„Mes – aktyvi šeima – nuo močiutės iki anūkių – atradusi tėvystės bei judėjimo džiaugsmą ir besidalijanti juo su bendraminčiais. Tvirtai tikime, kad vaikai yra didieji mūsų mokytojai, suteikiantys galimybę augti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Taip pat tikime, jog, kaip tame posakyje, „vaikui užauginti reikia viso kaimo“, ir ieškome būdų kaip nūdienos kontekste suteikti galimybę šeimoms pajusti tą bendruomenės artumą ir pagalbą, būtiną išlaikyti vidinei ramybei“, – portalui kauno.diena.lt teigė moteris.

Vienintelis bausmės rezultatas – tai sutrūkinėjęs ryšys ir sugriautas vaiko pasitikėjimas tėvais.

Suaugusiųjų reakcijų į šukuoseną, atsiradusią po praėjusio savaitgalio, buvo įvairių, o bendraamžių nuomonės dar neišgirdo, nes darželio nelanko, užsiėmimai nevyksta, būriuotis vengia. 

Šeimoje bausmės nepraktikuojamos

Pasakojimą apie ilgam tikriausiai įsiminsiantį vakarą jaunoji mama pradėjo nuo to, kad šeimoje nepraktikuoja bausmių, nes yra įsitikinusi, kad bausmė vaiko neskatina nei gerai elgtis, nei būti mandagiam, nei mokytis, nei tvarkytis, nei apmąstyti savo poelgius ir jų padarinius. „Vienintelis bausmės rezultatas – tai sutrūkinėjęs ryšys ir sugriautas vaiko pasitikėjimas tėvais. Ir paskui stebimasi, kad vaikai meluoja, slapstosi, nutyli tiesą, nesikreipia pagalbos į tėvus ištikus bėdai. Mes už tai, kad vaikas galėtų patirti savo veiksmų (ar neveikimo) natūralias pasekmes, nes tai yra geriausia pamoka“, – įsitikinusi jauna moteris, situaciją paviešinusi socialiniame tinkle.

„Štai Noela užsimanė kirpčiukų. Ir įdarbino žirkles. Kai užtikau ją prie veidrodžio, akimirką sutrikau. Kol mąsčiau, ką čia pasakius, prisėdau šalia ir tylėdama ją stebėjau. Kaip susikaupusi ji darbavosi! Atidžiai rinko sruogas, jas vis trumpino, trumpino ir trumpino. Ramiai pasiteiravau, koks jos planas. Ji žvilgtelėjo į mane ir atsakė, kad bando nusikirpti kirpčiukus ir vėl sutelkė dėmesį į darbą. Suteikiau jai erdvės. Taip, plaukų gaila, bet šiaip ar taip jau visas priekis iškedentas. Kai baigė, paklausiau, ar patenkinta rezultatu. Atsakė, kad nelabai pavyko, kaip planavo. Pakalbėjom, ką čia daryti toliau. Galop Noela nusprendė tuos pakarpytus plaukus sulyginti mašinėle. Rezultatu buvo labai patenkinta ir vakare prašė, kad ir likusius plaukus nukirpčiau. Susitarėm, kad jeigu rytoj vis dar norės, galėsim. Atėjus rytojui vis dar norėjo. Nukirpau“, – pasakojo autorė.

Jos nuomone, šioje situacijoje buvo galimas ir kitoks posūkis: šaukti, barti, uždrausti filmukus, nebeleisti naudotis žirklėmis iki kol sulauks pilnametystės ar prigalvoti dar bala žino kokių bausmių. „Bet tai, ko ji išmoko ir dar išmoks šitame plaukų reikale natūraliai, bus neįkainojama“, – įsitikinusi mama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ji vardijo, kad dukra po to vakaro supras kelis labai svarbius dalykus. „Kai kerpa plaukus pati, išeina kreivai ir nelygiai. Nukirptų plaukų atgal nebepridėsi. Poelgiai, net tiesiogiai neliečiantys kitų asmenų, sukelia jiems stiprius jausmus: vienas žmogus pamatęs beplaukę galvą liūdėjo ir verkė, kitas aikčiojo iš nuostabos, trečias žėrė susižavėjimo liaupses, ketvirtas juokėsi. Nukirpti plaukai ilgai auga. Ir – svarbiausia – net kai susimauna ir pasielgia neapgalvotai, mama ir tėtis nesmerkia ir galima jais pasitikėti“, – dėstė moteris.

Kada, jei ne dabar?

Tais atvejais, kai negresia pavojus sveikatai ar turtui, leiskime vaikams priimti sprendimus, net jei manome, jog jie klaidingi.

Pašnekovė mano, kad ateis diena, kai dukra pasiilgs buvusių ilgų kasų. Bet jau yra paruošusi jai glėbį užuojautai ir empatiškai priims jos liūdesį. „Taip, kartais būna labai sunku leisti vaikui išbūti jo skausme ir norisi žūtbūt jam padėti. Bet taip vaikai ugdosi atsparumą, mokosi ir ruošiasi priimti gyvenimą su visais jo džiaugsmais ir sunkumais. Tad tais atvejais, kai negresia pavojus sveikatai ar turtui, leiskime vaikams priimti sprendimus, net jei manome, jog jie klaidingi. Kada, jei ne dabar, pradėti klysti?“ – klausė jauna moteris.

Penktojo gimtadienio, kuris bus sausį, belaukdama jos dukra konkrečiai plaukų kirpimu susidomėjo tik dabar. „Bet mūsų namuose suteikiama erdvė eksperimentams ir jusliniams patyrimams. Tais atvejais, kai nekyla pavojus sveikatai bei turtui (ir kai netingime), dažnas mūsų atsakymas į vaikų klausimus būna: „Hmmm. Tikrai? Kažin kaip būtų galima išsiaiškinti?“ – portalui kauno.diena.lt sakė pašnekovė.

Pasiteiravome, kokių dar pokštų yra iškrėtę vaikai, ką dar yra bandę savarankiškai, dėl ko šiek tiek drebėjo širdis? „Mano širdis dreba ko ne kasdien. Aš augau su „negalima“, „atsargiai“, „nedaryk“, „užsigausi“, „neimk“. Turiu savyje daug baimių ir sąmoningai dirbu, kad jų neprimesčiau savo vaikams. Tad nors ir širdis pradeda plakti smarkiau pamačius dvimetinukę su šefo peiliu rankoje, primenu sau, kad aš auginu ne vaiką, aš auginu savarankišką, savo jėgomis pasitikintį ir gebantį savimi pasirūpinti žmogų, tad giliai įkvėpusi parodau, kam ir kaip naudojamas peilis, ramiai pasiūlydama keistis į jai saugesnį“, – sakė moteris.

Ji akcentavo, kad vaikams ribos yra būtinos. „Ne tik nubrėžti ribą, tarp to, kas galima ir negalima, bet ir dėl to, kad jos suteikia vaikui saugumo. Na, o kur ir kokios ribos brėžiamos – yra individualus šeimos pasirinkimas ir kiekvienuose namuose jos bus skirtingos. Kas leidžiama mūsų namuose, jūsiškiuose bus draudžiama ir galbūt atvirkščiai. Bet maži vaikai tiek daug kartų per dieną išgirsta „ne“, kad, mano nuomone, tų ribų turėtų būti minimaliai. Todėl mes vaikams pateikiame informaciją apie galimas pasekmes ir paaiškiname, kaip saugiai daryti viena ar kita. Pirmiausia, rodome. Paskui – darome su vaiku. Paskui stebime, kaip daro vaikas ir galiausiai vaikas išmoksta daryti pats“, – dėstė jauna mama.