Kai nebeužtenka resursų

„Asmeninė krizė ištinka, kai žmogui nebeužtenka vidinių ar išorinių resursų atlaikyti ir išbūti esamą situaciją“, – sako psichologas Karolis Didžiokas. Pasak jo, krizės kyla tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių.

Išorinės – artimojo liga ar netektis, pasikeitusi gyvenimo situacija (darbo netekimas, skyrybos ir kt.). Psichologas pabrėžia, kad vidinės priežastys ne taip gerai matomos ar apčiuopiamos. Jos kyla žmogui reflektuojant savo gyvenimą ar dabartinę situaciją.

„Tokia krizė išprovokuoja pokyčio poreikį, nes iki tol taikomas požiūris į save ir aplinką nebepadeda“, – teigia K. Didžiokas.

Patiriamą krizę, anot psichologo, išduoda pasikeitęs žmogaus elgesys, jis atsitraukia nuo savo socialinės aplinkos – draugų, pasikeičia nuotaika ir emocijos, sumažėja energijos lygis, miegas tampa nereguliarus, kartais bandoma spręsti emocinę situaciją piktnaudžiaujant narkotikais ar alkoholiu.

Nepaiso amžiaus ir lyties

K. Didžiokas pastebi, kad asmeninė krizė gali ištikti bet kokio amžiaus žmogų, nes sudėtingos situacijos neišvengiamos, tai gyvenimo duotybė. Tačiau žinoma, kad egzistuoja tam tikri amžiaus tarpsniai, kai asmeninės krizės tikimybė padidėja: paauglystė, šeimos pagausėjimas, menopauzė, vidurio amžiaus krizė, senatvės laikotarpis.

„Šiuos laikotarpius lydi reikšmingi kūno ir hormonų pokyčiai, o tai gali sukelti sunkumų adaptuojantis prie naujos realybės“, – aiškina psichologas.

Kiekvienas laikotarpis turi ir savų įveikos resursų – kartais gali padėti jaunatviškos jėgos, o kartais – gyvenimo patirtis.

Pasak K. Didžioko, egzistuoja tam tikri dėsningumai, kaip vyrai ir moterys išgyvena asmenines krizes. Moterys yra daugiau linkusios kreiptis pagalbos, kalbėti apie patiriamus sunkumus. Vyrai dažniau užsidaro, atsitraukia, stengiasi išbūti su patiriama kančia.

Psichologas šioje situacijoje mato ir teigiamų poslinkių: „Anksčiau šios tendencijos buvo labai ryškios, tačiau dabar galima pastebėti, kad tai keičiasi, vis daugiau vyrų išdrįsta pasakoti apie save, ieškoti pagalbos.“

Karolis Didžiokas / Asmeninio archyvo nuotr.

Pagalba artimam žmogui

Nors krizinių situacijų negalime išvengti, svarbu, kad krizė neužsitęstų. Ilgalaikė krizė gali sumažinti žmogaus gebėjimą visavertiškai gyventi. „Smarkiai susiaurėja interesai, gebėjimas jausti malonumą, tvarkytis su gyvenimo atsakomybėmis ir užduotimis“, – vardija specialistas.

Asmeninės krizės metu mąstymo funkcijos yra neišvengiamai paveikiamos emocijų, todėl žmogų dažnai lydi mintys, kad tai nesibaigs ir situacija tęsis. Psichologas akcentuoja, kad labai svarbu krizės pradžioje gauti tinkamą pagalbą, nes tuo metu intervencijos sėkmė didžiausia.

Kaip tik tuo metu, pasak specialisto, labai svarbus žmogaus apsisprendimas ir pasiryžimas gauti ir priimti pagalbą. Artimiesiems svarbu suteikti žmogui galimybę pasidalyti savo našta, jį atjausti ir leisti įsitikinti, kad visa tai jis gali išgyventi remdamasis į kitus.

K. Didžiokas akcentuoja artimųjų ir draugų pagalbą. „Pirmiausia gal yra reikalinga materiali ar fizinė pagalba, padėti pasirūpinti buitimi ar aiškiai matomais ir konkrečiais aspektais. Tokia pagalba lengvai apčiuopiama, galima priimti konkrečius sprendimus, kurie iškart suteikia žmogui šiokį tokį palengvėjimą“, – paaiškina psichologas.

Kitas pagalbos aspektas – emocinis palaikymas, išklausymas, buvimas šalia. „Dažnai dėl kito žmogaus negalime padaryti ko nors konkretaus, kad jam padėtume, ypač kai jis išgyvena vidinę asmeninę krizę, tačiau tuomet galime būti su juo, neieškoti sprendimo, leisti artimajam pasidalyti savo jausmais ir kančia“, – pataria psichologas.

Jo nuomone, tai gana sudėtinga, nes matyti mylimą žmogų kenčiantį ir nesiūlyti kokios nors išeities yra nelengva, tačiau leidimas jam išbūti situacijoje suteikia vidinės erdvės, kurioje gali gimti sprendimo ar palengvėjimo užuomazgos.

Krizės metu ne tik išgyvenama kančia, bet kartu gyvenimas suteikia galimybę asmeninei transformacijai.

Nelikti vienam su kančia

Vis dėlto dalis žmonių, patiriančių krizę, yra vieniši, neturi draugų, artimųjų arba tiesiog jaučia vienatvę. Pasak psichologo, dabartinį laikotarpį lydi paradoksas – dėl technologijų esame labiau pasiekiami nei bet kada, tačiau visuomenėje jaučiasi vienišumo didėjimas ir nuoširdaus žmogiškojo ryšio trūkumas.

„Kartais situacija atrodo nepajudinama, aplink nėra nė vieno žmogaus, kuris išklausytų ar pabūtų šalia, tačiau tokiu atveju ypač svarbu mobilizuoti savo resursus ir pasinaudoti visa įmanoma pagalba“, – sako K. Didžiokas.

Jis primena, kad pirmiausia galima kreiptis į įvairias linijas, su kuriomis galima susisiekti ir pasikalbėti. Dauguma jų anonimiškos, skirtos palaikyti žmogų esant krizinei situacijai.

Kitas variantas, kurį siūlo psichologas, gauti pagalbą sveikatos įstaigose, kuriose šiuo metu egzistuoja daug nemokamų paslaugų. „Kreiptis į instituciją yra nepalyginti geriau, nei likti vienam su savo kančia“, – pastebi specialistas.

„Dažnai pačiam pacientui daug kas paaiškėja apie situaciją, kai jis ją garsiai išsako ir leidžia sau atsiverti emociškai. Sumažinus emocinio fono intensyvumą neretai iškyla atsakymai ar sprendimai, paremti racionalumu ir tam tikru emociniu atsitraukimu nuo situacijos. Tuomet į ją lengviau pažvelgti“, – aiškina K. Didžiokas.

Psichologas pastebi, kad būna atvejų, kai sprendimų tiesiog nėra. Tuomet taikoma ego palaikomoji terapija, kai su žmogumi reikia išbūti, padėti jam atsiverti, išsilieti, būti šalia. Žmogiškasis ryšys yra terapinio proceso pagrindas, per kurį vyksta gijimas ir atsigavimas.

Po krizės – brandesni

Asmeninė krizė yra chaoso laikotarpis gyvenime, kai žmogui viskas atrodo pakibę ore ir dėl sutrikimo sunku matyti išeitį.

„Tačiau vienas svarbiausių chaoso aspektų yra potencialas. Krizės metu ne tik išgyvenama kančia, bet kartu gyvenimas suteikia galimybę asmeninei transformacijai“, – primena K. Didžiokas.

Pasak jo, krizinėje situacijoje galime įžvelgti ne vien neigiamų aspektų. Krizinio laikotarpio intensyvumas veikia kaip katalizatorius asmeniniam augimui, brandumui, išminties įgavimui.

„Mums suteikiama galimybė atsisakyti dalykų, kurie nebereikalingi, mums nebepadeda, ir žengti toliau į gyvenimą kaip visapusiškesnėms asmenybėms, kurios geba atlaikyti iškylančius sunkumus“, – teigia psichologas.