Fiziologiniai veiksniai – tai širdies ir kraujagyslių sistemos atsparumas bei sportininko gebėjimas veiksmingai naudoti savo energiją. O štai vienas svarbiausių psichologinių veiksnių yra suvokiamos pastangos, t.y., supratimas, kaip stipriai fizinės veiklos metu dirbame. Specialistai aiškina, kad kuo mažesnės mūsų suvokiamos pastangos, tuo mums lengvesnė atrodo veikla.

Bet kokia strategija, kuri padeda sportininkui sumažinti suvokiamas pastangas, pagerina jo ištvermę. Vienas iš keistesnių metodų, tai pasiekti, – manipuliuoti savo veido išraiška. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, net geriausi sportininkai, tokie, kaip maratonininkas ir olimpinio aukso medalio laimėtojas Eliudas Kipchoge, varžybose nevengia šypsotis. Tai jam padeda atsipalaiduoti ir lengviau susidoroti su užduotimi.

Tyrimo metu buvo iškelta prielaida, kad net ir šypsantis per prievartą galima sumažinti pastangų suvokimą. 

Besišypsantieji neiššvaistė energijos

CNN žinių komanda paprašė 24 bėgikų pasidarbuoti ant bėgimo takelio. Jiems reikėjo įveikti keturis 6 minučių bėgimo etapus. Tarp kiekvieno etapo dalyviai  galėjo pailsėti 2 min. Kiekvieno bėgimo metu dalyviai arba šypsojosi (nuoširdžia, plačia, ne dirbtine šypsena), arba susiraukė (imitavo savo pačių veido išraišką, lyg bėgtų labai stipriai), arba sąmoningai stengėsi atpalaiduoti savo rankas ir viršutinę kūno dalį (įsivaizdavo, kad laikė kažką trapaus, ko negalėjo sulaužyti), arba bėgo taip, kaip tą daro įprastai.

Kiekvienas bėgikas eksperimento metu taip pat dėvėjo kvėpavimo kaukę. Tokiu būdu tyrėjai galėjo išmatuoti, kiek deguonies bėgimo metu dalyviai išnaudojo.  Matuodami deguonį specialistai galėjo apskaičiuoti ir išnaudotos energijos kiekį. Po kiekvieno bėgimo dalyvių buvo paprašyta pranešti apie įvairias suvokimo reakcijas ir apie suvokiamas pastangas visų praėjusių 6 min. bėgimo metu.

Tyrimo metu buvo pastebėta, kad besišypsantys dalyviai sunaudojo mažiausiai energijos.

Tyrimo metu buvo pastebėta, kad besišypsantys dalyviai sunaudojo mažiausiai energijos. Tie, kurie šypsojosi, buvo 2,8 proc. energingesni, nei paniurėliai ir  2,2 proc. energingesni nei tie, kurie bėgo niekuo neišsiskiriančia (įprasta) veido išraiška. Šie rezultatai parodė, kad energijos taupymas lenktyniaujant padėtų pagerinti savo pasirodymą. Dalyviai taip pat sakė, kad susiraukę jautė didesnes suvokiamas pastangas, nei šypsantis ar bandant atpalaiduoti rankas ir viršutinę kūno dalį. Tyrimo metu buvo nuspręsta, kad tam tikros veido išraiškos gali paveikti mūsų emocijas.

Taip pat žinoma, jog atsipalaidavimo metodai gali pagerinti bėgimo rezultatus. Todėl šypsena gali padėti atsipalaiduoti, o susiraukimas gali padidinti įtampą. 

Šypsena – tik į naudą

Kaip šis tyrimas gali mums padėti bėgimo metu? Labai paprastai – šypsena gali būti naudinga strategija, norint padidinti bėgimo efektyvumą ir jaustis labiau atsipalaidavusiems. Priešingai, susiraukimas gali padidinti įtampą ir bėgti gali būti sunkiau.

Vis dėlto, yra daug klausimų, į kuriuos dar trūksta atsakymų. Pavyzdžiui, kaip ilgai turėtume šypsotis? Kaip bėgikas E. Kipchoge, kuris periodiškai šypsosi po 30 sek., ar reiktų šypsotis be perstojo, taip, kaip tą darė šio tyrimo dalyviai? Taip pat įdomu, ar šypsena padeda ir kitokių ištvermės reikalaujančių fizinių veiklų metu – minant dviratį ar irkluojant? Ir ar ilgiau praktikuojant paprasčiausius atsipalaidavimo būdus, tarkim, įsivaizduojant, kad rankose laikome kažką trapaus, galime padidinti bėgimo našumą?

Ilgesni tyrimai galėtų atsakyti į šiuos klausimas, o šiuo metu tyrėjai rekomenduoja atkreipti dėmesį į savo veido išraišką ir bėgant pasistengti šypsotis. Net jeigu veikla atrodo varginanti, stenkitės susitelkti ties gerais atsiminimais, šypsotis, sveikintis su prabėgančiais žmonėmis, arba tiesiog nusišypsoti, kai prabėgate kiekvieną kilometrą.