Išniekino Putiną

– Kas yra? – bandau skubomis grįžti iš miego komos.

– Tiesiog netikiu savo akimis! Kad mano vaikas galėtų taip pasielgti?!

Po to seka reikšminga pauzė, ir intuityviai suprantu, kad jei pasiūlysiu jai skambinti ryte – įsigysiu kardinolo Rišeljė rango priešę iki grabo lentos. Todėl vos tramdydama žiovulį klausiu:

– O kas nutiko (potekstėje turėdama: ar žinai, brangioji, kiek dabar valandų?)?

– Ką tik užklupau savo dukrą, skaitančią Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėlyje"! – vienu ypu išrėkia ji.

– Ir kas gi čia blogo, – pamanau, bet įsijautrinusiai draugei tarsteliu: –  Kokia šaunuolė ta tavo dukra!

– Tu nieko nesupranti, – toliau šaukia į ragelį mano vidurnakčio egzekutorė. – Ji ką tik išniekino vieną žymiausių XX a. Lietuvos poetų ir prozininkų…

– Vincą Mykolaitį-Putiną? Tai kad jis jau seniai miręs, – noriu nutraukti tą kvailą pokalbį, kuris mane jau nervina.

Kiek laiko šiuolaikinis jaunimas gali susikoncentruoti į gražų, bet nuobodų gamtos peizažo aprašymą knygoje? Kelias minutes! Keliolika puslapių besitęsiančius gamtos vaizdus skaityti ir suvokti asfalto kartos vaikams yra „mission imposible“.

– Ar gali įsivaizduoti, kad ką tik, įėjusi pas ją į kambarį, užtikau savo dukrą beplėšančią – ir tau nepasigirdo! – V.Mykolaičio-Putino raštų tomelį, nes, matote, šis jai pasirodė per storas. Tai štai ką sumanė: jei kelis šimtus puslapių turinčią Liudo Vasario kunigystės istoriją padalys į tris lygias dalis (vieną, sakė, jau perskaitė), tai psichologiškai jas skaityti bus kur kas lengviau… Įsivaizduok, ji taip ir pasakė – psichologiškai bus lengviau!

Čia jau ir aš nebeišlaikiau. Taip gardžiai jau seniai nebuvau žvengusi. Ir išradingas tas mūsų jaunimas, arba, kaip pasakytų viena amžinai užrukusi mano laiptinės kaimynė: jam nieko nebėra švento!

Gelbsti garso knygos

Kitą dieną, sėdėdama prie kompiuterio ir ramstydama alkūnėmis bemiegius savo veizolus, ėmiau kurti sąmokslo teorijas, kodėl gi tiems šių dienų zoomininkams taip patinka nuotolinis mokymas, bet taip nepatinka knygelių skaitymas. Kodėl gi tiems ateities kartų atstovams taip sunku atverti pasaulinės, o ir lietuvių literatūros aukso fondus?

– Nėra laiko knygoms, – sausai patvirtina mano sąmokslo teoriją Saulėja. – Tikrai norėčiau skaityti, tik nežinau, kada. Bet išeitis yra. Žinok, kai turiu labai daug namų darbų ir visokių kontrolinių, išsigelbėjimo ieškau internete.

- Irrr?

– Ir mane kuo puikiausiai gelbsti garso knygos, kurių galima klausytis per pertraukas, treniruotėje ar einant miegoti. Kažkur skaičiau, kad jei užmiegi su ausinėmis, į kurias visą naktį eina tiesioginė knygos transliacija, – žinok, pabundi jau su knygos turiniu pasąmonėje.

– Eik tu, pasąmone – nesąmone. Kur tai matyta – naktį su ausinėmis miegoti?!

– Ne tik naktį... O tu pažiūrėk į mano bendraamžius – jie visur su ausinėmis. Bėda tik ta, kad ne visada ir ne visų mums reikiamų autorių knygų garso versijos egzistuoja. Vis dėlto daugiausia mūsiškių skaito knygų ištraukas arba jų recenzijas internete. Todėl net mokytoja pradėjo rengti specialius perskaitytų knygų patikrinimus, kai gauni teksto ištrauką ir turi ten įrašyti praleistus žodžius. Maždaug: jei tikrai skaitei – turi žinoti. Deja. Čia kartais susifeilina net ir didžiausi mūsų knygagraužiai, – aiškino Saulėja.

Iššūkiai asfalto kartai

Kitą dieną knyggraužystės tema dar sunkiau užgulė mano smegenis (galbūt dėl to, kad savo metu, atrodo, aštuntoje klasėje, atlikau praktiką knygrišykloje). Žodžiu, ėmiau ir paskambinau vienai savo draugei, kuri iš visų mano pažįstamų bene daugiausia knygų buvo pergraužusi ir graužė jas ne bet kaip – greitojo skaitymo būdu, vis akcentuodama, kad skaitymo greitis priklauso nuo smegenų praleidžiamosios gebos.

Tai štai, anot jos, savo aukso amžiuje net dirbusios vienoje knygų leidybos įmonėje, šiuolaikinis jaunimas neišnaudoja savo galimybių. Dabartinė jaunųjų skrolintojų karta galėtų be vargo skaityti knygas ir tai daryti greituoju būdu, jei tik nepatingėtų pasinaudoti socialiniuose tinkluose įgyta praktika.

– Spėk, kiek per minutę mano sūnus prasuka feisbukinių naujienų – šimtus. Tai štai, kodėl jis negalėtų tuo pačiu greituoju skrolinimo metodu pasinaudoti skaitydamas privalomąją literatūrą?! – palieka su galvosūkiu.

O kitą dieną paskambinusi toliau postringauja:

Kam jiems tas popierius? Nebus popierinių knygų – akimirksniu prisisiųs elektroninių.

– Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta. Spėk, kiek laiko šiuolaikinis jaunimas gali susikoncentruoti į gražų, bet nuobodų gamtos peizažo aprašymą knygoje? Kelias minutes! Keliolika puslapių besitęsiančius gamtos vaizdus skaityti ir suvokti asfalto kartos vaikams yra mission imposible. Maniškis, kai bandė skaityti programinį Mariaus Katiliškio romaną "Miškais ateina ruduo", visą laiką darė kažkokius fizinio aktyvumo pratimus, kad neišprotėtų.

Uždraustas vaisius saldesnis?

Kai žiūriu į Saulėją, visada prisimenu savo tėtį, Saulėjos senelį. Jis priklausė vadinamajai prarastajai kartai, į pasaulį atėjusiai 1944–1963 metais. Bet toji prarastoji karta, mylėdama knygas, padarė daugiau atradimų nei mano vyresnėlės Kornelijos Y karta, kurios atstovai, kaip teigia sociologai, yra gimę tarp 1984–2003 m., pačiame interneto, socialinių tinklų ir kompiuterizacijos įkarštyje.

Būtent toji prarastoji karta naktimis stovėdavo prie knygų, plokštelių ir kitų meno vertybių, kad galėtų ryte, kai tik atsidarys parduotuvė, jų įsigyti. Štai dėl tos priežasties, manau, ir knygos bei jų skaitymas mano tėvų kartos žmonėms reiškė visai ką kita. Turėjo didžiulę vertę.

Iki šiol pamenu didžiulę tėčio biblioteką, iš kurios slapčia traukdavau J.Zalyčio "Meilės vardu" ir naktimis ją skaitydavau. Kaip ir "Čiauškutę", "Tesę iš d'Erbervilių giminės", "Džeinę Eir", "Erškėčių paukščius". O tuomet keisdavausi su draugais į "Drąsiųjų kelių" serijos nuotykių knygas ir vėl iki išnaktų godžiai rydavau "Kapitoną Tenkešą", "Egero žvaigždes", "Kapitoną Nemo", "Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu" ir kitus paaugliškus reikalus, apie kuriuos Saulėja ir Kornelija – socialinių tinklų kartos mergaitės – nepasakytų nė žodžio.

– Tai tu bandai pasakyti, kad jei ir vėl apsisuktų isorijos ratas – ir tfū tfū tfū – sugrįžtų gūdūs spaudos draudimo laikai, tai mūsų Y vaikai galbūt ir vėl pamėgtų knygas? – nugirdęs mūsų pokalbį iš virtuvės šūkteli vyras.

– Kas ten žino… - filosofiškai nutęsiu aš. – Juk ir pats supranti, kad uždraustas vaisius visuomet yra saldesnis. Įsivaizduok, kad vieną dieną imam ir uždraudžiam Saulėjai skaityti knygas, paliekame tik tai, kas priklauso jauniausiajai Z kartai, nuo 2003-iųjų gimusiems vaikams, –  "Google", "Skype", socialiniai tinklai. Lyg burtininko lazdele mostelėjus nelieka nė vienos popierinės knygos – viliojančios šiugždenančiu kreidiniu ar slidžiu tarsi mamos šilkinė suknelė popieriumi, spaustuvės dažais kvepiančiu parfumu…

– Tai naivuolė, – bubena manišks iš virtuvės. – Kam jiems tas popierius? Nebus popierinių knygų – akimirksniu prisisiųs elektroninių. Ir dar iš tavęs iškaulins pinigų, kad galėtų tuos elektroniko nuotykius įsidėti į elektroninių knygų skaityklę, labai patogią kelionėse, kai nesinori tampytis papildomų kilogramų.

Paguodos prizas

– Tai tu sakai, kad ilgainiui bibliotekos, skaityklos, knygynai pamažu ir visai išnyks, nes niekam nebereikės to, ką bus galima rasti internete? Niekam nebereikės to, ką kadaise vienuoliai prie žvakių šviesos kruopščiai perrašinėjo ranka. Nublanks ir apaugs užmaršties dulkėmis vokiečio Johano Gutenbergo išradimas – knygų spausdinimo presas? Knygų bus atsisakyta kaip prarastosios kartos inkaro, tempiančio paskui save žemyn ir naująją Z kartą – šalin nuo progreso, galų gale nuo Metų knygos rinkimų?

Pagalvojau, jei jau skrandis turi badauti, tai tegul bent siela būna soti.

– Kas žino… – dabar jau mano vyras parimsta kažkokio graikų mąstytojo poza, apsikabinęs nebaigtą šveisti prisvilusį puodą. – Gal knygos ir nedings, kol bus bent vienas, kas jas skaito. Va, žiūrėk, net aš, užsimanęs kažko įdomaus ir egzotiško, atsiverčiau kažkieno dovanotą "Azijos patiekalų virtuvę". Patiekalas prisvilo, bet receptą skaičiau eilutė po eilutės ir stengiausi daryti viską taip, kaip čia parašyta.

– Ir nė karto neužsimanei paskrolinti receptų internete?

– Ne… - nuoširdžiai sako. – Pameni, ką mums Saulėja padėjo po egle per šias Kalėdas? "Šeimos Bibliją" auksuotais krašteliais, pirktą už savo dienpinigius. Tai va. Kai tas troškinys prisvilo, kažkodėl nuėjau į miegamąjį ir atsiverčiau ją. Pagalvojau, jei jau skrandis turi badauti, tai tegul bent siela būna soti.