"Matydamas judančias skyrybų kreives, keliu hipotezę, kad žemyn jas nukreipia bendras emocinis laukas. Valstybėje prasideda erzelynė, ji nukeliauja iki šeimų", – sako Žmogaus studijų centro vadovas psichologas dr. Gintaras Chomentauskas.

– Ar iš aukštuomenės kronikų skilčių galima daryti išvadą, kad skyrybų apskritai daugėja?

– Ta aplinkybė, kad portaluose, feisbuke matome daug informacijos apie įžymybių skyrybas, mano supratimu, pirmiausia yra besikeičiančių visuomenės vertybių atspindys. Pakilęs smalsumas, noras kišti nosį į svetimą gyvenimą ir ieškoti ten pikantiškų detalių nėra geras simptomas. Tarsi nebūtų svarbesnių dalykų, aiškinamės, kodėl tie konkretūs žmonės skiriasi, nepraleidžiame progos aptarti su draugais, "papliatkinti". Tai socialinis fenomenas, rodantis mūsų suprimityvėjimą, posūkį vartotojiškos kultūros link.

Kalbant apie faktinį skyrybų skaičių, Lietuvos situacija nėra gera. Statistiškai išsiskiria apie 40 proc. porų. Taigi tikimybė, kad šeima bus stabili, beveik tokia pat kaip metant centą. Prieš 7–8 metus situacija buvo dar prastesnė – ištuokų skaičius siekė 45 proc.

Pasak psichologo, skyrybos pačios savaime nėra blogis. Blogai, kai žmogus nesistengia meilės paversti draugyste. B. Barausko nuotr.

– Kiek tikėtina, kad padažnėjusios ar tiesiog aktyviau aptarinėjamos garsenybių santykių griūtys padidins skyrybų statistiką apskritai?

– Kai skaitai apie įžymius žmones, kurie susituokia viešai, garsiai, gražiose vietose, apsirengusios puošniomis suknelėmis ir kitais apdarais, atrodo, kad įvyko kažkas reikšmingo tiek jų pačių, tiek apskritai visuomenės gyvenime. Ir kai po pusės metų ištrimituojama apie tos poros skyrybas, jau ne tokias garsias, dažnai ir ne tokias gražias, žmonėms siunčiama maždaug tokia žinutė: vedybos yra gera proga stilingam baliui surengti ir patekti ant žurnalų viršelių, o skyrybos – tai nieko tokio, galbūt net ir gerai, nes atsiranda proga kitoms vedyboms, kurios bus dar triukšmingesnės, dar geriau matomos.

Visuomenės nuomonę tokia informacija, kurios gauname labai daug, be abejo, veikia. Ji skatina toleranciją skyryboms, kas yra ir blogai, ir gerai.

– Kodėl – gerai?

– Ta aplinkybė, kad beveik kas antra šeima subyra, aišku, yra nepageidautinas reiškinys. Žmonės patiria neigiamų išgyvenimų, kai kurie nešiojasi nuoskaudą visą likusį gyvenimą. Dažna besiskirianti pora jau būna susilaukusi vaikų. Jiems tikrai nedaro teigiamos įtakos nei skyrybų laikotarpis, nei gana reikšmingai pakintantys santykiai su abiem tėvais. Tad šiuo požiūriu sakyti, kad skyrybos yra gėris, mes niekaip negalėtume.

Bet, antra vertus, iš savo socialinio konteksto žinome ir apie tokias šeimas, kurios barasi, mušasi, pjaustosi, žudosi ir taip toliau. Dažnai tokios melodramos ir tragedijos tęsiasi ilgus dešimtmečius, nes žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių neleidžia sau išsiskirti. Ir tai yra blogai. Juk gyvenimas neapsiriboja vienu vieninteliu žmogumi, su kuriuo susitikai, sudarei santuoką, na, ir taip jau susiklostė, kad padarei klaidą. Nėra privaloma mokėti už jos padarinius visą likusį gyvenimą.

– Ištikimybė vienam partneriui yra pašiepiama, ir ne tik mūsų kultūroje. Suprask, jei gyveni su vienu ir tuo pačiu, tau kažkas negerai. Kaip toks fonas veikia mūsų nuostatas, sprendimus atsidūrus konkrečiose gyvenimo situacijose?

– Tikrai nėra blogai, kad turima daugiau seksualinių partnerių nei vieną, su kuriuo paskui sudaroma santuoka. Liberalesnis požiūris sudaro galimybę užmegzti santykius su žmogumi, tinkančiu visais atžvilgiais – artimu ne tik dvasine, vertybine, išsilavinimo prasme, bet ir suderinamu seksualiai.

Toks pasivaikščiojimas, pasižvalgymas netgi labai sveikintinas, jis suteikia progą padaryti sąmoningesnį pasirinkimą.

Žmonėms siunčiama maždaug tokia žinutė: vedybos yra gera proga stilingam baliui surengti ir patekti ant žurnalų viršelių, o skyrybos – tai nieko tokio.

Kita kalba, kai jau gyvenama susituokus. Santuoka sudaroma neatsitiktinai. Ji grindžiama tam tikrais abipusiais įsipareigojimais, vienas iš jų – ištikimybės įsipareigojimas – intymus, turintis emocines pasekmes. Sutuoktinio neištikimybė žeidžia ne tik ir ne tiek tuo, kad artimas žmogus turėjo kitą seksualinį partnerį. Ji reiškia slapukavimą, dažnai ilgalaikį – mėnesio, dvejų, trejų metų trukmės, kažkuriuo momentu išaiškėjantį. Taip siunčiama žinutė, kad tuo žmogumi negalima pasitikėti, kad jis turi įmantrią sistemą, kaip apgauti sutuoktinį. Ir tai, matyt, neapsiriboja vien tik slaptu seksualiniu partneriu.

– Atrodo, kad ir plačiąja prasme būti ištikimam mums jau per sudėtinga. Nėra kantrybės stengtis dėl santykių ar pasirinktos profesijos, laikytis pažiūrų, baigti pradėtą darbą... Verčiau viską mesti, pamiršti ir vėl lengvai imtis naujo. Ar pastovumas – vis dar vertybė?

– Tam tikrą brandą pasiekęs žmogus mato, kad laikini blizgučiai nieko nekeičia, dažnai sukelia tik blaškymąsi ir kitas neigiamas pasekmes. Jis kritiškai vertina tą jaunimėlį, kuris laksto, žvalgosi aplinkui, ieško ir vis neranda. Vyresnioji karta visada kiek skeptiškai, kritiškai nusiteikusi jaunosios atžvilgiu.

Tačiau mes turime reikalą ir su realiu pokyčiu, kuris yra atėjęs kartu su technologijomis. Jis yra įvairialypis, bet norėčiau paminėti kelis labai svarbius dalykus. Pirmiausia tai galimybė momentaliai gauti patenkinimą savo pažintinių, kartais ir erotinių poreikių naudojantis moderniomis technologijomis. Kitaip tariant, žmogus, kuris sumąstė kažką pažiūrėti, patirti, sužinoti, tą gauna per akimirką tiesiog paėmęs į rankas telefoną. Mes kartais juokaujame, kad vaikas, su tėvais atvykęs į Nidą ar Palangą, braukia pirštu per debesuotą dangų, norėdamas tą netinkamą paveikslėlį pakeisti kitu, kaip jis daro naudodamasis savo išmaniuoju.

"Brauzinimo" fenomenas labai matomas. Žmonės ateina į darbą, suteikiantį perspektyvą, galimybes, bet iki tų galimybių net neprieina. Atsiranda kažkas šiek tiek netinkančio, šiek tiek erzinančio, iškyla kažkokie barjerai, per kuriuos reikia perlipti, ir tada jis sako: na, ir kam vargti, gal kitame darbe to nėra. Ant darbdavio, kuris priverstas ieškoti vis naujų darbuotojų, stalo nuolat atsiranda gyvenimo aprašymai, bet rasti asmenį, vienoje vietoje išdirbusį daugiau nei vienerius metus, – didelė retenybė. Kitaip tariant, jie niekada nieko rimtai nesiėmė, neprisiėmė iki galo atsakomybės už tai, ką daro ar nedaro.

Su tam tikromis išlygomis tai galima perkelti ir į asmeninį gyvenimą. Šiame kontekste tas "brauzinimo" fenomenas skambėtų maždaug taip: kam investuoti laiko ir sąnaudų į santykių tobulinimą, jeigu gali susirasti kitą partnerį. Verčiau "next", kitas.

Vadovautis principu kitas, arba "next", – tai jau simptomas, rodantis, kad žmogus iš esmės nevaldo savo gyvenimo. Jis tikisi, kad gyvenimas pasiūlys puikias darbo galimybes ar puikų partnerį, ir taip reikalai išsispręs. Bet realybė yra visiškai kitokia, ypač santuokos ir meilės reikaluose.

Rebusas: kaip santuoką išlaikyti – milijono vertas klausimas, jei kas žinotų atsakymą, matyt, jau būtų pasidalijęs. B. Barausko nuotr.

– Sakoma – įsimylėjau, širdžiai juk neįsakysi. Ir aplinka dažniausiai pateisina: na, paliko šeimą, betgi dėl meilės. Ar iš tiesų taip jau romantiška ir be išlygų teigiama eiti, kur veda jausmai?

– Santuoka dažniausiai sudaroma gana impulsyviai. Skaitydamas paskaitą, kalbėdamas apie tai, kas lemia – protas ar jausmai, kartais prašau pakelti rankas tų, kurie savo partnerį rinkosi įvertinę visus pliusus ir minusus, pasvėrę visas aplinkybes. Tai iš tikrųjų turėtų būti svarbu, nes daromas esminis gyvenimo pasirinkimas. Paprastai didelėje auditorijoje pakyla viena arba dvi rankos. Visiems kitiems tai spontaniškas, emocinis sprendimas. Ir tai yra normalus veiksmas, nes jei ilgai svarstysi, kitas gali nugvelbti tavo nusižiūrėtą asmenį.

Pasirinkimo stadijoje vyksta daug užkoduotų veiksmų, nulemiančių, kad sprendimai, renkantis partnerį, priimami labai greitai, šimtu procentų tikint, kad elgiamasi teisingai. Tačiau realiai mus veikia hormoninis kokteilis, kuris pasigamina, kai mes esame jauni ir norime priešingos lyties atstovo šalia. Įsimylėjimas įsiplieskia staiga, labai greitai keisdamas ne tik mūsų jauseną, bet ir protavimą. Taigi dažniausiai žmonės pasirenka partnerį labai mažai galvodami, su kuo jie tuokiasi.

Po pusantrų metų, kai tas kokteiliukas, užtikrinantis priešingos lyties žmogų šalia ir galimybę per tą laiką "pasidaryti" vaikų, nuslūgsta, atsiranda tam tikra duobikė, kuri atveria žmogui akis. Ir tas, kuris atrodė švytintis, nuostabus, visais atžvilgiais puikus, pasirodo toks, koks jis yra. Ir su juo reikia diskutuoti, derėtis, priimti sprendimus, jų laikytis – dėti kasdienes pastangas, kad ta partnerystė išliktų prasminga. Ir ne tik emocine, seksualine prasme, bet kaip draugystė, kuri praturtina ir vieną, ir kitą žmogų.

Šis santykių virsmas paliečia neišvengiamai visus, bet ne visi per jį sėkmingai peržengia. Ir tada skyrybos įvyksta greitai arba tampa atidėtu dalyku su seniai priimtu sprendimu skirtis.

Vadovautis principu kitas, arba "next", – tai jau simptomas, rodantis, kad žmogus iš esmės nevaldo savo gyvenimo.

– Minėjote, kad dabar skyrybų turime 5 proc. mažiau negu prieš 7–8 metus. Kas lėmė šį pokytį?

– Negaliu pasakyti tikslios priežasties. Norėčiau tikėtis, kad didėja žmonių sąmoningumas. Sąmoningiau pradedame žiūrėti į vaikų auklėjimą ir savo įsipareigojimus jiems, į ekologiją, tas įprasminimas, matyt, labiau pasiekia žmonių širdis ir galvas.

Antra vertus, iš statistinės kreivės matyti ir kitos sąsajos. Skyrybų daugėja tuomet, kai yra socialiai įtemptas laikotarpis, kai visuomenėje yra daugiau streso.

– Dabartinę situaciją sietumėte su kylančiais atlyginimais ir kitais gerėjančiais ekonominiais rodikliais?

– Ekonomika ne visuomet atspindi žmonių būseną, nors šie dalykai dažnai susiję. Matydamas judančias skyrybų kreives keliu hipotezę, kad žemyn jas nukreipia bendras emocinis laukas. Valstybėje prasideda erzelynė, ji nukeliauja iki šeimų, o įgūdžių reflektuoti savo būseną, kad esi suirzęs, ir spręsti iš to kylančių problemų neatsiranda daugiau – atitinkamai daugėja, barnių, konfliktų ir skyrybų.

– Ar didelis skyrybų rodiklis reiškia, kad esame nelaimingų žmonių visuomenė?

– Tikrai taip nesureikšminčiau neigiamo skyrybų aspekto. Santykinai mažai skyrybų yra Italijoje, Airijoje, ten žmonės dėl religijos neleidžia sau apie jas galvoti, bet kaip jie tose santuokose gyvena?

Skyrybos pačios savaime nėra blogis. Blogai, kai žmogus nesistengia meilės paversti draugyste. Liepsnojančios meilės vienas kitam išlaikyti ilgesnį laiką neįmanoma. Tą liepsnojantį jausmą, kuris verčia elgtis nekritiškai, turi paversti į stabilų, saugų, apdovanojantį vienam kitą buvimą kartu.

– Vis dėlto skyrybos suduoda žmogui nemenką smūgį. Kaip jas išgyventi?

– Svarbiausia – tinkamas įvykio įprasminimas. Skyrybų atveju jis dažnai būna toks: tas parazitas arba ta niekdarė mane paliko, netinkamai elgėsi, siaubas, koks tai žmogus – aš jo matyti gyvenime nenoriu. Užmirštama tai, kad tas žmogus buvo pasirinktas iš visų Žemės gyventojų kaip pats patraukliausias, linksmiausias ir visoks kitoks -iausias, kad su juo būta puikių santykių. Ir tai yra teigiama gyvenimo patirties pusė, net tada, kai ji baigiasi skyrybomis. Tik tada, kai atsisveikinimas su partneriu suvokiamas kaip naujo etapo pradžia, skyrybos tampa pozityviomis – buvo gražus etapas, nors ir ne visą laiką, aš iš jo išeinu šio bei to pasimokęs, kaip ir mano partneris, įgijęs patirties, dėl ko esu tobulesnis.

Baisiausias dalykas, kurį žmonės po skyrybų išsineša, – pyktis kitam žmogui, ir ne šiaip kuriam, bet kažkada buvusiam pačiam artimiausiam, bei vaikų įtraukimas į kovą. Ne pačios skyrybos daro žalą vaikams, bet konfliktų laikotarpis iki skyrybų ir jų įtraukimas į kovinius aljansus prieš kitą sutuoktinį. To reikia sąmoningai vengti.

– Vykstant garsenybių skyryboms būtinai nuskamba klausimas: ar jūsų širdis jau pasiruošusi įsileisti naujus jausmus? Kiek tai logiška? Ar natūralu iš vienų santykių iškart pulti į kitus?

– Man tenka susidurti su tokiu fenomenu, kai po vienos nesėkmingos santuokos ir nesėkmingo skyrybų įprasminimo, dar net santuokos byrėjimo metu ar vos tik jai subyrėjus, įeinama į stabilų ryšį su kitu asmeniu. Dažniausiai tai yra klaida. Viena, žmonės nemato, kokie jie yra nekritiški tuo metu, kai jiems reikia bet kokio peties išsiverkti, išsipasakoti, amortizuoti per skyrybas patirtą emocinį krūvį. Antra, jie neįprasmina priežasčių, dėl kurių iširo jų santuoka. Tas neatsitinka dėl vieno žmogaus – santuokai, kaip ir šokiui, reikia dviejų. Įpuolant į naujus santykius, nespėjama sau atsakyti, kokia gi buvo mano funkcija santuokos šokyje, kaip mano veiksmai prisidėjo prie jos subyrėjimo. To neįprasminus toliau daromos lygiai tokios pačios klaidos.

Racionaliai vertinant, po skyrybų reikėtų pabūti vienam, ir tai turėtų trukti kur kas ilgiau nei trys ar keturios savaitės. Bet, žinant emocinę gyvenimo pusę, sunku tikėtis, kad taip atsitiks. Mano nuomone, svarbu, kad žmogus apskritai įprasmintų pirmoje santuokoje gautas pamokas. Nes renkantis partnerius būna labai keistų dalykų. Kai prašau sutuoktinių, atėjusių konsultuotis dėl yrančių santykių, papasakoti, kas atsitiko, ji sako: laksto paskui kiekvieną sijoną, žvilgsniu sekioja visas moteris. Klausiu, kokia buvo pažinties pradžia, kaip ji pasirinko savo sutuoktinį. Jai imponavo, kad jis buvo linksmas, guvus, su kiekviena rasdavo ką pašnekėti. Lygiai ta pati priežastis, tačiau apsivertęs jos vertinimas. Žmonės to nemato ir kitą kartą lipa ant to paties grėblio.

– Dabar daug patarimų, kaip išsiskirti ir susirasti naują partnerį. O ką pasakytumėte jūs?

– Mano supratimu, reikia prisiminti, kad kiekvienas naujas įsimylėjimas yra tam tikro tipo liga, kuri verčia mus nekritiškai elgtis su gera priežastimi – gamtai reikia naujų porų ir naujų vaikų. O tai, kas vyksta su mūsų gyvenimais po pusantrų metų, jau yra mūsų sąmoningo darbo rezultatas. Jeigu mes įprasminame juos bent kartais tai prisimindami, turime šansą nepatekti į tą visuotinę santuokų ir ištuokų loteriją.