Mylima moteris triumfuoja pasinėrusi į naujus santykius, buvęs jos vyras spinduliuoja orumu. Jis įstengė nepalūžti, psichologo akimis ir su humoru įvertino savo žmonos nutekėjimą pas kitą mylimąjį.

Po to, kai žmona pamilo kitą, kai dar kelerius metus su teisėtu vyru dalijosi tuo pačiu būstu ir galiausiai sutiko dėl naujos meilės pasidalyti vaikus, vyras pačiame jėgų žydėjime suvokė: šeimos nebeišsaugos.

Galima užgniaužti skausmą ir vaidinti, kad esi nejautrus, galima rautis nuo galvos plaukus ir nebematyti gyvenimo prasmės, galima skęsti alkoholyje ar pulti į bet kurios kitos moters glėbį. Vis dėlto išmintingiausia tiesiog pabandyti suprasti – kas, kodėl nutiko ir pasirengti naujam savo gyvenimo etapui.

Pastarąjį variantą pasirinko 36 metų pokalbio herojus. Jis ne šiaip mąstytojas, o psichologo išsilavinimą turintis pašnekovas, nebijantis, kad straipsnį perskaitys buvusi gyvenimo palydovė ir atpažins save.

– Kas nutiko, kad buvusiai žmonai prireikė kito vyro?

– Girdėjau sakant: „Šiuolaikinis vyras yra mazochistinis pasyvumas, nes pats kenčia ir pats yra neaktyvus.“ Galvoju, kad prasilenkiau su realybe: niekada nebuvau labai pasyvus. Gal tai negerai postpatriarchalinėje visuomenėje? Tėvo ir vyro vaidmuo nustumtas į šoną. Moteriai su visa savo energija reikia kažkokios atsvaros, į ką nors atsiremti, kad ji pasijustų saugi. Ir ji to neranda.

– Nebuvai tas ramstis?

– Nesuprasi kaip, turbūt. Šito reikėtų klausti kitos pusės.

– Kitą kartą nedarysi klaidos, būsi pasyvesnis?

– Aš jau supratau, kad kitoks nebūsiu. Vis dar tikiu, kad ir tokie vyrai kaip aš yra reikalingi, nors ir esu aktyvesnis nei standartinis lietuvis, bet labai drovus.

– Drovus? Kaip sugebėjai vesti būdamas dvidešimties?

– Manau, mano buvusioji žmona mane susirado. Sakoma, moteris renkasi...

– Ji buvo pirmoji?

– Žiūrint, kaip skaičiuosi, ar pirmoji, ar paskutinioji. (Juokiasi.)

– Po keliolikos metų pertraukos vėl vaikštai į pasimatymus?

– Neseniai išgirdau: „Tai nebuvo pasimatymas, tai buvo susitikimas.“ Naujos žmonos dar neieškau. Pasimatymas yra tada, kai turi kokių nors ketinimų. Kol kas jų neturiu, taigi vaikštau į susitikimus.

– Ar po to, kai, atrodo, turi saugią šeimą, vėl tenka pagalvoti apie antrosios pusės paieškas, nestinga drąsos, įgūdžių?

– Tai, kaip meilę supranti 18-os ir kaip supranti 36-erių, yra didelis skirtumas. Ir fiziškai, ir morališkai, ir psichologiškai yra visai kitokie lūkesčiai, kitoks požiūris. Nelyginčiau santykių su tais, kurie buvo, su tais, kurie yra. Tikrai nežinau, kaip bus ateityje.

– Tada, kai tau 18, potencialių partnerių daug. Dabar bendraamžės moterys arba užimtos, arba senmergės, arba turinčios vaikų.

– Dabar kaip tik labai didelis pasirinkimas. Kai būni 18-os, renkiesi jaunesnes už save, nes vyresnėms moterims esi neįdomus, o jaunesnės – nepilnametės. Dabar galiu rinktis iš 18–40 metų amžiaus moterų. Kita vertus, kol vyras ir moteris yra tik dviese, susitikimai ir išsiskyrimai yra gana paprasti. Kai yra vaikų, turi paisyti ir jų interesų. Tai, ką priimi į savo gyvenimą, priimi ir į jų gyvenimą. Todėl turi pasverti, ar naujas žmogus tinka tavo vaikams. Todėl yra sakoma: pirmą kartą vesdamas klausi tėvų, antrą kartą – vaikų.

– Vaikų atsiklaustum?

– Aš jais pasitikėčiau, nes jie jaučia žmones. Jei jie nepritartų, manau, atsisakyčiau tokio žmogaus. Meilė turi būti išmintinga. Joje turi būti viskas: ir jausmai, ir protas, ir tikėjimas, kad tai yra tavo kelias.

– Kai esi įpusėjęs ketvirtą dešimtį, kur galima tikėtis sutikti antrąją pusę?

– Šiais laikais galimybių labai daug. Vis dėlto norisi romantiško susitikimo. Tikriausiai sunku sukurti romantiką, pajusti jausmus žmogui, su kuriuo ilgą laiką buvai pažįstamas, bet nebuvai pora. Romantikoje turi būti paslapties prieskonis. Tu turi nustebinti ir pats turi nustebti. Tai ženklas, kad į tavo gyvenimą ateina kažkas naujo.

– Romantikos turbūt reikia paieškoti – juk sėdėdamas namie ant sofos vargiai jos sulauksi?

– Princai ir princesės retai kada išlenda iš kamino. (Kvatoja.) Tobulo žmogaus ieškojimas kartu yra atsisakymas būti su kuo nors drauge, nes tobulų žmonių nėra. Turi priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Reikia mokytis neteisti kito žmogaus, jei jis turi  trūkumų. Kito žmogaus neteisimas turbūt padeda atsikratyti ir savo trūkumų. Taip susiformuoja abipusiai visaverčiai santykiai.

– Kiek laiko žvalgaisi į moteris?

– Nuo oficialių skyrybų praėjo pusė metų. Man tai yra data. Atvirumo naujiems santykiams, manau, nebus, kol praeis ne mažiau kaip metai. Ne šiaip sau sugalvota, kad gedulas trunka metus. Skyrybos, kaip ir žmogaus mirtis, yra netektis. Netektį, su ja susijusius jausmus irgi reikia išgyventi. Aš išsitraukiau savo visus jausmus ir užsiklijavau ant sienos, stengiausi juos atpažinti. Tai labai padėjo. Stebiu savyje, kaip mažėja kai kurios nereikalingos baimės, sąmonė darosi švaresnė. Ieškau atsakymų į klausimus – ir tai savaime padeda išgyventi gedulo laikotarpį. Negalėčiau sakyti, kad viskas vyksta pagal mano planą, tikrai viskas vyksta pagal Dievo planą.

– Nusprendei, kad dalis vaikų gyvens su tavimi, dalis – su buvusia žmona. Ar tai nebus nereikalingas bagažas naujiems santykiams kurti?

– Į viską galima žiūrėti ir neigiamai, ir teigiamai. Aš tiesiog priimu, kad taip yra. Ar tame daugiau bagažo, ar daugiau džiaugsmo – nesprendžiu.

– Ne kiekvienas vyras drįsta pareikšti teisę į vaikų auginimą, pas mus priimta, kad vaikai lieka su mama.

– Vaikų atsisakymas yra mazochistinis pasyvumas. Man svetimas vaidmuo tokio tėvo, kuris viso labo moka alimentus. Juk savo vaikams esi ir dvasinis jų gyvenimo vyras. Jei atsisakai vaikų, mąstai tik apie tai, kokie lieka tavo teisiniai įsipareigojimai, visų pirma apiplėši save. Mūsų visuomenėje yra susiformavęs neigiamas stereotipas, kad vaikai yra mamos. Manau, kad jie yra abiejų tėvų, jų teisės ir pareigos lygios.

– Kai dar gyvenote kartu, ar šeimoje buvo lygiateisiškumas?

– Man atrodo, kad taip. Mano buvusi žmona gal ir kitaip pasakytų.

– Kaip dabar bendraujate su ja?

– Sieja vaikai. Nėra svarbu duoti santykiams pavadinimą, kokie jie. Manau, pagrindinė taisyklė – palaikant santykius būti savimi. Jei stengiesi dėl kito, gadini santykius. Man dabar yra išbandymų metai – turiu išsaugoti save, savo orumą, vyriškumą. Reikalingas ir pyktis, ir pasikarščiavimas. Tai prasiveržia ir, sakyčiau, tai žmogui sveika. Tai judėjimo energija, įgalinanti labai daug padaryti – kad ir lysvę sukasti. Kai ši energija užslopinama, ji tikriausiai sukelia įvairių ligų, nes žmogus griaužia save.

– Ko griebtis sužinojus, kad antroji pusė turi kitą? Ar įmanoma susigrąžinti vyrą ar žmoną?

– Turi kalbėtis su savo antrąja puse, siūlyti išeitis. Jei žmonės vienas kitą gerbia, jie kalbasi. Jei kuri nors pusė atsisako kalbėtis, matyt, santykiai yra nebesugrąžinami.

– Tikėjaisi juos sugrąžinti? Būtum buvusiai žmonai atleidęs?

– Taip, be abejo. Dariau išvadas, stengiausi. Būčiau jai atleidęs. Tačiau negalima atleisti žmogui, kuris neatsiprašo. Apskritai dviejų žmonių santykiuose prisikaupia dalykų, už kuriuos reikia atsiprašyti. Gali būti, kad pats nesugebėjau atsiprašyti. Ir atsiprašymas, ir atleidimas reikalauja iš žmogaus daug jėgų, bet ne visi yra stiprūs. Tai yra išbandymas, kada gali tapti stipresnis.

– Atleidai jai?
(Pauzė)

– Moteriai atleidau, vyrui – ne. Bent jau šiuo momentu, bet turbūt viskas prieš akis. Atsisveikinant reikia pasakyti, kad dedu tašką. Manau, kad aš tai padariau.

– Buvote pažįstami su juo?

– Taip, bet man jis nebuvo draugas.

– Ar įmanoma išvengti skyrybų?

– Kartais renkiesi iš dviejų blogybių, pavyzdžiui, tarp skyrybų ir santykių, kuriuose tvyro iš kažkur susidariusi įtampa, neapykanta, susierzinimas. Tuomet skyrybos yra mažesnė blogybė. Žinoma, yra galimybė atsikratyti įtampos ir susierzinimo, tačiau tam reikia labai daug dirbti su savimi. Manau, šiandien yra metodikų, kurios gali padėti žmonėms ir pačiose sudėtingiausiose situacijose. Yra ir lengvesnis būdas – nueiti pas kitą žmogų.

– Ar savo šeimą laikei idealia?

– Aš vartočiau žodį ne „ideali“, o „patogi“. Ar mums buvo patogu vienam su kitu? Taip. Tikrai buvo etapas, kai, bent jau man, buvo tikrai labai labai labai patogu. Vis dėlto  patogumas iš tikrųjų užmigdo, netobulina tavęs kaip asmenybės, ypač santykiuose. Jei vienam patogu, o kitam nepatogu, bet jis daro viską, kad kitai pusei būtų patogu, manau, šeima nėra ideali. Iš šalies viskas gali atrodyti labai gražu. Turbūt toks buvo mūsų atvejis. Kita vertus, kokie turi būti vyro ir moters santykiai, žmonija sprendžia tūkstantmečiais, o atsakymo dar nerado.

– Nesi nusivylęs moterimis?

– Priešingai, kuo toliau, tuo moterys man gražesnės. (Juokiasi.) Atsirado suvokimas, kad moterys yra kitokios. Moterys – jauku.

– Ar, sukūręs šeimą, galėtum turėti ir meilužę? Galbūt pasikeitė požiūris į tai?

– Dabar tikrai suvokiu, kas yra ištikimybė ir kodėl reikia būti ištikimam. Per santykius vyras ir moteris pasidalija sukaupta energija, abu atranda pusiausvyrą. Jei turi meilužę, pas žmoną grįžti jau subalansuotas, tuomet žmoną gali nebent išbalansuoti. Ji jaus kitą moterį ir nesijaus gerai. Analogiškai yra su moterimi, kuri turi meilužį. Ji jau turi daug vyriškos energijos ir su tikruoju vyru konkuruoja, kariauja. Turėdami meilužius ar meilužes pusiausvyros šeimoje nebesurasime.

– Galbūt verta bet oficialiai išsaugoti šeimą dėl vaikų?

– Žmogus be pusiausvyros yra be pusiausvyros...

– Ką patartum kitiems, kai jie ne savo noru turi atiduoti mylimą žmogų kitam?

– Vienintelio kelio nėra. Mano receptas man yra toks: turiu gyventi taip, kad bet kuriam sutiktam žmogui galėčiau be baimės ir su pagarba žiūrėti į akis.