„Tėvams labai sunku įsivaizduoti, - rašė Nobelio premijos laureatas, rašytojas Džordžas Bernardas Šo, - kaip jie įkyrėjo savo vaikams."

Svajonės gražesnės nei realybė

Apklausų rengėjai rodos jau paklausė visko, ko tik buvo galima paklausti. Todėl nemažai žinome ir apie intymiausių jausmų statistiką, žinome, kas lemia įsimylėjimą bei santuoką.

Vardindami savybes, kuriomis turi pasižymėti jiems galinčios patikti merginos, vaikinai mini patrauklias asmenybės savybes – nuoširdumą, draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą ir, aišku, nepamiršta dailios išvaizdos – simpatiško veido, lieknumo, didesnės krūtinės. Prisiminusių, jog ji turėtų tapti gera motina, tėra 1-1,5 proc.

Merginos irgi tarsi pamiršta, jog renkasi ne tik laisvalaikio draugą, bet ir būsimų vaikų tėvą.

Netgi apklausiant būsimus sutuoktinius, jie vardindami santuokos motyvus pirmiausia mini meilę, po to - panašius į ją jausmus: supratimą, artumą, bendravimo nuoširdumą, vėliau prisimena norą sustiprinti tarpusavio ryšį, siekti santykių pastovumo ir tik ketvirtoje vietoje atsiduria noras turėti vaikų.

Tos poros, kurios tuokiasi jau laukdamos vaiko, tarp santuokos motyvų irgi pirmiausia pamini meilę, o iškart po jos – norą turėti vaikų.

Nors įsimylima, o kartais ir tuokiamasi, apie bendrus vaikus nei nepamąsčius, visgi daugelis Lietuvos žmonių norėtų vaikų. Už šeimą, auginančią tik vieną vaiką, pasisako mažiau nei dešimt procentų mūsų krašto žmonių, žymesnioji dalis norėtų turėti du vaikus, o kone ketvirtadalis – tris ar daugiau vaikų.

Be to, vyrai svajoja apie kiek didesnę šeimą nei moterys. Jei visų apklausiamų norus padalintume iš apklaustųjų skaičiaus, paaiškėtų, kad Lietuvos vyras vidutiniškai norėtų 2,35 vaiko, o moteris – 2,28 vaiko.

Deja, šie gražūs norai neišsipildo ir demografai, politikai bei visa visuomenė nerimauja dėl žemo gimstamumo lygio. Kita vertus, gražios viltys ir svajonės vertingos pačios savaime.

Laimė - tai šeima ir vaikai

Vaikų norima turėti dėl įvairių priežasčių. 69 proc. Lietuvos žmonių mano, kad „artimiausias ryšys, kokį su kuo nors galima turėti, yra ryšys su savo vaikais„, o daugiau nei pusė pritaria nuomonei, jog „neturint vaikų negalima būti tikrai laimingam“. Nors čia dera pastebėti, kad pastarajam teiginiui jaunesni žmonės pritaria rečiau nei vyresni.

Visgi paplitusios nuostatos didesnių abejonių nekelia – manoma, kad asmeninis gyvenimas be vaikų nebus laimingas. Tokios nuostatos būdingos ne tik Lietuvai. Šalyse, kuriose atliekamos sociologinės apklausos, jos paprastai ir atrandamos.

Jeigu žmogus ko nors nori, tai gavęs turėtų būti laimingas, ar ne?

JAV psichologai Wiliams'as Costa's ir Joseph'as Mac-Cris'as pasiūlė paprastą ir dalykišką laimės apibūdinimą: laimingi yra tie, kurie patyrė daugiau malonių išgyvenimų (džiaugsmo, pasitenkinimo, euforijos) negu nemalonių (pykčio, baimės, nusivylimo). Šie psichologai taip pat pamėgino surinkti ataskaitas apie teigiamus ir neigiamus išgyvenimus, palyginti juos su tiriamųjų asmeniniais bruožais ir šeimos padėtimi.

Nenuostabu, kad jie nustatė, jog darni santuoka yra itin svarbi laimės prielaida. Be to, paaiškėjo, jog vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingam kelis kartus didesnės, negu viengungio ir kone tris kartus didesnės, nei išsivadavusio nuo šeimyninių pančių, t. y. išsiskyrusio vyriškio. Dar įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau džiaugsmo negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybės būti laimingoms tik du kartus viršija senmergių galimybes.

Vaikai ir šeimos laimė

Viena svarbiausių santuokos priežasčių yra noras turėti bendrų vaikų. Tad būtų galima manyti, jog vaikų gimdymas, priežiūra bei auklėjimas teiks tėvams daug džiaugsmo ir laimės. Psichologiniai tyrimai parodė daug sudėtingesnį šeimyninio gyvenimo laimės sąryšį su vaikais, jų gimimų ir brendimu.

Paaiškėjo, kad jaunavedžiai puikiai jaučiasi, neturėdami vaikų. Tačiau, jei praėjus penkeriems metams po santuokos „šeimos vis dar neaplankė gandras", jausmas, kad gera būti drauge, dažniausiai ima menkėti. Todėl sužinojusi, kad laukiasi, moteris apsidžiaugia ir tampa laimingesnė, nei buvo, deja, tik dviems trims mėnesiams. Vyrų laimės jausmo matavimai rodo, kad pastarųjų džiaugsmai, išgirdus apie būsimą kūdikį, kartais iš viso nepastebimi ar tetrunka tik kelias savaites.

Tėvų išgyvenamas laimės jausmas pastebimai sustiprėja kūdikiui gimus. Vėliau juos užgriūva rūpesčiai, susiję su gana nelengva mažylio priežiūra. Pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais motinos laimingesnės nei iki jo gimimo, o tėvų laimė sumažėja. Vaikui augant, jie jaučiaisi vis geriau, o jos po truputį nusivilia šeimos džiaugsmais ir, vaikui sulaukus dvejų trejų metų, tiek jis, tiek ji tampa vienodai laimingi (ar nelaimingi). Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Net ir pradėjęs lankyti mokyklą vaikas vis dar džiugina tėvus.

Tačiau vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Šiuo metu tėvai jaučiasi blogiausiai. Bet šeimos laimės jausmas sustiprėja, kai vaikai užauga ir palieka namus.

Taigi vidutinė pora, atsakinėjusi į laimės jausmui matuoti skirto testo klausimus, tarsi teigė, kad ne toks jau didelis malonumas užauginti vaikus.

Tėviškų prisiminimų logika

Pirmąjį vaiką tėvai galėjo suplanuoti ir nežinodami, kas jų laukia. Įsitikinę, jog vaikai daug laimės nesuteikia, galėtų antrojo ir nebegimdyti. Toks logiškas samprotavimas daugeliui tėvų svetimas. Jie sugeba „atsirinkti" iš vaiko ugdymo ir priežiūros metų maloniausias akimirkas ir prisiminti tik jas.

Minėtos apklausos aiškiai liudija, kad bendravimas su dirgliu paaugliu tėvams daug laimės nesuteikia. Tačiau, apklausus tuos pačius tėvus po kelerių metų, paaiškėja, jog jie prisimena malonesnes santykių su dukra ar sūnumi akimirkas ir, žvelgdami į praeitį, tvirtina: „Smagu buvo su tuo/ta neklaužada".

Veikiausiai jie teisūs, nes bevaikės poros mažiau laimingos, nei auginančios bet kurio amžiaus vaikus.

Ir dar viena aplinkybė patvirtina, kad vaikai svarbūs šeimos laimei. Jei nebūtų vaikų, iš kur imtųsi anūkai? O anūkai beveik be išimčių daro senelių gyvenimą laimingesnį.