdešimtmetį (visai kaip tie trys senjorai Šiaurės Italijoje, paaukoję savo gyvybę XXI a. koronei), nė negalvojo, kad jos anūkai, kadaise pergyvenę kiaulių, paukščių gripus, galų gale atsidurs ant to šikšnosparnių COVID-19 pandemijos slenksčio.

Trise koronos valtyje

"Skambiname iš visuomenės sveikatos centro, – girdžiu drąsų moters balsą ragelyje (įdomu, nejučia šypsausi, ar taip drąsiai ji kalbėtų, susitikusi akis į akį?). – Kaip jaučiatės? – lyg iš mandagumo klausia ir nė nesulaukusi atsakymo beria lyg žirnius kitus, šiuo momentu labiau jai rūpinčius klausimus:. – Sakykite, kur sėdėjote lėktuve, kai vasario 24-ąją, apie aštuntą vakaro, nusileidote iš Bolonijos į Kauną?"

Nors ranka, laikanti telefoną, ima nervingai drebėti (šiaip ar taip, visi mes dabar perdėm įsitempę), prisipažįstu jai, kad niekada tiksliai nepamenu skaičių, bet, sakau, turėjau sėdėti kažkur priekyje prie lango – gal trečioje ar penktoje eilėje. Tik ragelyje jau pyyyypsi…

Už penkių minučių jau kitas skambutis – šįsyk mano vyro. "Ar žinai, – pusiau klausia, pusiau teigia jis , – kad toji šiaulietė iš Veronos, na, ta, kuri pirmoji iš lietuvių užsidėjo koronos karūną, buvo iš mūsų lėktuvo?" Nežinau, atšaunu piktai, ir žinoti nenoriu, nes visa šita velnio koronė mane jau ima diorginti. Tyčia vartoju paauglišką jaunystės slengą, kad greičiau atsiknistų. Bet jis terorizuoja toliau. "Ar žinai, – klausia truputį prislopinęs balsą (kad tik kokie CŽV agentai, besiklausantys mūsų – inefekuotųjų, karūnuotųjų – pokalbių, nenugirstų), – kas prie jos sėdėjo?.." Jei dabar stovėčiau prieš veidrodį, tikrai išvysčiau, kaip veidas akimirksniu pakeičia spalvą, o krūtinę užspaudžia paniškos baimės dusulys – būtent toks, kurį pajutus (kaip rašoma mums duotose rekomendacijose) privalai kreiptis jau ne į savo polikliniką, bet skambinti 112!

Jau žinau tris galimus atsakymų variantus, ir vienas iš jų tikrai yra teisingas. "Aš!" – galą mano spėlionėms padaro vyras. "Tu?!!! – vis dar negaliu patikėti savo ausimis, nes labai gerai prisimenu kelionės pradžią, kai kažkaip labai optimistiškai jam leptelėjau: "Na, jei iš tūkstančių turistų, tarp kurių yra ir kinų, ir italų, ir prancūzų, ir rusų, ir lietuvių, beklajodami po Boloniją, Florenciją, Veneciją pasigausime tą koronę – vadinasi, tokia Dievo valia!"

"Išties keista, – mąstau garsiai į ragelį, – kad taip nutiko." "O dar keisčiau, – mezga fatališką minties giją mano sutuoktinis, – kad iš tiesų aš nė neturėjau sėdėti toje vietoje! Tiesiog pasisiūliau persėsti, kad tokia mergina galėtų būti drauge su savo vaikinu… Supranti? Užleidau jai savo vietą, kuri buvo už tos moters nugaros!"

"Taaaaip…" – tuo momentu nieko protingiau nesumoju, kaip tik padaryti reklaminę tylos pauzę (tarkim, parduotuvėse sparčiai nykstančių grikių garbei). "Trise koronos valtyje neskaitant šuns", – išsyk ant liežuvio galo atsiduria kadaise skaitytas garsiausias britų rašytojo Jerome'o K.Jerome'o kūrinys. Britiškas humoras dabar man tikrai nepakenktų, juolab kad visi taip bijo juokauti.

Cunamiai klausimų

Tada belieka raudoti. Bandau išspausti riebią savigailos ašarą ir aš – juk dabar mes visi trys, įskaitant mane ir dukrą, – esame suskaičiuoti (pamenat tokį filosofiškos potekstės multiką apie ožiuką, kuris mokėjo skaičiuoti iki dešimties). Dabar, jei skęsime, – tai visi.

Tik dabar užvis labiau man rūpi detalės. Ar skęsime kartu? O gal po vieną? Po du? O jeigu nė vienas? Klausimų cunamiai, kurių daugiau negu atsakymų, skandina blaivų protą. Bet labiausiai skandina švarias mintis tie telefono skambučiai. Ir vėl visuomenės sveikatos centras, tik kažkodėl Prienų. ("Negyvenu aš jūsų mieste ir visai neplanuoju artimiausiu metu ten vykti", – piktai sakau, bet jiems ir vėl rūpi mano lokacija lėktuvo salione.) Paskui paskambina viena draugė, tada – kita… Ir kažkodėl visų jų pokalbiai prasideda viena gaida: "Tai kaip karantinas?.. Ką veikiate?.. Ar dar sveiki?.."

Taip ir norisi atšauti visiems, kas jau skambino ir kas dar skambins, mintinai iškaltu tekstu iš Vikipedijos, kad karantinas (it. Quarantine) reiškia apie keturiasdešimt. Terminas pirmą kartą įvestas XIV a. Italijoje. Tuomet laivų, atplaukusių iš kitų šalių, kuriose plito maras, keleiviai į krantą būdavo išleidžiami tiktai po keturiasdešimties dienų. Todėl, tęsiu mintyse, mielosios gandų rinkėjos, lygiai keturiasdešimt dienų turėtumėte palikti mus ramybėje. Nes tie pokalbiai, kurių metu turiu įrodinėti, kad nesu ligonis, mane žudo. Ir išvis… Visi tik ir mato vieną koronos veidrodžio pusę: kokią strategiją kovai su ja sukurti, kokius ginklus (atsiprašau, vaistus) prieš ją išrasti, kad sveikoji visuomenės dalis nenukentėtų nuo mūsų.

Kaip jaustis mums, kurių telefonai netyla kas porą valandų ir kurių tėvai, draugai, bendradarbiai, kaimynai kratosi kaip maro?! Kurie priversti dvi savaites stačiai išnykti iš realaus gyvenimo, o pasilikti tik virtualiajame.

O mes? Ar kas nors pasidomėjo, kaip iš tiesų jaučiamės mes, vadinamieji infekuotieji? Ar kas nors iš visuomenės sveikatos centro ar kitų su ta Dievo korone susijusių tarnybų pasidomėjo, kokia sušikta (vat tyčia pasmardinsiu iš gėrimų skyrių bedingstančiu spiritu jūsų išdezinfekuotus miegamuosius) mūsų emocinė būsena, psichinė sveikata?! Kaip jaustis mums, kurių telefonai netyla kas porą valandų ir kurių tėvai, draugai, bendradarbiai, kaimynai kratosi kaip maro?! Kurie priversti dvi savaites stačiai išnykti iš realaus gyvenimo, o pasilikti tik virtualiajame.

Šventas melas

Sutinku, moterys visada perlenkia lazdą. Sakote, nėra jau taip blogai? Bet kodėl tada iki artimiausios parduotuvės – pieno kavai – sliūkinu atsargiai kaip vagis, veidą prisidengęs ne kauke (girdėjau, kad bergždžias reikalas jų ieškoti vaistinėse), o palto gobtuvu? Kad tik nesukelčiau nereikalingos panikos, jei kas netyčia pažintų.

Velnias, ką tik prasilenkiau su namo komendante, kažkaip įtariai į mane pažiūrėjo… Griebiu pieną, sulindusi į glaustinukės apykaklę iki pat antakių, ir skuodžiu atgal į savo kalėjimą. Likusią dienos dalį verčiau praleisiu virtualiame feisbuko pasaulyje.

Juokingiausia, kad tie, kurie veidaknygėje garsiausiai loja, gyvenime greičiausiai pasipusto padus. "Šiandien tau pas dantistę, – sakau vyrui prunkšdama į delną. – Ji pirmoji, – rodau feisbuko komentarus, – norėjo išgirsti mūsų įspūdžius iš Venecijos. Turėsi progą pats jai viską papasakoti…" Ir koks sutapimas. Vyrui dar nė neprasižiojus supypsi telefonas. Žinutė. Nuo odontologės. Cituoju: "Šįryt turiu skubų susitikimą su advokatu. Dėl kito vizito paskambinsiu." Štai taip, mielieji…

Jau sakiau, kad mūsų bijo. Tik dar nesiguodžiau, kad meluoja. Juk ir kvailam aišku, kad neitumėme – mes, tos nelaimingos Dievo koronės, – gydytis nei dantų, nei nagų, nei ragų… Tik šimtąsyk geriau jaustumėmės, jei iš aplinkinių išgirstume teisybės. Na, ponas Vardeni Pavardeni, turime nukelti jūsų vizitą iki karantino pabaigos. Susitiksime po jo. Ir mūsų orumas bus išsaugotas, ir jūsų sąžinė būtų rami...

Sulaužytas stalas

Taškas. Išjungiu telefoną. Sudaužau teliką (dar negaliu – labai rūpi "Eurovizijos" finalas, kur visi bukmeikeriai mūsiškiams prognozuoja pirmą vietą). Todėl tik uždengiu jį močiutės siuvinėta staltiese. Pridėjusi – ne, ne kelnes, o dešinę ranką – sau prie širdies mintyse tariu priesaikos žodžius: "Prisiekiu, kad jei jau turiu tupėti namuose tas keturiolika dienų (labai tikiuosi, kad jos nepavirs itališku Quarantine – keturiasdešimt), privalau padaryti jas kuo naudingesnes."

Ir puolu sudarinėti namų darbų sąrašėlio: išsivalysiu po kelionės pridvisusį šaldytuvą – vienas, padarysiu visų virtuvės stalčių reviziją – du, nusidažysiu laiptinės sieną (prie lauko durų) šaltibarščių spalva – trys (kaip mačiau Burano saloje), gal net dukros kambaryje padarysiu mini remontą – nulupsiu senus tapetus ir perdažysiu sienas naujai… Tik už kieno eurus??? Manieji baigėsi kelionėje, o naujų (turint omeny galintį užsitęsti karantiną) – nenusimato. Mano privatus verslas žlunga: vos išgirdusios, kad grįžau iš baisiojo Veneto regiono, mano ankstyvojo ugdymo studijos mamytės su vaikučiais išsilakstė kaip pelės iš skęstančio laivo… Ir aš jas suprantu. Tik nesuprantu – jei būčiau vieniša mama su vienišu privačiu verslu – ar valstybė ir tada man suoktų tą pačią lakštingalos giesmę: "Ar jums reikia nedarbingumo pažymos?"

"Ne, – atšaučiau aš. – Nedarbingumo man nereikia. Atvirkščiai, man reikia darbo! O darbą iš manęs atėmė ta velnio koronė ir nė nežinau, po šimts, kada grąžins..."

Betgi žiūrėkime į netektis su humoru. Įdomu – suku filmuką – kas bus, jei svetelis, vardu COVID-19, užsibus Lietuvoje kiek ilgiau – na, iki Velykų, o gal net vasaros atostogų?.. Tada, sakau, tavo privačiam verslui, tamsta mokytoja, irgi bus galas. Kaip sako italai, bancorotto.

Nejučia prisimenu dar nesenas gastroles po Florenciją. Vieną seniausių Europoje arkinių tiltų Pontė Vekijo, nutiestą prieš kokius 800 metų per Arno upę. Kadaise ant jo buvo įsikūrę mėsininkai ir žuvies pardavėjai, prisistatę čia daugybę mažyčių virš vandens pakibusių namukų. Sakoma, kad būtent taip ir gimė terminas "bankrotas". Pardavėjai, negalėdavę susimokėti mokesčių už prekystalį, būdavo baudžiami – kareiviai sulaužydavo jų prekystalį, o šis veiksmas, vadinamas "bancorotto", lietuviškai – sulaužytas stalas. Štai tokios tokelės: nereikės nė stalų laužyti – užteks paduoti skelbimą į Skelbiu.lt ir sudie, mokyklėle…

Nuotolinis reikalas

Saulėja mokyklon taip pat neina. Skambinu pavaduotojai ir klausiu, ką mums dabar daryti: juk ne juokas – vienuolikta klasė! Iš pradžių gaunu tradicinę užuojautos porciją (kaipgi be jos) – žodžiu, lelelelelele… laikykitės, sveikite, viskas bus gerai.

"Tai kad mes nesergame, – sakau jai. – Mes sveiki kaip ridikai, tik šeštadieniais negalintys jų ūkininkų turguje nusipirkti, nes negalime išeiti iš namų. Mums karantinas. O ant palangės ridikai dar neauga – per anksti. Beje, ligoniais pasijuntame tik tuomet, kai kas nors mums paskambina… Dabar skambinu jums pati norėdama sužinoti, kaip atrodo tas mano dukrai Saulėjai paskirtas nuotolinis mokymas, kuris kol kas, mano akimis žiūrint, labiau panašus į... feisbukinį, o gal mesindžerinį. Žodžiu, gerbiama pavaduotoja, dabar yra taip. Iki pietų (kol draugai sėdi pamokose) Saulėja užsiima menais ir piešia. Nusprendė nutapyti aliejiniais dažais spalvotųjų Burano namukų paveikslą, papildyti mūsų salone prieš keletą metų atsiradusią kelioninių paveikslų galeriją. Popiet Saulėja ima rašinėti draugėms žinutes – per nuotolį – kad kuo greičiau siųstų į mesindžerį pamokų užrašus ir namų darbus. Ko nesupranta ji arba nesupranta tėtis (aš jau seniai ne gudresnė už penktoką) – tai tik mūsų visų, "karūnuotųjų" – suš… nuotolinis reikalas.

Tai tiek apie mokslus per nuotolį. Kad kiek nusiraminčiau – ir vėl lendu į feisbuką. Na, papokštausiu ten truputį, sumažinsiu įtampą sau ir draugams… Ujujujujuj… Pasirodo, pokštų krėsti dabar nevalia. Tai per daug rimta ir nepaprasta. O ką – bandau replikuoti, net mūsų literatūros klasikas Balys Sruoga savo "Dievų miške" gydėsi saikinga ironijos ir sarkazmo doze: "Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas."

Kur nėra žodžių

Tai kuo mes blogesni?! Su šypsena ir tą koronę nugalėti bus lengviau – bandau žiūrėti į nūdienos realijas su humoru. "Juk, žmonės, naivu buvo tikėtis, kad virusas, sparčiai plintantis po visą pasaulį, neatkeliaus pas mus į svečius, – samprotauju feisbuke. – Svarbiausia, kad mokėtume sutikti jį be panikos ir be hiperbolės priepuolių, tad nepraraskime sveiko proto!"

Sulig tais žodžiais po mano postu kyla tikra spalio revoliucija su kreiserio "Auroros" šūviais, paskelbusiais šturmo pradžią mano laisvamaniškai minčiai. O ypač aršiai reaguoja patys artimiausi. Tokios reakcijos, o ypač iš saviškių, tikrai nesitikėjau: "Jūs privalote izoliuotis dėl mūsų saugumo!", "Koronaviruso inkubacinis periodas gali siekti 27 dienas!", "Užsisakinėkite maistą internetu – atveža ir palieka prie durų", "Nedrįskite rodytis gatvėje: Kinijoje, jei pagauna žmogų, specialiai sumažinusį temperatūrą, kad galėtų išvykti, uždaro septyneriems metams."

"Bet kad mes net temperatūros neturime… Ir išvykti niekur neketiname… Ir izoliuojamės, kiek tiktai galime…" – dar bandau priešintis iš paskutiniųjų. Bet suprantu, kad močiutė, amžinąjį jai atilsį, buvo teisi. Toji koronė – tikra kančia… Ne fizinė. Dvasinė. Keliu baltą spalvą iš Italijos vėliavos vidurio ir pasiduodu.

Tada ramiai išsitrinu iš vaiberio draugų grupės. Einu į balkoną. Pasiimu kastuvą. Šeimyną. Ir dar vieną buvusį jos narį, laukusį mūsų grįžimo iš Italijos šaldiklio kameroje. Eisime į mišką pasisemti iš medžių vidinės harmonijos. Pasikrauti iš kur ne kur jau sprogstančių medžių pumpurų gyvybinės energijos. (Jos dar mums prireiks.) Parisnoti klaidžiomis miško proskynomis kaip nutrūkę nuo grandinių šunys… O gal vilkolakiai? Juos užmušti gali tik sidabrine kulka.

Gyvenime – mąstau – viskas kur kas paprasčiau. Nereikia sidabrinių ginklų kaip fantastikoje, nereikia nė koronės viruso, patvirtinto tavo organizme. Užtenka žodžio. Vieno, kito, trečio. Žvirbliu išlekiančio… Todėl ir lekiame į mišką. Kur nėra žmonių. Nėra žodžių. Nėra panikos. Pagiežos. Pykčio. Purvo. Sielos pelėsio. Apkalbų ir pandeminės politikos… Kur nėra jokių feisbukų, telikų ar radijų. Yra tik tai, kas tikra ir amžina. Ir tai guodžia. Neleidžia prarasti vilties. Kad viskas bus gerai. Nes kitaip ir negali būti!