Tėvų pagalbos šauksmas

"Auginu keturiolikos metų sūnų. Pastaruoju metu pastebiu, kad pasikeitė jo laisvalaikis: nebesusitinka su draugais, neina į kiemą, vis mažiau padeda namie, atsisako pramogauti su šeima. Kasdien gula ir keliasi su telefonu, pagrindinė veikla savaitgaliais – kompiuteriniai žaidimai. Žaidžia po 5–6 valandas, tapo piktas ir užsidaręs. Abu su vyru nebežinome, kaip rasti bendrą kalbą su sūnumi, kaip jį motyvuoti kitai, daug naudingesnei veiklai. Patarkite, ką daryti", – prašo mama Rita.

Ką būtų galima patarti šiai susirūpinusiai mamai? Jos sūnus – jau paauglys, o paauglystės amžiaus tarpsnis yra dažnai siejamas su mėginimu atsiriboti nuo tėvų, maištavimu, prieštaravimais ir konfliktais su suaugusiaisiais, gausybe kraštutinių emocijų ir pusiausvyros praradimu.

Paauglystė gali būti ir labai įdomus bei kupinas naujų patirčių metas. Panašius į Ritos ir kitus rūpestį dėl paauglių elgesio keliančius klausimus tėvai neretai išsako psichologo kabinete. Jie nerimauja dėl atsiradusio jaunuolių irzlumo, nenoro bendrauti su tėvais ir uždarumo. Tėvai nuogąstauja, kad gali visai prarasti ryšį su vaikais, ypač tuomet, kai jie didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia virtualiame pasaulyje. Tėvų nuomone, paaugliai tik švaisto laiką ir be reikalo eikvoja energiją, kurią galėtų skirti mokymuisi, draugams, šeimai ir pan. Kuo patraukia paauglius virtualus pasaulis, kas vyksta su jais, kai pasineria į jį?

Žiūrėti televizorių ar naudotis kompiuteriu daug paprasčiau, negu skaityti knygas arba spręsti galvosūkius. Gyvenimas anoje ekrano pusėje visuomet ryškesnis, turtingesnis, įdomesnis. Paaugliai turi galimybę pasijusti beveik turintys magiškų galių, įvairių stiprybių, gali įgyvendinti norus, kurių tikrovėje nėra galimybių.

Magiška galia

Virtualus pasaulis jaunuolius traukia savo paprastumu ir prieinamumu: televizorių, kompiuterį, telefoną reikia tik įjungti ir galima jais naudotis be pastangų.

Žiūrėti televizorių ar naudotis kompiuteriu daug paprasčiau, negu skaityti knygas arba spręsti galvosūkius. Gyvenimas anoje ekrano pusėje visuomet ryškesnis, turtingesnis, įdomesnis. Paaugliai turi galimybę pasijusti beveik turintys magiškų galių, įvairių stiprybių, gali įgyvendinti norus, kurių tikrovėje nėra galimybių.

Virtualų ir norimą pasaulį galima susikurti keliais greitais mygtuko paspaudimais ir jį sukūręs jaunuolis tampa šio pasaulio šeimininku. Jis tvarko virtualią erdvę, stato ir griauna, užkariauja, tampa didvyriu, pakliūva į keblias situacijas ir jas išsprendžia. Paauglio susikurtoje virtualioje erdvėje niekas šalia nestovi ir nekartoja: "Tu privalai... privalai..." Ką privalo ar neprivalo, jis pasirenka pats, ir ši galimybė yra viliojanti. Tikrovėje dažniausiai tik suaugusieji gali rinktis ir veikti laisvai ir nuo jų priklauso, kiek ir ką gali bei privalo daryti vaikai.

Laisvė veikti

Virtualiame pasaulyje erdvę galima tyrinėti patiems ir, esant poreikiui, vis grįžti atgal, kol ji tampa sava ir yra pereinama į naują lygį.

Dažnai manoma, kad suaugusieji gerai žino, kaip ir kokiu būdu atlikti vieną ar kitą veiklą, ką daryti, kad pasiektų gerų rezultatų, kiek galima rizikuoti. Paaugliui visa tai nėra aišku. Jis tyrinėja aplinką, kitų ir savo elgesį, rizikuoja ir stebi, kiek jo paties elgesys ar veikla yra pavojinga.

Suaugusieji su savo vaikais dažniausiai bendrauja jau išbandytais, gerai žinomais ir jiems patogiais būdais, kurie neretai nepatinka jaunuoliams. O štai kompiuteris paaugliui nepasakys: "Ten negalima, taip nedaryk."

Virtualiame pasaulyje galima realizuoti savo norus ir svajones. Jame paauglys gali daryti tokius dalykus, kuriuos paprastai realiame gyvenime daro tik suaugusieji, vaikui sakydami: "Tu dar per mažas", "Tau dar reikia augti ir augti". Žaidimuose neretai atsiskleidžia jaunuolio troškimai ir svajonės. Tėvams reikia tik pastebėti ar pasidomėti, kokius žaidimus renkasi  paauglys.

Padeda išreikšti jausmus

Paaugliams virtuali realybė dažnai būna ir erdvė, kurioje galima atsipalaiduoti, išsivaduoti nuo įtampos, pabėgti nuo sunkių jausmų. Jie, kaip ir suaugusieji, išgyvena įtampą ir stresą. Skirtumas tik tas, kad paauglystėje stresas išgyvenamas intensyviau, o jaunuolis dar neturi patirties, kaip tinkamu būdu įveikti kilusią įtampą ar stresą. Jis intuityviai ieško savų būdų.

Virtualūs žaidimai padeda paaugliui išreikšti jausmus, nerizikuojant susidurti su naujais nemalonumais tikrovėje.

Paradoksalu, tačiau žaidžiant kompiuterinius žaidimus paauglys yra nuolat motyvuojamas bandyti dar kartą, jeigu jam nepavyko, o sėkmės atveju yra giriamas ir skatinamas įvairiais virtualiais apdovanojimais (paskatinimas, suteikiant papildomas "gyvybes", pagyrimai: "šaunu", "tu tikras herojus" ir pan.).

Pagyrimai ir skatinimai motyvuoja paauglį tęsti žaidimus. Suaugusiesiems – tėvams, mokytojams – verta susimąstyti, kiek jie giria ir skatina vaikus realiame pasaulyje. Ar giriama ir skatinama tiek pat, kiek žaidžiant kompiuterinius žaidimus? O gal gerokai rečiau?

Reguliuoja nervų sistema

Kodėl paauglys žaidžia ir nenori sustoti?

Kiekvieno žmogaus organizmą reguliuoja vegetatyvinė nervų sistema, sudaryta iš dviejų dalių: simpatinės ir parasimpatinės. Simpatinė atsakinga už organizmo sužadinimą ir paskatinimą veiklai, jėgų sutelkimą. Parasimpatinė, atvirkščiai, yra atsakinga už atsipalaidavimą. Šios sistemos veikia paeiliui ir abi vienu metu to daryti negali. Šią informaciją tėvams svarbu prisiminti, kai paauglys naudojasi informacinėmis technologijomis ir negali nuo jų atsitraukti.

Suaugusio žmogaus psichiniai procesai yra gana nusistovėję, susireguliavę, paauglio – dar ne, todėl jam daug dažniau kyla sunkumų pačiam kontroliuoti laiką ir atsitraukti nuo kompiuterio, televizoriaus ar mobiliojo įrenginio. Paauglio galvoje susidaro stiprus sužadinimo židinys (simpatinė nervų sistema) ir visi pašaliniai dirgikliai, tokie, kaip tėvų pastabos, tik dar labiau suerzina ir sustiprina norą žaisti. Jaunuoliui pervargus, jis nebegali sustoti žaisti pats, jam yra reikalinga suaugusiųjų pagalba.

Patarimai, kaip elgtis

* Iš anksto, vaikui dar nepradėjus žaisti ar naudotis informacinėmis technologijomis, nustatyti ribas: kiek, kada galima jomis naudotis, paaiškinant, kodėl negalima žaisti per ilgai.

* Tėvai privalo laikytis susitarimo, nenuolaidžiauti ir nepasiduoti paauglio prašymui dar truputį pažaisti. Pavyzdžiui, galima pasakyti: "Aš tave suprantu, tačiau tavo laikas baigėsi. Ne."

* Aptarti, kaip paauglys bus skatinamas, jei laikysis susitarimo. Kartu aptarti ir bausmes, jei paaugliui nepavyks laikytis susitarimo. Kokių veiksmų bus imamasi tuomet.

* Padariniai neturėtų būti per griežti, nes jie nemotyvuos paauglio kitą kartą laikytis susitarimo (o ir tėvams, kai jų pyktis aprimsta, kyla noras panaikinti ar sumažinti draudimus).

* Svarbu nekamantinėti paauglio, ko jam trūksta, kas jam yra, nes jaunuoliui sunku atsakyti į tokius klausimus. Dėl savo amžiaus ypatumų paauglys gali įvardyti kokį nors konkretų daiktą (naują telefoną, drabužius), tačiau suprasti ir žodžiais išreikšti savo būseną jam gana sunku. Naudingiau stebėti paauglio reakcijas: kada jis susierzina labiausiai, kas jį verčia sunerimti, ir kalbėtis su juo, vengiant moralizavimo, nuvertinimo ir kritikos.

* Pastebėta, kad paaugliai dažnai ginčijasi dėl smulkmenų, o svarbiausios jų nuostatos dažniausiai būna perimtos iš tėvų. Tėvai turėtų vengti veltis į ginčus ir nekovoti dėl smulkmenų, o leisti jaunuoliui pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui: "Gerai, tu gali pirma pažaisti, o kilimą išsiurbsi po pusvalandžio", "Iš pradžių pažaisi, o po to pavalgysi".

* Tėvai tarpusavyje turėtų aptarti, kurių reikalavimų paauglys privalo laikytis be išlygų, o kur galima daryti nuolaidų ir taisykles taikyti lanksčiai. Paauglio vidinis pasaulis ir taip kupinas abejonių, prieštaravimų, todėl galimybė pačiam priimti sprendimus leidžia jam jaustis tvirtesniam, labiau pasitikėti savimi.

* Apibendrinant svarbu nepamiršti, kad mažesniam vaikui dažniausiai pakanka tėčio ar mamos pasakymo, ką jis turi daryti. Daugiau ar mažiau pasiginčijęs, jis paklūsta. Paauglystėje vaiko elgesys keičiasi. Paaugliui jau būdingas kritinis mąstymas, todėl jis svarsto, vertina ir pradeda abejoti tėvų nuomone, diegiamomis vertybėmis.

* Tėvai irgi turi keistis ir su savo paaugliu elgtis kaip su suaugusiuoju. Jie turi su juo tartis, klausti nuomonės, diskutuoti ir kartais netgi ginčytis. Paauglys nori jaustis svarbus ir būti išgirstas. Vis dėlto jis dažnai nepasitiki savo jėgomis ir gebėjimais, todėl tėvų rūpestis ir meilė, net ir tuomet, kai jaunuolis elgiasi ne visai tinkamai ar ne taip, kaip tėvams norisi, yra ypač svarbūs.