Trys kartos kartu

Vaikams geriausia augti šeimose, kuriose laisvai tarpusavyje bendrauja trys kartos: seneliai, tėvai ir vaikai. Kiekvienas tokioje išplėstinėje šeimoje turi savo vaidmenis ir funkcijas.

Seneliai vaikaičiams yra labai svarbūs. Jie yra meilės, paramos, pasakų, šeimos istorijų ir tradicijų šaltinis. Seneliai dažniau turi daugiau laiko ir kantrybės nei dirbantys ir skubantys tėvai. Seneliams lengviau besąlygiškai mylėti savo vaikaičius, nes jie jaučiasi mažiau atsakingi už jų auklėjimą ir ateitį. Ši atsakomybė priklauso tėvams.

Seneliai gali išmokyti ir praturtinti vaikaičius kitais dalykais nei tėvai. Auginantiems vaikus tėvams jų tėvai (seneliai) gali būti tiek emocinės, tiek fizinės paramos šaltinis. Geras ryšys su savo tėvais yra svarbi sąlyga tėvystei. Senstantiems tėvams jų vaikai taip pat tampa parama ir atrama.

Pagarbūs santykiai tarp kartų turėtų būti siekiamybė. Pagarbūs santykiai – gebėjimas išklausyti vieniems kitų nuomonę, dalytis patirtimi ir informacija. Natūralu, kad kyla konfliktai tarp kartų – vaikų ir tėvų, tačiau jie turi būti sprendžiami nenuvertinant vienų dėl to, kad šie yra per jauni, o kitų – kad yra per seni.

Įtampa ir nesutarimai šeimoje ir tarp kartų dažniausiai kyla, kai pažeidžiama ribų pusiausvyra šeimoje – dėl per didelio artumo arba per didelio atstumo.

Apie meilę ir ribas

Pateiksime praktinį pavyzdį. Į konsultaciją atvyksta mama su penkerių metų sūnumi Sauliuku. Moteris sako, kad berniukas yra dirglus, nervingas, jam kyla didelių pykčio priepuolių. Darželyje berniukas nejaučia ribų bendraudamas su kitais vaikais, dažnai  pyksta. Berniukas daug kartų pertraukia mamos pokalbį su psichoterapeute.

Kalbantis paaiškėja, kad šeima gyvena kartu su seneliais. Berniukas yra pirmas vaikas šeimoje ir pirmas anūkas, labai mylimas savo tėvų ir senelių. Išaiškėja, kad bet koks tėvų bandymas nustatyti taisykles vaikui, baigdavosi nesėkme, nes įsikišdavo seneliai.

Senelių nuomonės išsakymas vaikui girdint, kad berniukas dar mažas, kad tėvai per griežti jam ir kad dar spės paauklėti, silpnina tėvų autoritetą. Įtampą šeimoje palaiko ir santykiai tarp marčios bei anytos. Anyta yra aktyviai įsitraukusi į sūnaus šeimos gyvenimą. Ji nuolat padeda marčiai šeimininkauti, dalyvauja visuose svarbesniuose pokalbiuose ir pareiškia savo nuomonę priimant sprendimus. Marti dėl to nesijaučia esanti gera žmona, mama ar šeimininkė. Prieštarauti anytai moteris bijo, nes mano, kad anyta myli savo sūnų ir jo šeimą ir kad atsisakymas jos pagalbos ar nuomonės nepriėmimas gali įžeisti anytą ir pabloginti santykius.

Šis pavyzdys iliustruoja, kad šeimoje yra daug šilumos, bendravimo ir paramos vienas kitam. Kartu yra ir siekiamybė, kad visi šeimos nariai mąstytų taip pat, sunku išreikšti nemalonius jausmus, nuomonių skirtumai nėra toleruojami, kitokia nuomonė gali būti priimama kaip atstūmimas.

Galima manyti, kad šeimoje nėra aiškių ribų tarp kartų ir nėra aišku, kas atsakingas už vaiko auklėjimą. Ribų susilpnėjimas yra dažnas konfliktų net ir tarp labiausiai vienas kitą mylinčių žmonių šaltinis. Šioje šeimoje konfliktai nesprendžiami baiminantis įskaudinti. Seneliai, nors ir turėdami geranoriškų ketinimų, nuneigia Sauliuko tėvų autoritetą. Taip vaiko auklėjime nebelieka bendrų taisyklių ir nuolat jaučiama įtampa tarp suaugusiųjų. Dėl šių priežasčių dažniausiai ir kyla vaiko elgesio problemų.

Neišspręstas emocinis konfliktas

Kitas pavyzdys. Į konsultaciją atvyksta mama su septynerių metų Jonu. Mama pasakoja, kad berniukui namuose ir mokykloje dėl elgesio kyla sunkumų. Jono tėtis labai daug dirba, todėl šeimai skiria mažai laiko. Mama viena rūpinasi vaiku, jai kyla sunkumų bendraujant ir auklėjant vaiką. Jono tėvų santykiai su vaiko seneliais šalti, jie bendrauja tik per didžiąsias šventes. Jonas taip pat retai matosi su seneliais.

Jono mama yra susirūpinusi vaiko elgesiu ir norėtų pagerinti situaciją, tačiau nežino kaip. Mama vaikystėje neturėjo artimų santykių su savo tėvais, yra likę daug neišspręstų konfliktų, nuoskaudų. Jono tėvas augo šeimoje, kurioje nebuvo priimta atvirai reikšti jausmus, bendrauti, guostis ar džiaugtis. Vaikų auklėjimu rūpinosi motina, tėvas, kaip sakydavo, uždirbdavo duoną. Abiejų tėvų vaikystės patirtis apsunkina santykį su sūnumi. Jono tėvai atkartoja savo tėvų elgesio scenarijus. Ribos šeimoje yra nutolusios, vaiko auklėjimu rūpinasi mama. Jono elgesio sunkumai yra bandymas gauti tėvų dėmesio.

Šeimose, kuriose ribos yra nutolusios, santykiai tarp kartų dažniausiai nėra artimi, o kartais ir visai nutrūkę. Tokiose šeimose emociniai ryšiai tarp vaikaičių ir senelių yra silpni. Bendraujama mažai. Trūksta paramos ir palaikymo iš senelių. Vaikaičiai dažnai yra įtraukiami į kartų konfliktus. Seneliai apie savo suaugusių vaikų gyvenimą mėgina sužinoti iš vaikaičių.

Kodėl svarbu laiku atsiskirti

Tiek susiliejusių, tiek atitolusių ribų atvejais, augdami vaikai šeimoje neišmoksta šeimoje toleruoti skirtingas nuomones, spręsti konfliktus ir neturi artimų, šiltų santykių palaikymo pavyzdžių.

Viena iš esminių prielaidų, kuri lemia, kaip klostysis santykiai tarp tėvų ir jų suaugusių vaikų šeimos, yra tėvų gebėjimas leisti savo vaikams atsiskirti ir gyventi savarankišką gyvenimą.

Atsiskirti reiškia leisti suaugusiems dukrai ar sūnui patiems priimti sprendimus ir atsakomybę, susijusią su jų gyvenimu. Visi tėvai linki savo vaikams paties geriausio – gero darbo, gero vyro, žmonos. Tėvai gali išsakyti savo nuomonę šiais klausimais, tačiau pasirinkimas priklauso jaunam suaugusiam žmogui. Svarbu, kad tėvai su savo suaugusiais vaikais elgtųsi kaip su suaugusiais ir nenurodinėtų, kaip jiems gyventi. Tėvų patarimai yra vertingi tuomet, kai suaugę vaikai jų prašo. Tuomet patarimais dažniausiai ir pasinaudoja.

Jauno suaugusio žmogaus atsiskyrimas nuo tėvų šeimos yra natūralus, tačiau nelengvas procesas, kai kyla daug stiprių jausmų. Pirmiausia – nerimo, ar tikrai jo ar jos sprendimai ir pasirinkimai teisingi.

Santuoka – tai žingsnis, kuris paliudija, kad jaunas suaugęs žmogus tikrai turi būti visiškai atsiskyręs nuo savo tėvų šeimos. Suaugusių vaikų tėvams šis žingsnis dažnai sukelia nerimo ir klausimų, ar būsimoji marti ar žentas tinka jų vaikui ir bus pakankamai geras ar gera. O kartais ir – nemalonių jausmų,  pavyzdžiui, pavydo. Tėvai gali nerimauti, kad jų sūnus ar dukra dabar bus artimesnis su žmona ar vyru. Stebint jaunos šeimos gyvenimą, tėvams gali kilti pykčio matant, kad marti ar žentas neteisingai elgiasi su jų vaiku, o vėliau – ir vaikaičiais. Nesugebėjimas ištverti sunkių jausmų kelia daug konfliktų tarp kartų.

Suaugusiems vaikams yra sunkiau atsiskirti nuo savo tėvų, kai juos augina tik vienas iš tėvų, ypač tais atvejais, kai tėvams atrodo, jog jie paaukojo vaikui visą savo gyvenimą. Sunkiau vaikus paleidžia ir tos sutuoktinių poros, kurių tarpusavio santykiai nutolę arba labai konfliktiški.

Patarimai, kaip pagerinti santykius tarp kartų

Nereikia tikėtis meilės ar besąlygiško priėmimo. Jau senoliai sakė: martelė – ne dukrelė, anyta – ne motinėlė, todėl nesitikėkime būti besąlygiškai priimami ir vertinami vyro ar žmonos tėvų. Taip pat – ir savo marčios ar žento.

Gerbkime vieni kitus. Nuvertindami savo žentą ar marčią, pirmiausia nuvertiname savo dukros ar sūnaus pasirinkimą. O nuvertindami savo vyro ar žmonos tėvus, nuvertiname dalį savo vyro ir žmonos.

Gerbkime vieni kitų ribas ir taisykles. Gal jūsų marti ir nėra geriausia šeimininkė, bet tai jūsų sūnaus ir marčios namų taisyklės. Jei seneliai palepina anūkus, tai nereiškia, kad jie nevertina jaunų tėvų autoriteto. Svarbiausia, kad seneliai nekomentuotų tėvų elgesio vaikų akivaizdoje, o tėvai nenuvertintų senelių.

Pripažinkime ir pagirkime vieni kitus: konkurencija tarp marčios ir anytos, tarp uošvio ir žento yra psichologiškai užprogramuota. To negalima nuneigti, bet labai svarbu ir nesileisti į ją. Užuot konkuravę, galbūt galite pasimokyti vieni iš kitų.

Susitaikykite su tuo, kad sutuoktinis ar sutuoktinė gali būti artimi su tėčiu ar mama ir kartais nori susitikti be jūsų, tačiau juk nuo to jūs netampate mažiau svarbūs.

Turime suprasti, kad žmonės ir kartos gali turėti skirtingus požiūrius. Anyta ar uošvis tikrai turi sukaupę daugiau patirties ir tikrai galima iš jų pasimokyti, tačiau laikai keičiasi ir jūsų vaikai gali turėti kitą požiūrį į auklėjimą ar mitybą. Gal ir tėvams verta kažko pasimokyti iš vaikų. Kitoks požiūris nereiškia, kad kažkuris iš požiūrių blogesnis – toleruokime skirtumus.

Kalbėkite ir tais klausimais, kurie kelia nemalonius jausmus. Tik kalbėdami galime išsiaiškinti, ko tikimės vieni iš kitų.

Kelkime vieni kitiems realistiškus lūkesčius ir vertinkime tai, ką gauname, o ne tai, ko negauname, pavyzdžiui, kitų tėvai prižiūri vaikaičius savaitgaliais, o jūsų atsisako. Toks požiūris gali būti nepasitenkinimo šaltinis.

Pirmiausia galvokite, ką pats asmeniškai galite padaryti, kad santykiai taptų šiltesni.

Spręskite konfliktus iš karto, kai tik jie kyla. Jei patiems nepavyksta, nevenkite kreiptis pagalbos.