„Jūsų kūno kalba turi šiek tiek atitikti kalbančio žmogaus kūno kalbą, pavyzdžiui, jo kvėpavimo ritmą. Jei žmogus kvėpuoja labai lėtai, o jūs greitai, jau aišku, kad rezonanso nuo pat pradžių nėra. Netgi siūloma pabandyti atsisėsti panašiai“, – pataria ji.
– Dažniausiai vyrauja nuomonė, kad žmonės nemoka klausyti, kad labiau nori išsisakyti negu išgirsti. Taigi kokių žmonių yra daugiau?
– Daugiau tokių žmonių, kurie nori išsisakyti, o tokių, kurie nori išgirsti, mažai. Visada turiu klausti klientų, ar juos suprato ir klausėsi tėvai. Labai retas žmogus atsako, kad gali išsipasakoti mamai. Tai didžiausia retenybė. Dažniausiai sako – nesupranta ir nesiklauso. Žmonės, kurie moka klausytis, paprastai iš viso negali atsiginti žmonių. Manau, psichologai klesti, nes į jų pareigas įeina klausytis, suprasti – už tai žmogus mielai moka, nes jam palengvėja.
– Kokios poreikio išsisakyti priežastys?
– Yra keletas priežasčių. Viena – savivertės trūkumas. Reikia sau nuolat įrodinėti, kad mano mintys, mano gyvenimo būdas yra geri. Tokie žmonės iš pašnekovo paprastai laukia, kad jis tai patvirtintų. Sudėtingiau žmonėms, kurie vaikystėje negavo vadinamojo atspindėjimo. Tam tikrame amžiuje, 2–7 metų, vaiką tėvai turi tiesiog pastebėti. Sakydami „oi, koks Petriukas, kaip nuostabiai batus užsirišo“, tėvai dirba veidrodžiu – jie vaikui pasako „štai, tu užsirišai batus, tu esi geras vaikas“. Tada žmogus pradeda suvokti pats save, atsiranda vidinis dialogas ir savas „aš“, nes iš pradžių vaikas to nejaučia. Jei tėvai to nedaro, suaugęs žmogus pats savęs nelabai suvokia.
Labai daug suaugusių žmonių savęs negali normaliai suvokti, kol nepradeda kalbėti kažkam kitam. O kai pradeda kalbėti, ima patys suprasti savo mintis ir tarsi pradeda jaustis gyvi. Sudėtinga, bet jie nelabai gali kažką patys pakeisti. Žinoma, jie nukamuoja kitus nuolatiniais pasakojimais apie tai, kaip pažiūrėjo pro langą, kaip išgėrė kavos, kaip dar kažką padarė. Bet tai yra savęs, savo vertės, savojo „aš“ įtvirtinimas. Kad žmogus galėtų ramiai, natūraliai, nemazochistiškai klausyti kito žmogaus, jis pats turi jaustis pakankamai stiprus, vertingas, jausti, kad kiti žino, koks jis yra, kad jam nereikia pasakoti. Tada atsiranda vietos ir klausymui.
– Kodėl žmonės nesiklauso?
– Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad kalbėjimas yra jėga ir valdžia. Vaikui sako „tu geriau užsikimšk ir paklausyk, ką suaugusieji sako“. Ir vaikui atrodo, kad, jei klausaisi, esi menkas, paklusnus, t. y. stiprieji – tai kalbantieji, o tie, kurie klauso, automatiškai tampa silpnaisiais. Be to, kai nesiklausai, gali likti įsitikinęs savo teisumu. Tarkim, ateis žmogus ir papasakos, kad jis protingiau už tave gyvena, kažką geriau sprendžia, o tu tada pasijausi kvailas. Bet jei nesiklausytum, neįsigilintum, kaip kažkas geriau ir protingiau gyvena, niekada tuo kvailiu nesijaustum, visada liktum protingas ir teisus.
Labai dažnai žmonėms atrodo, kad jie žino viską, ką kalbėtojas pasakys. Ypač tai liečia artimuosius. Pavyzdžiui, jei žmona vyrui nusibodusi, jam atrodo, kad jis žino viską, ką ji pasakys. Beje, moterys dažniausiai pagrindinės psichoterapeutų klientės, tad, kai jos pradeda keistis, sugalvoja naujų minčių, kažkokią naują veiklą pradeda, vyras to absoliučiai negirdi ir praleidžia pro ausis svarbius pokyčius. O paskui ji jam vieną dieną ima ir pasako ką nors visiškai nesitikėto, ir tada jis suvokia, kad prieš porą mėnesių pražiopsojo kažką svarbaus: kad žmona galbūt jau nori skirtis arba gal susimanė naujos veiklos, kuri visai pakeis gyvenimą.
Gali būti įvairių negero klausymosi būdų. Nėra taip, kad žmogus tiesiog neklausytų – jis kažkokiu būdu neklauso. Pats paprasčiausias būdas – klausant pertraukinėti. Nespėjo žmogus pašnekėti, o kitas jau sako savo mintį. Galima, pavyzdžiui, klausantis rinkti informaciją, kurią paskui prieš tą žmogų galima panaudoti (tai atrenkamasis klausymas). Gali būti vertinamasis klausymas. Yra pedagogiško tipo žmonių, kurie klauso kito žmogaus tarsi vaiko, kurį paskui galėtų pamoralizuoti „taip, čia gerai pašnekėjai, o čia jau kvailai galvoji“, o paskui pasako savo nuomonę, kaip iš tikrųjų reikia galvoti. Labai daug kas taip daro. Dar vienas tipiškas klausymosi būdas – klausytis, bet nieko neįsiminti. Netgi žvilgsnio galima pamatyti, kad žmogus tokiu būdu klausosi – tarsi žiūri į jus, bet žvilgsnis nematantis. Žinoma, tai geras gynybos būdas prieš piktybiškus monologinius kalbėtojus.
Neklausome ir kai esame labai pavargę, sunku susikoncentruoti. Arba jei kankina kažkokia mintis, arba žmogaus išvaizda labai atkreipia dėmesį, arba jis labai atrodo erotiškai ar kažkaip įtartinai, pavyzdžiui, burna šypsosi, o akys smerkia (tokie dalykai irgi trukdo klausytis, nes mintys vis nukrypsta į neatitikimą).
Bet, ko gero, labiausiai trukdo klausytis stiprios emocijos. Kai žmonės būna įsimylėję, jie kažkokiu stebuklingu būdu sugeba bendrauti porą mėnesių ar pusę metų visiškai vienas apie kitą nieko nesuprasdami, nepažindami, nes jie maudosi savo jausmų jūroje. Kai vienas tobulasis sako kažką visiškai netinkamo, kitas visiškai negirdi. Bet dar baisiau – neigiami jausmai. Geriausias būdas, ką galima padaryti, kad žmogus tavęs negirdėtų, nuo pat pradžių pasakyti ką nors negero. Kai kurie dėstytojai taip sugeba: įeina į auditoriją, pasako „labas rytas“ ir paskui ką nors, kas auditoriją pažemina. Ir viskas, auditorija jo daugiau neklauso. Jei vaikui du kartus pasakai išnešti šiukšles, trečio karto jis nebegirdi jau fiziškai.
Įžeidimai, pyktis, konfliktai taip pat neleidžia girdėti ir klausytis. Jei žmonės pradeda aiškintis piktu tonu, pašnekovai vienas kito nebegirdi ir jau tuščiai leidžia laiką. Visada, kai kažkas stipriai veikia mūsų jausmus, informacija iškraipoma. Taigi, jei gaunate kažkokį piktą laišką, neištrinkite jo iš karto ir paskaitykite po kurio laiko, tarkim, po pusdienio, kai bus kita nuotaika, – pamatysite, rasite visai kitų dalykų.
– Ne vien piktų?
– Taip, galbūt kažką netgi suprasite. Kartais žmogus sako „atleisk, aš šiandien negaliu su tavimi susitikti“. Jeigu kitas labai nori susitikti, jis dažniausiai girdi paranojiškai – „dėl tavęs aš neketinu švaistyti savo brangaus laiko“. Atsimenu klientą – tai buvo nepaprastai geranoriškas vyrukas, iš tų, kurie dėl žmonos daro viską. Bet vienas dalykas jam visiškai nepavykdavo. Kai ji pradėdavo mėgstamus ilgus monologus, jo mintys nukrypdavo atgal į darbą. Kai ji baigdavo pasakoti, jis absoliučiai nieko neatsimindavo. Tada ji įsižeisdavo, iškeldavo skandalą, kad jis jos nemyli. Paaiškėjo, kad jis visų pirma nesugeba atsipalaiduoti – ramiai klausyti lėtai einančių minčių jam sunku. Nėra smegenims kuo užsiimti, ir jis pradeda apie kažką galvoti. Tai dėsningumas – jei žmogus kalba lėtai, kyla informacijos stygius ir smegenys bando tą stygių užpildyti kažkuo kitkuo.
– Kaip tai pakeisti?
– Reikia nusiraminti. Simfoniniame koncerte taip pat smegenims nelabai yra ką veikti – reikia sekti muziką, ir viskas. Taigi bandykite nusiteikti kaip tame koncerte. Tiesiog ramiai, susikaupus stengtis sulėtinti tempą, medituoti, klausytis ir pabandyti ištylėti 5–10 minutes neįsiterpus, nepaklausus. Klausimai geras dalykas, nes gali žmogų pasukti tokia kryptimi, kuri tau įdomesnė, tada bus lengviau klausytis. Bet piktnaudžiauti klausimais irgi negalima, nes žmogus gali nusimušti nuo geros minties, kurią pats būtų tuoj pat pasakęs.
O ko galima paklausti? Geriausia klausant bandyti įsivaizduoti, kad pats esi tas žmogus. Tarsi susitapatinti su filmo herojumi. O kai pradedi tapatintis, iš karto imi kūnu jausti, kokios dar informacijos trūksta. Kitas dalykas – sąmoningiau stebėti, kokia kalbančio žmogaus nuotaika ir ją pajusti iki smulkmenų. Dar svarbu ir kalbančiojo santykis su jumis, nes nuotaika gali būti vienokia, o santykis kitoks. Galima galvoti, ką jis nori perduoti tuo pranešimu, ko jis tikisi. Žmogus gali kabėti tam, kad pasirodytų didžiausiu kankiniu, ir siekia paguodos. Gali kalbėti, kad save įtvirtintų. Klausantis įdomu galvoti, kas iš tiesų vyksta, ir yra labai daug ką veikti, tik reikia nurimti, atsipalaiduoti, tarsi lengvai medituoti. Jei pavyksta taip tyliai klausyti – nuostabu. Jau didesnė dalis darbo padaryta.
Bet reikia dar kažką ir pasakyti, tarkim, „taip taip“, „tęsk“, „o, kaip įdomu“. Tokie trumpi paraginimai įtikina, kad kitas dar tikrai klauso, nemiega. Bet būtų geriausia, jei žmogus apibendrintų, ką išgirdo. Pasakytų – „aha, tai tu norėjai man pasakyti, kad yra taip, taip ir anaip“. Tai jau tobula, nes tada kalbėtojas supranta, kad tikrai buvo išgirstas. Kai žmogus kalba, pats paskęsta detalėse ir nebesupranta, kas svarbiausia, kas nesvarbu. O klausytojas ima ir duoda perspektyvinį vaizdą. Toks vaizdas labai svarbus – kartais net jokių patarimų nebereikia jį pamačius.
Tai dalykai, kurių reikia mokytis. Juk artumas pagrįstas būtent sugebėjimu klausytis. Dažnai sakoma „tarp manęs ir jo užsimezgė artimas ryšys“. Atrodo, kas yra tas artimas ryšys? Giminingos sielos savaime susitiko? Galbūt ir taip yra, bet dažniausiai tai lemia gebėjimas klausytis, domėtis ir suprasti. Beje, reikėtų pradėti nuo kūno kalbos, nes žmonės visų pirma kalbasi kūno kalba, o ne žodžiais. T. y. jūsų kūno kalba turi šiek tiek atitikti kalbančio žmogaus kūno kalbą, pavyzdžiui, jo kvėpavimo ritmą. Jei žmogus kvėpuoja lėtai lėtai, o jūs greitai, jau aišku, kad rezonanso nuo pat pradžių nėra. Netgi siūloma pabandyti atsisėsti panašiai. Galima bent jau vaizduotėje pabandyti tą padaryti: įsivaizduokite, kad esate tuščias indas ir tarsi sugeriate tą žmogų. Klausytis labai įdomu, įsijauti į kito žmogaus pasaulį – yra kaip kelionė.
Naujausi komentarai