„Mes esame komanda ir visi siekiame bendro tikslo,” - sako vadovas, atmesdamas darbuotojo prašymą mokėti už viršvalandžius.

„Dabar gydytojai mažai rūpinas žmonėmis. Gerai, kad spauda apie juos rašo“ – dūsauja pacientas ir gauna jam nepriklausančias ir nereikalingas lengvatas.

Visi esame patyrę panašų spaudimą, kai buvome verčiami atsisakyti savo siekimų arba pasijusti kalti, jei nedarysime to, ko nori iš mūsų kiti.

Kaip veikia emocinis šantažuotojas?

Šantažo esmė yra reikalauti to, ko savo valia žmogus nedarytų ir grasinti kokiais nors nemalonumais. Šantažuotojas gali grasinti skausmu, prievarta, tuo, jog atskleis paslaptis ir reikalauti pinigų arba paslaugų.

Emocinis šantažuotojas daro tą patį. Anot psichologo Q.Foruward‘o, jis įžvelgia žmonių silpnybes ir sumaniai jomis naudojasi.

Pirmiausia jis reikalauja. Reikalavimas gali atrodyti ir kaip prašymas, tačiau šantažuotojas jo nesutinka nei svarstyti, nei keisti. Sužinojęs, kad negaus, ko nori, šantažuotojas ima spausti auką ir, pasiekęs savo, sulaukęs pritarimo, vėl tampa malonus. Emocinį šantažą pakartoti sekasi vis lengviau ir lengviau, nes šantažuotojas jau atrado veiksmingą spaudimo būdą, o auka sąmoningai ar nesąmoningai įsidėmėjo, kad po nuolaidos ateina ramybė.

Q.Foruward‘as rašo, jog labiausiai paplitę yra keturi emocinių šantažuotojų tipai: baudėjai, „besižudantieji“, kankiniai ir gundytojai. Trumpai susipažinkime su kiekvienu.

Baudėjai. Baudimas - akivaizdžiausias emocinio šantažo pasireiškimas. Jeigu tokiems šantažuotojams iš karto nenusileidžiama, jie piktinasi ir grasina. Jie būtinai pareikalauja paklusnumo. Mėgstamos šio tipo emocinių šantažuotojų frazės: „jeigu tu tik pamėginsi, aš padarysiu štai ką“, „jei tu tik išskirsi su manim, vaikų nebematysi“, „jei nedarysi kas liepta, mes tau nebebūsime tėvai“ ir pan.

Jų grasinimai įspūdingi ir įtaigūs. Išpildomi šie grasinimai gal vieną kartą iš šimto, tačiau pavojaus ir nerimo jausmą šantažuojamai aukai kuria nuolat. Baudėjai negalvoja apie kito jausmus ir norus, nes mano esą absoliučiai teisūs.

„Besižudantieji”. Jie grasina, kad padarys ką baisaus sau, o už tai bus atsakinga emocinio šantažo auka. Šio tipo emocinių šantažuotojų mėgstamos frazės: „nesiginčyk su manim, nes man nuo ginčų skauda galvą“, „jeigu paliksi mane, aš prasigersiu/mirsiu/nusižudysiu ir t. t.“, „jeigu nepadarysi to, ko prašau, aš nesigydysiu/nevalgysiu/nesimokysiu ir t. t.“.

Šantažo tikslas šiuo atveju - pasiekti, kad auka taptų atsakinga už emocinio šantažuotojo gyvenimą, guostų jį, atspėtų, kas jam nutiko, ištaisytų jo klaidas ir pan.

Kankiniai. Dukra skambina telefonu motinai ir klausia: „Kaip gyveni?“ Motina atsako: „Ir tu dar klausi??? Neskambini, neužeini… Aš niekam nereikalinga, niekam nerūpiu“. Dukra pasijunta kalta ir pažada padaryti motinai tai, ko šiaip nedarytų. Kankiniai stengiasi įdiegti aukai kaltės jausmą. Jie negrasina, nežada pasidaryti ką blogo sau, bet aiškiai leidžia suprasti, kad auka kalta dėl jų nesėkmės, ligos, kentėjimo. Be to, kankiniai mėgsta neaiškinti, ko jiems reikėtų. Jie ugdo aukos nuostatą spėlioti, o jei spėjimas nepatinka, tai irgi paskelbia aukos kalte.

Gundytojai. Šis emocinio šantažuotojo tipas sunkiausiai atpažįstamas. Jie dosniai pažada meilę, laimę, sėkmę ir nurodo paprastą būdą, kaip to pasiekti: tiesiog išpildyti jų pageidavimą. Šio tipo emocinių šantažuotojų mėgstamos frazės: „aš pasirūpinsiu, jei tu“, „puikiai gyvensi, jeigu“, „viskas bus gerai, kai tu“.

Deja, gundytojo pažadai pažadais ir lieka, nes jiems išpildyti vis kas nors sukliudo, tačiau tai netrukdo gundytojui vėl ir vėl žadėti.

Tarp įvairių emocinio šantažuotojų tipų nėra aiškių ribų. Kartais emocinis šantažuotojas sumaniai derina kelis šantažo būdus, bet dažniausiai tobulina tą, kuris jam parankiausias, t. y. atitinka aukos asmenybę, leidžia ją efektyviai valdyti.

Ar esate emocinio šantažo auka?

Emocinis šantažuotojas savo norus nusako teigiamais žodžiais, o aukos atsisakymą juos pildyti – neigiamais. Kalbėdamas apie save, jis kalba apie dorovę, apie atsakomybę, apie rūpinimąsi šeima, o kalbėdamas apie aukos elgesį, mini egoizmą, kvailumą, abejingumą.Todėl tikrai pravartu žinoti požymius, leidžiančius teigti, kad susidūrėm su emociniu šantažu.

Psichologs D.Frazer‘is siūlo atsakyti į keletą klausimų, padedančių įvertinti, ar tapome emocinio šantažuotojo taikiniu:

• Ar Jums nuolat grasina, kad nutrauks santykius?
• Ar žada padaryti Jūsų gyvenimą sudėtingesnį, sunkesnį ir pan.?
• Ar sako, kad sužalos save, sugadins savo sveikatą, padarys ką nors blogo sau, jei nepatenkinsit jo norų?
• Ar atrodo prislėgtas, nelaimingas, kai nedarot ko jis nori?
• Ar nuolat siekia didesnės nepriklausomybės, negu Jūs norit leisti?
• Ar nuolat neatsižvelgia į Jūsų pageidavimus?
• Ar daug žada, siedamas pažadus su Jūsų elgesiu, bet mažai išpildo?
• Ar kaltina Jus egoizmu, nejautrumu, jei nedarot to ko jis nori?
• Ar giria Jus už klusnumą?

Anot D. Frazer‘io, jei nors į vieną iš šių klausimų atsakėte teigiamai, galima įtarti, jog esate emocinio šantažuotojo auka. Du trys teigiami atsakymai patvirtina šį faktą be jokių abejonių.

Pasipriešinimas emociniam šantažui

Emocinis šantažuotojas savo norus nusako teigiamais žodžiais, o aukos atsisakymą juos pildyti – neigiamais. Kalbėdamas apie save, jis kalba apie dorovę, apie atsakomybę, apie rūpinimąsi šeima, o kalbėdamas apie aukos elgesį, mini egoizmą, kvailumą, abejingumą. Kol emocinio šantažo auka laikysis šių apibūdinimų, kol apie save galvos ir kalbės kaip apie nederamai besielgiančią, ir bandys teisintis, tol šantažuotojo ir aukos vaidmenys nepasikeis.

Norinti išvengti aukos vaidmens, reikia pakeisti nusistatymą, kad būtina daryti viską, jog kitas būtų patenkintas, nes jis geriau žino, kas yra gera, o kas - bloga. Būtina įprasti galvoti, kad žinau, ko noriu, ir darau tai, kas patinka man bei aplinkiniams. Toks apsisprendimas leidžia naujai, pozityviai įvertinti ir poelgius, kuriuos pasirenka nebenorintis būti auka žmogus.

Tai leidžia padaryti dar vieną labai paprastą sprendimą – neatsakyti emociniam šantažuotojui iš karto. Posakiai: „aš pagalvosiu“, „negaliu nuspręsti tuoj pat“, „aptarkime tai vėliau“, nekliudo rimtai apsvarstyti tai, kas siūloma, tačiau jie kliudo emociniam šantažuotojui valdyti auką. Šantažuotojas siekia atsakymo, tiksliau – nuolaidų, remiasi kaltės, baimės emocijomis, o ne racionaliais svarstymais. Sumanesni šantažuotojai, išgirdę, kad auka reikalauja laiko, bando primesti jai naują kaltę, bando reikalauti atsakymo į klausimą, kiek ilgai jiems teks laukti ir leidžia suprasti, jog laukimas yra didelė nuolaida. Jie vėl bando neigti, kad kiti žmonės patys turi teisę nuspręsti. Taigi, neigia, kad kitas žmogus turi teisę galvoti tiek, kiek jam patinka.

Ginčas dėl apsisprendimo laiko paprastai atskleidžia emocinio šantažo esmę – bandymą primesti aukai kaltę. Auka, pasijutusi kalta, turės gintis, aiškinti, kad nėra abejinga egoistė, spėlioti, ką blogo padarė, žadėti pasikeisti. Jeigu auka visgi apsisprendė, kad ji nėra kalta, ji turi padaryti ir kitą nuoseklų sprendimą – nesiginti ir neįrodinėti. Ji teturi pasakyti, paprasčiausiai informuoti šantažuotoją, kad elgsis vienaip ar kitaip. Tada į grasinimą, pvz., „jei nepasirūpinsi manimi, tapsiu narkomanu“, bus atsakyta, pvz., „tai tavo pasirinkimas“, o į užuominą „tu pikta, kvaila, nevykėlė“, – „tai tavo nuomonė, bet ne faktas“. Ir galiausiai buvusi emocinio šantažo auka ramiai tars: „Tu laikaisi savo nuomonės, aš – savo“.

Tai labai paprasti veiksmai. Pirma, pajutus emocinį šantažą, būtina atidėti sprendimą. Antra, apibūdinti savo norus ir elgesį pozityviai. Trečia, norimo, teisingo, pozityvaus sprendimo nebeginti, tiesiog jį pranešti. Ketvirta, pasirinkus norimą sprendimą, nebejausti baimės ar kaltės. Tai gali būti keturi žingsniai, atsisveikinant su emocinio šantažo aukos vaidmeniu.