Kūnas atskleidžia tiesą

L. Dirmotė pripažįsta šiuo metu psichologinėms problemoms gydyti mieliau taikanti terapinį šokį nei pokalbį. Pasak pašnekovės, šis metodas jai labiau patinka, nes terapiniame šokyje dalyvauja visas žmogus: kūnas, jausmai ir protas.

„Terapijos seanso metu judame pagal muziką ir judesiais reiškiame savo jausmus, kartais per šokį kalbamės, vyksta dialogai, netgi šokio konsultacijos. Vėliau svarbias įžvalgas aptariame ir žodžiu, – atskleidžia ji. – Šokio terapija yra išties naudinga, nes kūnas niekada nemeluoja. Įsivaizduokime, kad šokiu norime išreikšti savo santykius su artimu žmogumi. Jei paklausčiau žmogaus žodžiu, kokie jo santykiai su sutuoktiniu ir kaip jis jaučiasi gyvendamas su juo, atsakymas gali būti įvairus: diplomatiškas, mandagus ar iškreiptas socialinių normų. Tačiau kai leidžiame kūnui papasakoti, kaip jaučiamės su tam tikru žmogumi, jis pasako visą tiesą. Ši tiesa būna tiesiog akiplėšiškai drąsiai išrėžta į akis. Tada tenka priimti situaciją tokią, kokia ji yra, nes akivaizdžiai parodyta ir išjausta tiesa nebegali būti ignoruojama.“

Tad, pasak L. Dirmotės, šokis yra stipri terapinė priemonė, žmogų suvedanti į akistatą su pačiu savimi. „Ši akistata gali būti ne tik neigiama, bet ir teigiama. Šokdamas žmogus susipažįsta ir su savo gražiosiomis savybėmis, kurių nedrįsta pripažinti. Pavyzdžiui, kad jis yra labai geras, jausmingas, švelnus, drąsus, stiprus, gražus. Apie tai kūnas taip pat nemeluoja. Pamatyti save kaip stiprų ir gražų yra labai sveika, šokiu efektyviai gydomas net menkavertiškumas“, – pasakoja pašnekovė.

Taikomą šokio terapijos metodą L. Dirmotė sukūrė pati, sujungdama savo psichoterapinę ir šokėjos patirtį kartu su menininko iš Los Andželo Mimoda Jazzo sukurtos šokio praktikos principais.

„Keli iš šių principų man yra ypač artimi. Pirmas – šokti gali visi. Antras – autentiškai ir plastiškai judantis kūnas yra psichikos sveikatos išraiška, sąlyga ir garantas. Trečia – šokis nėra išmokti ir mechaniškai kartojami judesiai, – vardija psichoterapeutė. – Šokio terapija man patinka, nes šokant sunku pačiam sau meluoti, čia nėra vietos saviapgaulei, iliuzijoms. Šokyje yra daug laisvės atverti ir išreikšti tai, ką baisu būtų pasakyti žodžiu. Šokdamas žmogus išsilaisvina iš savo baimių ir kompleksų, o kartu įgyja daugiau drąsos būti savimi.“

Ryšys: L. Dirmotė džiaugiasi veiklose turinti puikią kolegę – dukrą Agnę, su kuria kartu parašė knygą. / L. Dirmotės asmeninio archyvo nuotr.

Šokti gali visi

Pasak L. Dirmotės, šokio terapijos užsiėmimuose mokomasi išlaisvinti prigimtinį kūno gebėjimą šokti, atliekant tam tikrus šokio pratimus. Pavyzdžiui, šokama bangų ar geometriniais judesiais, mokomasi šokti labai lėtai arba su pauzėmis.

Tiesa, norint prakalbinti kūną šokant, reikia tam tikro pasiruošimo, kuris trunka apie du tris mėnesius. Šokio terapija kai kuriems gali skambėti bauginamai, juk ne visi yra gimę šokėjais. Vis dėlto, pasak L. Dirmotės, šokti gali visi. Svarbiausia – kaip mes suvokiame šokį.

„Išties daugybė žmonių nemokėtų šokti, jei jiems staiga tektų pavaduoti operos ir baleto teatro solistą. Daugybė žmonių taip pat nemoka šokti tango ar rumbos. Vis dėlto šokio terapijos esmė yra natūralus žmogaus kūno gebėjimas šokti, – akcentuoja ji. – Šį gebėjimą turi kiekvienas vaikas. Turbūt teko pastebėti, kaip mažametis, išgirdęs muziką, ima judėti visu savo kūneliu, atliepdamas ritmą ar melodiją? Žiūrėdami į natūraliai šokantį vaiką mes nesakome, kad jis blogai šoka, nes jis tai daro tiesiog tobulai. Trečius metus šokio terapiją lankantys žmonės taip pat šoka tobulai, nors nė vienas jų nėra profesionalus šokėjas. Tačiau, kai jie ima šokti jautriai ir natūraliai atliepdami muziką, aš net susigraudinu – koks neįtikimai gražus gali būti šokantis žmogus.“

Pasak psichoterapeutės, iš baimės šokti išsilaisvinti galima labai paprastai – tiesiog šokant. „Šokite namuose, vieni, užsimerkę, vėliau – atsimerkę. Kiek išdrąsėję šokite šalia kito žmogaus, su kitu žmogumi, vakarėlyje, gatvėje, – pataria ji. – Aš pati šoku visur, kur tik skamba muzika: knygyne, kol renkuosi knygą, parduotuvėje, kol laukiu eilėje. Kartais mano šokis būna vos matomas plika akimi, bet aš judu, šoku, reaguoju į skambančią muziką. Visai nesvarbu, iš kur kyla žmogaus baimė šokti. Tiesiog pradėkite šokti, o kūnas pats atsikratys visų baimių. Jei labai baisu, pradėkite nuo vienos rankos šokio. Užleiskite sau gražią muziką ir pabandykite jos ritmu pajudinti vieną rankos pirštą, visus pirštus, o vėliau – visą ranką.“

Dukros ir mamos tandemas

L. Dirmotei džiugu, kad savo veiklose turi puikią kolegę – dukrą Agnę Vėželytę, su kuria kartu įkūrė psichologijos paslaugas teikiančią studiją „Gyvoji psichologija“. Ši studija išsivystė iš kuklaus populiariosios psichologijos tinklaraščio ir galiausiai tapo svarbia mamos ir dukros bendra veikla.

„Kartą pakviečiau dukrą į savo vedamą šokio terapijos užsiėmimą. Po seanso Agnė išsakė kelias pastabas ir pasidalijo idėjomis, kaip efektyviau būtų galima vesti relaksaciją. Tad pasiūliau dukrai vesti užsiėmimus kartu: aš – šokio dalį, o ji – relaksacijos ir meditacijos, – pasakoja pašnekovė. – Vėliau Agnė prisijungė ir prie mano grupės „Gydantys žodžiu“, kurioje įvairių profesijų žmonės, teikiantys psichologinę pagalbą kitiems, mokėsi konsultavimo meno: išklausyti, išgirsti, tinkamai formuluoti klausimus ir suprasti, ko iš tiesų nori su psichologinėmis problemomis susiduriantis žmogus. Tad galima sakyti, kad psichoterapijos srityje Agnė baigė mamos mokyklą. Nors nė vienos atžalos nestūmiau rinktis savo profesijos, abu mano vaikai savitu būdu yra su ja susiję. Pavyzdžiui, sūnus Paulius yra baigęs ugdomojo vadovavimo mokymus, o ten įgytus darbo su žmonėmis įgūdžius sėkmingai taiko savo versle.“

L. Dirmotės asmeninio archyvo nuotr.

Penkios meilės stichijos

L. Dirmotė ir A. Vėželytė drauge parašė knygą „Penkios meilės stichijos“, paremtą pačių autorių sukurta penkių meilės stichijų psichologijos kryptimi. Penkių meilės stichijų teorija gimė Agnei išsakius idėjas apie gamtoje veikiančius meilės mainus, gamtos stichijas ir dvasinius gamtos dėsnius.

„Šios idėjos man labai patiko, nes buvo ir paprastos, ir gilios kartu, – atskleidžia L. Dirmotė. – Mokantis psichoterapijos teko studijuoti įvairiausias teorijas, kurių nė viena nebuvo ir paprasta, ir kartu gili. Kai kurios dėl savo sudėtingumo buvo sunkiai pritaikomos praktiškai, o kai kurios – naiviai plokščios. Penkių meilės stichijų teorija grakščiai persismelkia per visus žmogaus gyvenimo lygmenis: fizinį, socialinį, psichologinį ir dvasinį, harmoningai juos jungdama ir paprastai paaiškindama gilius filosofinius būties klausimus. Be to, ji veikia vienovėje su gamta, o tai man labai patinka.“

Pasak pašnekovės, būtent dėl vienovės su gamta penkių meilės stichijų teorija yra labai praktiška ir natūrali. „Pamažu vieną kitą šios teorijos idėją pradėjusi taikyti psichoterapiniame darbe, pastebėjau, kad žmonėms tai artima ir suprantama. Kai psichologinės problemos kilmę galiu paaiškinti per stichijų disbalansą, tariamai neišsprendžiama bėda nebeatrodo tokia sudėtinga, – tikina ji. – Įsivaizduokime, kad žmogui santykiuose trūksta oro stichijos – kitaip sakant, laisvės veikti ir asmeninės erdvės. Dėl oro stichijos trūkumo žmonės pykstasi ir kankinasi, tarsi vienas kitą dusintų. Tad psichologo konsultacijos metu svarbu išsiaiškinti, iš kur būtų galima gauti daugiau oro, mokytis suteikti sau ir kitam žmogui daugiau erdvės.“

Šokite namuose, vieni, užsimerkę, vėliau – atsimerkę. Kiek išdrąsėję, šokite šalia kito žmogaus, su kitu žmogumi, vakarėlyje, gatvėje.

L. Dirmotei pamažu integruojant penkių meilės stichijų teorijos idėjas į psichoterapinį darbą, gimė meilės stichijų psichologija. „Mane džiugina, kad meilės stichijų psichologija yra labai veikli ir optimistinė. Jos pagrindinė idėja – jei tik žmogus nori, jis gali daug pakeisti: savo būseną, gyvenimo kokybę, santykius su kitais“, – sako psichoterapeutė.

Ką veikti po 50-ies?

Veiklų L. Dirmotei netrūksta, tačiau ji pripažįsta, kad, sulaukus 50-ies, buvo ištikusi krizė, kurią pati pašnekovė vadina vidurinio amžiaus paauglyste. Apie tai psichoterapeutė parašė knygą „Vidurio amžiaus paauglystė, arba Ką veikti po 50-ies?“.

Pasak pašnekovės, ši krizė yra vidinio maišto ir vertybių perkainojimo metas, kurio vienas ar kitas simptomas pažįstamas daugumai žmonių, pasiekusių vidurio amžiaus etapą.

„Šiuo laikotarpiu visi vadinamieji normalūs gyvenimo tikslai yra bemaž įgyvendinti – mokslai baigti, karjera sukurta, vaikai užauginti, tačiau gyventi likęs dar nemažas gyvenimo gabalas. Tokiu metu nemažai žmonių išgyvena tam tikrą dezorientaciją, kai reikia sugalvoti, ką toliau veikti ir kokia viso to prasmė, – atskleidžia psichoterapeutė. – Rašiau šią knygą ir pati sau, ir visiems panašiai besijaučiantiems bendraamžiams, nes tokiais gyvenimo etapais labai nesunku nugrimzti į neviltį.“

Knygoje L. Dirmotė surašė ne vieną pačios išbandytą idėją, ką būtų galima nuveikti sulaukus 50-ies ir ko daryti nebeverta. Pasak jos, svarbu suprasti, kad esame daug laisvesni, nei mums atrodo. Daugybė suvaržymų ir draudimų iš tikrųjų neturi nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, mitas, kad 50-ies jau yra per vėlu keisti profesiją.

„Juokingiausia, kad skaitytojams labiausiai įstrigo idėja apie, kaip jie sako, pomidorus. Knygoje pati savęs klausiu, ar tikrai yra prasmė likusius gyvenimo metus praleisti šiltnamyje auginant pomidorus, kurių niekam nereikia, vien todėl, kad sulaukus tokio amžiaus jau pridera tai daryti, nes taip darė mama ir močiutė, – sako ji. – Tie mano aprašyti pomidorai dabar jau tapo kone metafora, kurią skaitytojai naudoja norėdami patys sau priminti apie beprasmiškus užsiėmimus, kuriuos yra paveldėję ir net nesusimąstydami daro tik tam, kad darytų. Sulaukus vidurio amžiaus, pomidorams auginti jau turėtų būti gaila laiko.“

Vasara – santykiams stiprinti

Vasara – puikus metas geriau pažinti save ir stiprinti ryšį su šeimos nariais. Tad L. Dirmotė ragina tinkamai išnaudoti atostogas ir su artimais žmonėmis nebijoti kalbėtis apie svarbius dalykus.

„Norėdami stiprinti santykius negaiškite laiko psichologiniams testams, knygoms, murksojimui prie televizoriaus ar šašlykų kramsnojimui. Išdrįskite pasakyti vienas kitam tai, kas iš tiesų svarbu, ir paklausti to, kas jums iš tikrųjų rūpi, – skatina ji. – Apkabinkite, prisipažinkite, kad mylite, pasiūlykite tikrą pagalbą, paramą, atjautą. Kokia forma ir kur jūs tai darysite – miesto parke, namuose ar skrisite per pusę Žemės rutulio į egzotišką šalį, nėra jokio skirtumo. Svarbiausia su jums svarbiais žmonėmis kalbėtis apie svarbius dalykus, nes, pasibaigus atostogoms, ir vėl ims atrodyti, kad nieko nėra svarbiau už darbą.“