Vairavimo pamoka

Apie tai diskutuojame savo ratelyje, tuštindamos jau ne pirmą puodelį kavos (Dieve, kokia laimė siurbčioti kavą Kauno senamiestyje gyvai!).

– Visi vyrai kiaulės, – dar viena tautosakine fraze pasilabina ką tik klestelėjusi prie mūsų stalelio Valerija. Ji bevyrė, viena pati augina jau bemaž paauglį sūnų.

– Galbūt yra tau nežinomų išimčių? – lyg ir norime apginti saviškius.

– Verčiau pasakykite, ką per gyvenimą turėtų nuveikti tikras tėtis? Mums su Kostu šeimoje labiausiai trūksta ne vyro, bet tėvo!

– Ir ne šiaip sau kokio, – bemat į diskusiją įsitraukia mūsų priešmokyklinio ugdymo pedagogė Aldutė. – Tėvu tapti lengva, o būti sunku. Nes juk tai darbas, sutikite, moterys, beveik kaip antraeilės pareigos (o gal net ir visos pirmaeilės), už kurias, beje, niekas nemoka, bet... – čia mūsų oratorė padaro reikšmingą pauzę. – Nematomi pinigai, puikaus tėvo bonusai kaupiasi tarsi kokiame investiciniame banke. Kuo daugiau investuoji į tėvo ir vaiko santykius – tuo daugiau abipusės naudos turi.

– Puikiai pasakyta, – pritariu draugužei. – Bent jau man ta šventa tėvo misija labiausiai asocijuojasi su techniniais dalykais, na tokiais, kurių nesugebu aš pati. Pavyzdžiui, išmokyti vaiką plaukti, važiuoti dviračiu, automobiliu, šokti į ežerą nuo tarzankės. Mano silpniems nervams šitie mokslai neįkandami. Užtai galiu išmokyti vaiką saugotis.

– Protestuoju, – šaukšteliu tarsi teisėjo plaktuku nukerta mano mintį būsimoji teisininkė (beje, tai jau trečias jos aukštasis – ant Rūtos svetainės sienų diplomų, kursų baigimo pažymėjimų, sertifikatų daugiau nei Alvydo Venslausko paveikslų). Daugumos tėvų rizika mūsų vaikų atžvilgiu – neapgalvota, nepagrįsta ir labai pavojinga. Štai vakar, gulėdama Palangos paplūdimyje, mačiau, kaip du tėvai maukė alų ir pliurpė, o jų mažamečiai visą tą laiką turškėsi ledinėje jūroje... Ar bent nutuokiate, kokia Baltijos temperatūra gegužės pabaigoje? Garantuoju, parvedė vakarop mamytėms jau sergančius.

– Nebūtinai, – įsijungia į diskusiją mūsų sveikuolė. – Vaikystėje statydavome šlapio smėlio pilis iki pamėlynavimo. Ir nieko, užsigrūdinome, išgyvenome. Bet sykį, pamenu, atostogavome pas mano tėvus kaime. Išleidau vyrą su sūnumi (tada jam buvo gal septyneri) į stadioną kamuolio pamėtyti. Neturiu nė žalio supratimo, kodėl tuos kelis šimtus metrų iki stadiono jie važiavo automobiliu. Už poros valandų grįžta perbalęs vyras ir pasakoja: "Palikau Liną žaisti su vaikais, o pats nuėjau kamuolio į krepšį pamėtyti. Užsižaidžiau, tik žiū – mūsų mašina važiuoja. Vieną ratą aplink stadioną, antrą, bet prie vairo nieko nėra… Vos infarkto negavau, kai suvokiau, kas prie vairo: ogi mūsų Linukas..."

Sprendimo teisė

– Įgimta, – nusprendžiame vienbalsiai, – berniukams vairavimo įgūdžiai perduodami genais, – bet vis dar neuždarome šios bylos, su pasimėgavimu teisiame draugės vyrą už neatsakingumą, savo tėviškų pareigų nevykdymą.

– Bet mano vyras, – pranešu didžiuodamasi, – išmokė Saulėją plaukti, o vasaros pabaigoje jiedu abu jau laisvai įveikdavo ežerą. Skersai, išilgai. Rizika? Taip. Bet vyras visada plaukdavo šalia ir suteikdavo jai pasitikėjimo!

– Tikras tėtis privalo mokėti priimti sprendimus pats, – vos ne choru išdainuoja mano kavos būrelio solistės, matydamos, kaip vienas jaunas tėtis, iki tol smagiai žaidęs su savo mažyliu, dabar tempia jį pas mamą rėkiantį – žinia, su nubrozdintu keliu. O toji, aišku, negaili vaizdingiausių palyginimų ir epitetų, kaltindama vargšelį, kad nesugebėjo išsaugoti sveiko vaiko. (Kokia gėda! Ką tik buvęs supertėtis staiga tampa… grindų skuduru. Ir dar – visų Senamiesčio kavinukės lankytojų akyse.)

– Žioplys, – pasilenkusi šnibžda mums Aldutė. – Jei būtų žaibiškai priėmęs sprendimą – kažkaip užžaidinęs vaiką, o gal net nubėgęs su juo į artimiausią vaistinę pleistriuko – scenos būtų išvengęs.

– Taip jam ir reikia, – į pokalbį įsijungia mūsų trivaikė, be abejo, žinanti, ką šneka. – Mamai ir taip nuo visko stogas važiuoja. Tikras tėtis turėtų leisti jai pabūti vienai, bent jau kavą ramiai išgerti…

Matyti širdimi

O aš staiga prisimenu, kaip prieš keletą metų mano brolis, gyvenantis Anglijoje, atvažiavo į Lietuvą su trimis dukrytėmis ir dvimečiu sūneliu, kad žmona, likusi Jungtinėje Karalystėje, galėtų nuo jų visų pailsėti. Va čia tai buvo žygdarbis! Visų pasaulio tėčių gero vardo reabilitacija!

Nemeluoju: dešimt dienų, kol mes atostogavome Pervalkoje, jis prasitampė su rėkiančiu sūneliu ant rankų, mat abu su žmona sutarė, kad kelionė į Lietuvą bus puiki proga ir mažylį nuo žindymo krūtimi atjunkyti… Gal pastarasis sprendimas ir nebuvo pats teisingiausias, bet tos atostogos, pamenu, mano broliui tapo tikru tėvystės išbandymu. Susitvarkė!

Nusprendusios, kad tokių vyrų mažuma ir kad mano brolis – reta muziejinė vertybė, toliau būrėme iš kavos tirščių apie tikro tėčio savybes.

– Tikras tėtis turi išmokti dalytis savo lova ne tik su žmona, bet ir su savo vaiku, – netikėtai prisiminiau, kaip Kornelijos vaikystėje griežti psichologai draudė vaikams miegoti tėvų lovoje.

Todėl ir Korneliją mes išgrūdome iš miegamojo (o vaikišką lovytę išardėme – kad nekiltų pagundų sugrįžti) gana anksti. Vargšelė, vos atėjus laikui miegoti, slankiodavo palei mūsų miegamojo duris ir garsiai dūsaudavo. Tik neseniai sužinojome (Kornelijai po kelerių metų bus trisdešimt), kokia nesaugi ir pažeidžiama ji tuomet jautėsi, kiek ašarų savo kambaryje kasnakt išliedavo. Et, mielosios, jei tik mano vyras tada būtų pasakęs: "Buvo nebuvo tie psichologai: širdį skauda, kaip vaikas kenčia!" ir įsileidęs Korneliją į miegamąjį… Gal šiandien mano sąžinės nebespaustų Puntuko dydžio akmuo? O Kornelija nebūtų tokia superjautri?

Taigi, tikras tėtis – tai ne tas bukagalvis, kuris skaito tik akimis ("Parašyta – vadinasi, taip reik!"), bet tas, kuris moka matyti širdimi, kaip Antoine de Saint-Exuperi Mažasis princas ir jo Lapė.

Tarsi suokalbininkas

– Kažkur esu skaičiusi, – į pokalbį įsijungia šiandien dar nė žodžio netarusi Solveiga, – kad motina vaiką turi palaikyti moraliai, o tėvas – visokeriopai jį skatinti. Bet argi tai ne vienas ir tas pats?

– Manyčiau, kad vis dėlto ne tas pats, – skenuodama Vilniaus gatve marširuojančias jaunas šeimas prisimenu savo jaunystę. – Motinos dažnai apskritai linkusios nepalaikyti kiek drąsesnių savo atžalų prašymų. Na, tarkim, mano Saulėja ilgalaikio nesimatymo su draugėmis ir artėjančios pilnametystės proga nusprendė savo 18-ąjį gimtadienį pasitikti žygyje: aštuonios merginos tris dienas keliaus per Lietuvą, prieš tai pačios užsisakiusios nakvynes.

– Bravo! Šaunu! – prapliumpa ploti maniškės, tokia neadekvačiai garsia reakcija išgąsdindamos ramiai besišnekučiuojančius kavinės lankytojus.

– Pažiūrėčiau, kaip plotumėte, jei tarp tų keliautojų būtų vienos iš jūsų dukra, – apmaudžiai nuryju nuoskaudos ir nesupratimo (o dar, vadinasi, draugės!) gumulą, prisiminusi savo reakciją į išgirstą žinią.

"Iš proto išsikraustei?! Paklysite, negrįšite, užpuls kas!" Ir tik tada, kai dukra su lengva ironiška šypsena nuėjo skambinti klasiokėms, kad drauge pradėtų derinti būsimo žygio detales, supratau, kad prašoviau. Smarkiai. Mano reakcija turėjo būti palaikanti, o ji pasirodė lyg zvimbiančios musės, kurią norėjosi greitai pribaigti musgaudžiu.

Ką tokiu atveju pasakytų šiuolaikiniai psichologai? Suteik vaikui galimybę klysti! Pasitikėk juo! Paskatink! Būtent tai ir padarė Saulėjos tėtis – lyg koks slaptas suokalbininkas (prieš tai piktokai dėbtelėjęs į mane) jis tyliai nusekė paskui dukrą į kambarį ir padėjo sudėlioti žygio maršrutą. Super.

Kelias į superrytojų

– O taip… Supertėtis turėtų būti ta varomoji jėga, kuri reikiamu momentu priverstų motiną užsičiaupti, o dukrai įspirtų į užpakalį. Na, nebūtinai tiesiogine prasme… – susimėtė mūsų dar viena kalbėtoja, paauglystėje lankiusi dziudo treniruotes. – Žinokite, mano dukra, baigusi mokyklą, labai norėjo studijuoti užsienyje. Bet daugelis (ir aš) ją atkalbinėjome. O atsiradus daugiau prieš, užsidegimas silpnėjo. Ir tada jos tėvas spyrė! Na, pačios suprantate, ne tiesiogine prasme! Spyris buvo labai skaudus (tai mes sužinojome tik po gero dešimtmečio), bet dukra už jį padėkojo. Sakė, kad jei būtų likusi Lietuvoje, nieko doro iš jos nebūtų išėję… Gyvendama toli nuo tėvų išmoko skaičiuoti pinigus, pati užsidirbti, kitaip ėmė vertinti tvarką namuose.

– Ką čia ir kalbėti, – caksime nuo pyragaičių apsalusiais liežuviais. – Smagu girdėti, kad tėvas priėmė teisingą sprendimą. O juk ne visi tokie gudruoliai! Dauguma išvis, dėliodamiesi savo gyvenimo prioritetus, bendravimo su vaikais neįtraukia į must do sąrašus…

– Naujųjų laikų tėčiai ne tokie, – gina jaunąją kartą mūsų ikimokyklinio ugdymo ekspertė. – Vis daugiau jaunų tėčių domisi pedagogika, psichologija, straipsniais spaudoje apie vaiko asmenybės vystymąsi. Sovietiniais laikais, kai augau, tėvo kalba būdavo trumpa: "Tylėt, o tai gausi į skudurus!" Šių laikų tėčiai mielai diskutuoja įvairiausiomis vaiko auginimo temomis. Tai ne mano tėvukas, kurio vienintelis atsakymas į bet kokį man iškilusį klausimą būdavo: "Klausk mamos, ji viską žino…"

– Laikai keičiasi, tėčiai – irgi… – keliame jau spėjusias priaugti sėdynes nuo minkštų kėdžių pagalvėlių: sekmadienio kavagėris artėja į pabaigą.

– Galbūt mes pačios per dažnai imamės iniciatyvos, nesuteikdamos savo vyrams tos bendravimo su vaikais progos… O paskui jie įpranta prie supermamyčių šeimoje ir visai nebenori būti supertėčiais? Gal turėtume daugiau jais pasikliauti? – nutylame užsižiūrėjusios į idilišką šeimos vaizdelį.

Supertrijulė – tėtis, vaikas, mama – tvirtai susikabinusi už rankyčių keliauja saulėtais Senamiesčio akmenų takais į Superrytojų…